Šv. Petro bazilika Vatikane. Simone Savoldi nuotrauka. Unsplash.com

Visi turėtume nors šiek tiek skirti laiko ir atsakyti į klausimą – o ko aš tikiuosi iš vyskupų susitikimo? Taip, to susitikimo, kuris prasideda šiandien Vatikane ir į kurį susirenka visų vyskupų konferencijų pirmininkai, keletas kardinolų, vienuolinių bendruomenių atsakingieji ir kurioje bus aptariama nepilnamečių apsaugos nuo dvasininkų lytinės prievartos tema. Atsakymas į tokį klausimą sau, galėtų parodyti, kiek žinau apie šią problemą, kiek man rūpi, kiek esu pasiruošęs prisidėti prie sprendimų.

Šis susirinkimas tikrai nėra pradžia visų darbų, kuriuos Bažnyčia nuveikė minėtoje srityje, bet tai yra pirmas toks visuotinis susirinkimas ir dėl to tiek Bažnyčios nariai, tiek žiniasklaida jį priima kaip reikšmingą įvykį. Šalyse, kuriose buvo atlikti didelio masto žurnalistiniai bei teisėsaugos tyrimai dėl nepilnamečių patirtos dvasininkų lytinės prievartos, susitikimas tikrai nepraeis nepastebėtas. 

Lietuvoje didelių tyrimų nebuvo, gali būti, jog ir nerastume tokių nepilnamečių išnaudojimo atvejų masto. Žiniasklaida, kuriai ne kartą Vatikano pareigūnai, besidarbuojantys nepilnamečių apsaugos srityje, padėkojo už drąsą atskleidžiant šiuos nusikaltimus, Lietuvoje taip pat yra, sakykime, kitokia. Yra gal vienas keistos reputacijos dienraštis, kuris reguliariai atranda kokią istoriją apie kunigus (nebūtinai istorijos, susijusios su lytine prievarta), tačiau jų pateikimas rodo, jog interesas tikrai nėra tiesos paieška ar teisingumo atkūrimas, greičiau tik sensacijos sukėlimas vien tam, kad būtų gausesnės peržiūros. Bažnyčia – lengvas grobis. Ir ne dėl to, kad čia tokių sensacingų istorijų daugiau nei kitur, bet dėl to, kad jau seniai susiformavo ir giliai įaugo išankstinis nusistatymas: „Visi jie ten tokie.“ 

Aš tikiuosi, kad pagaliau mums parūps tiesa. Taip, Bažnyčioje yra dvasininkų, kurie lytiškai išnaudoja nepilnamečius. Tai nepateisinamas nusikaltimas, prie kurio prisideda ir tie, kurie jį dangsto bei slepia. Prie jo prisideda ir visa bendruomenė, kai vengia apie tokias problemas kalbėti, kai nutyli, nekelia klausimų, netiki aukomis. Tiesa yra ir tai, kad Bažnyčioje tokių nusikaltėlių nėra daugiau nei kitur. UNICEF 2017 metų duomenimis, vaikai lytinę prievartą dažniausiai patiria šeimose arba ugdymo ir ypač sporto įstaigose. Tai niekaip nesumenkina dvasininkų padarytų nusikaltimų, tik, jei atsižvelgtume į šį platesnį kontekstą, gal išvengtume nepagrįstų, visą katalikų bendruomenę kaltinančių apibendrinimų. Ne visi jie ten tokie.

Toma Bružaitė. Robert Dakševič nuotrauka.

