Richardas M. Weaveris / 

Richardas Weaveris – istorikas, politinės filosofijos atstovas, taip pat laikomas šiuolaikinės retorikos autoritetu, o svarbiausia – konservatizmo ir tradicionalizmo gynėjas, palikęs ryškų pėdsaką JAV istorijoje.

R. Weaveris gimė Šiaurės Karolinoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų šeimoje. Jo tėvas mirė, kai Richardui buvo tik šešeri. Šeima persikėlė į Leksingtoną, Kentukį, kur motina vadovavo malūnų verslui. Nors R. Weaveris garsėjo savo puikia iškalba, vaikystėje buvo drovus „knygų berniukas“: jo sesuo Polly prisimena, kad jis užsidaręs savo kambaryje valandų valandas sėdėdavo su spausdinimo mašinėle.

Nors R. Weaveris laikomas konservatyvios minties puoselėtoju, jo tikrasis intelektualinis pašaukimas atsiskleidė kiek vėliau, taigi jo politinių-ideologinių pažiūrų formavimosi kelias buvo gan vingiuotas. Istorija prasideda Kentukio universitete: autobiografinėje esė „Up from Liberalism“ Weaveris prisimena, kad bakalauro metais jį stipriai veikė dėstytojai, kurie laikė save socialdemokratais. Jie nė kiek nesistengė slėpti savo pažiūrų, todėl, pasak Richardo: „Aš negalėjau apsiginti prieš jų doktriną, ir jau trečiaisiais metais universitete buvau visiškai įtikintas, kad mano ateitis bus siejama mokslu, liberalizmu ir lygybe.“ Taigi, baigęs universitetą 1932 metais, kai Didžioji ekonominė krizė alino šalį, R. Weaveris, kaip ir daugelis kitų, prisijungė prie Amerikos socialistų partijos. Deja, greit nusivylė šia bendruomene, tai lėmė jo trumpą draugystę su socializmu: „Man nepavyko judėjimo narių pamėgti kaip asmenybių. Jie atrodė sausi, įkyrūs žmonės, turintys paviršutiniškus tikslus.“

R. Waveris toliau tęsė studijas, siekdamas magistro laipsnio Vanderbilto universitete, tačiau studijos čia pakeitė ir mąstytojo pasaulėžiūrą. Universitete buvo įsikūrusi pagrindinė „Southern Agrarians“ filosofijos ir kritikos mokyklos būstinė, kuri ketvirtojo dešimtmečio viduryje vis dar turėjo didelių ambicijų, o pažintis su šio judėjimo idėjomis stipriai paveikė studento požiūrį. Richardas buvo ypač skatinamas Johno Crowe Ransomo, vieno iš žinomiausių šio judėjimo atstovų, kuris tapo jo magistro darbo vadovu, todėl ryšys su „Southern Agrarians“ tapo dar artimesnis. Vis dėlto Weaveris dar kelerius metus užtruko, kad visiškai atsisakytų socializmo ir tradicijų, kurios jį lydėjo didžiąją dalį jaunystės.

Ehud Neuhaus / Unsplash.com nuotrauka

Įgijęs magistro laipsnį trejus metus dėstė Teksaso koledže ir, dar labiau nusivylęs liberalizmu, R. Weaveris įstojo į Luizianos universitetą, siekdamas tapti mokslo daktaru. Vasarą jis praleido mokydamasis Harvardo ir Virdžinijos universitete. Apsigynęs 1943 m. disertaciją, pradėjo dirbti Čikagos universitete, čia dirbo iki pat mirties 1963 m.

Kalbant apie istorinį kontekstą, Amerika, kaip ir visas pasaulis po Antrojo pasaulinio karo, išgyveno vieną iš turtingiausių socialinės ir politinės filosofijos laikotarpių nuo Apšvietos laikų. Dramatiški socialiniai, politiniai ir ekonominiai pokyčiai pakeitė kartą, o kartu reikėjo atnaujinti filosofinę mintį. Atsirado naujų judėjimų, vienas iš jų – „naujasis konservatizmas“, prasidėjęs su Peterio Viereckio veikalu „Conservatism Revisited“, parašytu 1949 m. ir Russellio Kirko „John Randolph of Roanoke“ (1951 m.) bei didelį pripažinimą pelniusiu veikalu „The Conservative Mind“ (1953). Šie abu mąstytojai neslėpė simpatijų E. Burke‘ui: pasak Viereckio, Edmundo Burke‘o „apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ yra tarptautinio konservatizmo gimimas, kaip ir „Komunistų partijos manifestas“ – tarptautinio marksizmo gimimas, o Russellis Kirkas teigė, kad tikras konservatorius yra Burke‘o mokinys.

Nors prie šio judėjimo priskiriamas ir Richardas Weaveris, jis, priešingai nei pirmtakai, į E. Burke‘ą žiūri per nedidelę skeptiškumo prizmę. Jis teigia, kad Burke‘as savo veikale epitomizuoja liberalų argumentavimo stilių. Tą grindžia tuo, kad nors ir Burke‘as yra „plačiai gerbiamas kaip konservatorius“, jis nukentėjo dėl priklausomybės argumentavimo stiliui, kuris „filosofiškai tinkamas liberalui“, kadangi argumentai remiasi aplinkybėmis. Taip „konservatizmo tėvui“ užklijuoja liberalo etiketę. Visgi vėliau jį vadina „didžiu retorikos meistru“ ir išvadose pateikia, kad „Burke‘as yra vienas iš didžiausių konservatyvios visuomenės pranašų“, taigi, galime sakyti, kad R. Weaveris Burke‘ą nagrinėja šiek tiek nenuosekliai.

