Kadras iš rež. Roberto J. Flaherty filmo „Nanukas iš Šiaurės“.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kartu su Europos šalių kino forumu „Scanorama“ jau trečius metus iš eilės kviečia simboliškai paminėti kino atsiradimo metines. Vasario 22 dieną kino centre „Skalvija“ kino mėgėjai turės retą progą išvysti 1922 metais sukurtą nebylųjį filmą „Nanukas iš Šiaurės“, kuris laikomas pirmąja pasaulyje dokumentika. Seansui gyvai akompanuos improvizacinės muzikos meistrai Arnas Mikalkėnas ir Tadas Petkevičius-Grajauskas.

Pirmas, pasiryžęs nufilmuoti tikrovę

„Nanukas iš Šiaurės“ – ne šiaip klasikinis filmas. Prestižinio britų kino leidinio „Sight and Sound“ 2014 metais darytoje apklausoje jis buvo išrinktas septinta geriausia dokumentine juosta pasaulyje. Negana to, filmas yra pripažintas pirmu kūriniu, pamėginusiu atvaizduoti tikrovę. O tai jo režisieriui Robertui J. Flaherty užtikrino vietą kino istorijoje kartu su tokiais pionieriais kaip Georges'as Méliès, D. W. Griffithas ir Sergejus Eizenšteinas.

Pirmas bandymas – nesėkmingas

Nusprendęs sukurti filmą apie Ungavos pusiasalyje (Kanada) gyvenančius inuitus ir apsiginklavęs 16 mm „Bell & Howell“ kamera, tarp 1913 ir 1914 metų jis nufilmavo apie kilometrą juostos. Montuodamas filmą Toronte netyčia numetė ant grindų nuorūką, ir visa itin degi nitroceliuliozinė juosta sudegė.

Kadras iš rež. Roberto J. Flaherty filmo „Nanukas iš Šiaurės“.
Kadras iš rež. Roberto J. Flaherty filmo „Nanukas iš Šiaurės“.

Dokumentika, grįsta melu

Tačiau R. J. Flaherty nepasidavė. Vėl surinkęs biudžetą, 1920 metais jis grįžo į atšiaurų Ungavos pusiasalį. Tik šįkart jis buvo tvirtai apsisprendęs pakeisti filmo struktūrą: užuot filmavęs visų gyventojų kasdienybę, jis nutarė sukurti vieną pagrindinį personažą, kuris ir tapo filmo centru.

Taip gimė Nanukas. Jį suvaidino eskimas, kurio tikras vardas Allakariallakas buvo ne toks malonus angliakalbei ausiai. Nors trečiame XX amžiaus dešimtmetyje inuitai jau medžiojo šautuvais, dėl medžioklės autentiškumo režisierius paprašė naudotis žeberklais ir strėlėmis. Filmavimo trupė net turėjo pastatyti netikrą iglu, kuriame Nanukas gyveno su savo šeima: į tikruosius tiesiog netilpo visa aparatūra.

Tarp meno ir etikos

Allakariallakas nebuvo vienintelis „Nanuko iš Šiaurės“ „aktorius“. Jo žmoną Nilą suvaidino šiaurėje gyvenusi režisieriaus meilužė, kuri filmavimui pasibaigus pagimdė Flaherty sūnų Josephą. Deja, režisierius taip ir nepripažino savo sūnaus ir apie jį niekada nepasakojo žurnalistams. O šeštajame dešimtmetyje Josephas kartu su didele inuitų grupe Kanados vyriausybės buvo priverstas persikelti giliau į šiaurę.

Nesenstantis kino pasiekimas

Nepaisant visų gėdingų „Nanuko iš Šiaurės“ filmavimo aspektų, filmas iki šiol stebina tuo, kaip įtaigiai režisierius sugebėjo pavaizduoti gyvenimo šiaurėje sąlygas. Filmo vaizdai, 1922 metais turėję tokį pat stiprų įspūdi kaip Mėnulio nuotraukos, parodė būdą kurti kiną, kuris gyvuoja ir stebina iki šiol.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ – Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys, siekiantis pristatyti XX a. pradžios (laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos) kiną plačiai auditorijai. Bilietais į „Nanuko iš Šiaurės“ prekiauja „Tiketa“, taip pat jų galima įsigyti Vilniaus kino centre „Skalvija“.