Vasario 12–kovo 2 dienomis Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veikia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės tapytojos Rūtos Katiliūtės mokinių tapybos paroda „Spalvų vėjai“. Autorės: Jurgita Aniulė, Violeta Bičkutė, Aurelija Markevičienė, Edita Vieraitienė.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą

Šioje parodoje savo kūrybą pristato keturios tapytojos Rūtos Katiliūtės mokinės. Ekspozicijos autorėms tapybos konsultacijas ji veda Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje.

Visos jos – skirtingų profesijų atstovės. Tai – moterys iš architektūros, finansų, filologijos, psichologijos, verslo, kitų sričių. Sritys labai skirtingos, bet moteris jungia saviraiškos troškimas, noras tapyti ir tame tobulėti. Visos darbų autorės pas R. Katiliūtę tapybos mokosi jau ketverius–penkerius metus. Vienos jų mokytis atėjo jau turėdamos daugiau dailės raiškos įgūdžių, kitoms tai buvo pirmasis žingsnis. Bet visos jos turėjo svajonę ir nenumaldomą poreikį kurti. Tai jas vienija. Kas gerąja prasme skiria? Saviti braižai, savitas matymas.

Edita Vieraitienė yra linkusi į abstrakciją. Ji fiksuoja urbanistinius peizažus, juos abstrahuodama į plokštumines dermes. Architektūros srityje dirbanti autorė yra įgudusi dirbti su erdvėmis, todėl ji daug dėmesio skiria kompozicijų architektonikai. Jos kūrinys „Vilnius“ turi aiškių konstruktyvizmo bruožų, Vytauto Kairiūkščio ankstyvųjų kūrinių aidų. Pati Edita išskiria ramybe dvelkiančią kompoziciją, kurioje oranžiniai ir mėlyni bei violetiniai spalvų plotai apsitraukia švelniu rūku.

Jurgita Aniulė yra pratusi dribti su tekstile. Todėl ir tapyboje ji ieško faktūrų. Tam itin paranki technika yra moliotipijos. Tapybos darbuose jos pastoziško potėpio masyvumą akcentuoja asambiažinės kartono inkrustacijos. Kituose paveiksluose gamtos detales tapydama ant dažyto plono audinio šešėliais ji išgauna gylio įspūdį. Būtent akvareliškas fonas suteikia elegantiškiems natiurmortams lengvumo, atsveria tamsaus, storo dažo tankį, leidžia kūriniui kvėpuoti. Audinio lesiruotės sukuria aplinkos nuorodas – jūros, rudens lapų asociacijas.

Aurelija Markevičienė tapo pavienius daiktus, objektus, jiems palikdama baltą foną. Tai – dar ne Algimanto Švėgždos hiperrealizmas, bet jau užuominos į švėgždišką estetiką. Autorės potėpis sausas, vietomis peršviečiamas, primenantis pieštuko prisilietimą. Detalumas, precizika tikrai yra šios autorės stiprioji pusė. Aurelija turi ir kitą kūrybos kryptį – ji tapo perkeistas abstrahuotas erdves, konstruoja neegzistuojančius miestus, siekia siurrealios atmosferos.

Violeta Bičkutė parodai pateikė keturias abstrakčiojo ekspresionizmo drobes. Seniau autorė kūrė tiesiogines Jacksono Pollocko drobių interpretacijas. Dabar ji taiko tą patį kūrybinį metodą – taško dažus įvairiomis kryptimis, tačiau estetika visai kita – kiek ramesnė, paliekama daugiau vienspalvio fono plotų. Parodoje matome ir jos tapytus religinių motyvų natiurmortus. Per juos, šį sykį ir per jų kone fovistines spalvas dar sykį pasitvirtina autorės ekspresyvumas.

Rūtos Katiliūtės mokinės džiaugiasi, jog mokytoja stebi ir pastebi, kas kiekvienai artima, kas išeina organiškai ir būtent tai skatina lavinti, tęsti, tobulinti. Autorės šioje parodoje pristato tam tikro mokymosi etapo rezultatus. Rezultatais verta pasidžiaugti. Jos užsispyrusios siekti profesionalumo. Tai – nelengvas, bet nepaprastai prasmingas kelias. O jei tapyba liks hobiu, neįpareigojančia saviraiška, tai – ne prastesnis pasirikimas. Svarbu, jog autorės sotintų savo kūrybos troškulį, siektų savo svajonių.