Nepaisant to, R. Weaveris tapo galinga intelektualine jėga amerikiečių konservatyvizmo judėjime po Antrojo pasaulinio karo. Parašė nemažai veikalų, susilaukusių didelio pasisekimo, pavyzdžiu, kaip „The Ethics of Rhetoric“ ar „Visions of Order“, kurį žymus politinės filosofijos profesorius Willmoore‘as Kendallas apibūdino kaip „politinį biblinio statuso ekvivalentą“. Visgi daugiausia dėmesio susilaukė knyga „Ideas Have Consequences“, kuri buvo paskelbta 1948 metais. Amerikiečių filosofas Frankas S. Meyeris šią knygą pavadino „šiuolaikinio Amerikos konservatyvaus judėjimo pradžia“, o jau minėtas Russellis Kirkas nacionalinėje apžvalgoje paantrino, kad ši knyga buvo „vienas iš pirmųjų konservatizmo atgimimo darbų Amerikoje“.

Darbas grindžiamas politine filosofija, teologija, dora ir istorija. Vienas pradinių taškų – Vakarų civilizacijos nuosmukis, kuris siejamas su 14-ojo amžiaus Williamo Ockhamo „nominalizmo“ idėja – visuotinių tiesų neigimu. Praktinis nominalistinės filosofijos rezultatas – išstumiama realybė, kurią suvokiame intelektu, ją pakeičiant realybe, kurią suvokiame pasitelkdami tik pojūčius. Toks pasikeitimas, kuris brėžia naują tikrovės supratimą, keičia kultūros esmę ir jos kryptį, taip atsirandame šiuolaikinio empirizmo kelyje.

Gianmarco Boscaro / Unsplash.com nuotr.

Pasekmės aptariamos kiekviename skyriuje, pradedant nuo „atskirties ir hierarchijos“ neigimo bei erozijos, esminių visuomenės išsaugojimo sąvokų. Klaidinga „lygybės“ idėja yra nepagrįsta ir apgaulinga, sukurianti supainiojimo, susvetimėjimo visuomenę. Kaip sako Platonas, „demokratija pilna nuostabios įvairovės ir netvarkos“.

R. Weaveris skatina grįžti į pamaldumą, teisingumą ir pagarbą – dorybes, atkuriančias mums tinkamą ryšį su gamta, mūsų kaimynais ir praeitimi.

R. Weaveris pateikia filosofiškai įžvalgią kultūros analizę. Pastebėti priežastiniai ryšiai suteikia jam transcendentinę perspektyvą, kuri peržengia tiesioginių istorinių ir visuomeninių kontekstų ribas, todėl jo darbai taikytini ir šiandieniam pasauliui. Knygą „Ideas Have Consequences“ turėtų perskaityti kiekvienas, norintis geriau suvokti santykį tarp filosofinės pasaulėžiūros ir filosofinės pasaulėžiūros poveikio visuomenei.

Taip pat R. Weaverio kūryboje svarbią vietą užima Platono filosofija. R. Weaverio principiniai konservatizmo komponentai yra platoniškoji ir religinė Vakarų minties padermė. Jis glaustai paaiškino: „Rašytojas parodo atsakomybę aiškiai suformuluodamas prielaidas, kuriomis pradeda […] Aš teigiu, kad forma yra pirmiau už turinį, o idėjos yra determinantai.“

R. Weaveris teigė, kad brandus konservatorius turėtų vadovautis tokia tradicija: „Mano požiūriu, konservatorius yra realistas, kuris mano, kad egzistuoja tikrovės struktūra, nepriklausanti nuo jo paties valios ir noro. Jis tiki, kad tai, kas sukurta, buvo dar prieš jam atsirandant, dabar egzistuoja ne tik dėl jo kančios, o bus čia ir po to, kai jo nebebus. Nors ši tikrovė yra nepriklausoma nuo individo, ji nėra priešiška jam. Tiesą sakant, ji daugeliu atvejų yra jam priimtina, tačiau jos negalima keisti radikaliai ir savavališkai. Tai yra esminis taškas. Konservatorius mano, kad žmogus šiame pasaulyje negali savo valios paversti įstatymu, neatsižvelgdamas į ribas ir fiksuotą daiktų pobūdį.“

Alex Block / Unsplash.com

Laikydamasis platoniško požiūrio, R. Weaveris teigė, jog „tikrovės struktūra“ buvo sudaryta iš dalykų, turinčių „esminę prigimtį“ ir kad ši prigimtis buvo „pažini“. Tai sukelia intuityvų jausmą, kad egzistencija nėra beprasmiška. Tuomet filosofo funkcija yra išskirti tikroves – esminę dalykų prigimtį – suvokti, nors ir ne iki galo ar netobulai, egzistencijos prasmę ir tikslą. Kaip ir Platonui, taip ir R. Weaveriui didžiausias pašaukimas buvo filosofija, kuria, pasitelkiant argumentacijos meną, buvo siekiama žinių, supratimo, išminties ir galutinės tiesos.

Apibendrinant galima teigti, kad R. Weaveris stipriai paveikė Amerikos konservatyvaus judėjimo vystymąsi. Iš tiesų, atsižvelgiant į Meyerio ir Kendallo pastabas, galima teigti, kad jis ir yra šio judėjimo intelektualinis įkūrėjas. Kaip Russellis Kirkas pasakė: „Richardas Weaveris giliai pasėjo savo intelektualinę sėklą; nors ir niekas nepaveldėjo jo kūno, jo minties įpėdiniai yra ištikimi ir jų daug.“

Emilė Balodytė yra Jaunųjų konservatorių lygos biuro vadovė.