Tiesa yra ir tai, kad Bažnyčia dėl nepilnamečių apsaugos yra padariusi tikrai daug. Tekstas būtų per ilgas, jei čia imčiausi vardinti visas sukurtas ir įgyvendinamas prevencines ir apsaugos priemones atskirose vyskupijose, įvairias organizacijas ir programas, kuriose dirbama su nukentėjusiaisiais bei jų šeimos nariais, vykdytus tyrimus, rengtus susitikimus. Besidomintiems šia tema siūlau užsukti bent į šias dvi internetines svetaines: Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija ir Susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje. Už šią susistemintą informaciją reikėtų dėkoti ne tik tiems, kurie tiesiogiai ją ruošė, bet ir žurnalistams, pradėjusiems kalbėti apie lytinį išnaudojimą ir šių nusikaltimų slėpimą, aukoms, kurios pradėjo kalbėti apie patirtą smurtą, visiems advokatams ir visuomenės veikėjams, kurie reikalavo iš Bažnyčios vadovų konkrečių žingsnių ir atsiskaitomumo. 

Sutinku, to tikrai nepakanka. Todėl aš taip pat tikiuosi, kad žinia apie vykstantį susirinkimą pasieks ir Lietuvos katalikų bendruomenę. Ir svarbu yra ne tik žinoti apie tokį susirinkimą, bet išgirsti ir prie mūsų bendruomenės priartinti jo nešamą žinią: Bažnyčia turi būti saugi vieta nepilnamečiams. Saugūs vaikai turi būti ne tik būdami su dvasininkais, bet ir su pasauliečiais. Ir nors popiežius susiaurino susirinkimo temą – bus kalbama tik apie nepilnamečių apsaugą, aš vis tiek tikiuosi, kad tiek pastangos pripažinti egzistuojančias problemas, tiek atvirumas ir sąžiningumas tiriant padarytus nusikaltinus ir skriaudas, tiek prevencinių priemonių paieškos sieks daug toliau.

Manau, neatsitiktinai laukiant šio susitikimo vis dažniau buvo galima išgirsti aptariamus atvejus, kai dvasininkai išnaudojo vienuoles, o vyresnieji tokias istorijas slėpdavo, aukas ar juos ginančiuosius nutildydavo, girdėjome ir apie prievartą patyrusius seminaristus. Ir tai tikriausiai dar nėra pabaiga. Tai problema, kuriai reikia kitokio atsako nei nepilnamečių apsauga. Ir vis dėlto tai yra susiję, nes visos šios istorijos kalba apie mūsų bendruomenės santykių kultūrą.

Lytinė prievarta ar priekabiavimas nėra izoliuotas įvykis, jis yra įmanomas tokioje aplinkoje, kurioje toleruojama kad ir maža tarpusavio nepagarba

Štai ko labiausiai tikiuosi, kad Bažnyčia – ir ganytojai, ir visa katalikų bendruomenė – neapsiribos vien procedūrinių gairių ar prevencinių priemonių sąrašų sukūrimu ir net organizuotu, sąžiningu atsilyginimu už praeityje padarytus nusikaltimus. Kai konkrečios istorijos ima lįsti į dienos šviesą, įvairiais pareiškimais, dokumentais, kurie neabejotinai yra svarbūs ir būtini, galima nesunkiai įveikti komunikacines ir kitas reputaciją žalojančias krizes. Bet problemų iš esmės tai neišspręs. 

Viskas greitai nurimsta, išnaudojimo bei priekabiavimo istorijos, nors ir šokiruojančios bei gluminančios, labai greitai užsimiršta. Taip įvyko su #MeToo kampanija. Ar šiandien kas nors klausia, kaip tie atvejai buvo išspręsti? Kas pasikeitė, kad tokių istorijų būtų mažiau? Ar nėra taip, kad, visuomenės dėmesiui atslūgus, visa grįžo į savas vėžias ir gyvenimas tęsiasi kaip anksčiau?

Nežinau, ar tai padėtų išvengti tos priklausomybės nuo naujienų ciklų, kai dėmesys problemai skiriamas tik tol, kol ji aptariama žiniasklaidoje, bet vertėtų pradėti kalbėti apie sveikų santykių kultūrą, kalbėti ir siekti sveikumo visuose santykiuose. Lytinė prievarta ar priekabiavimas nėra izoliuotas įvykis, jis yra įmanomas tokioje aplinkoje, kurioje toleruojama kad ir maža tarpusavio nepagarba, negirdimi ir neatpažįstami ne tik apie patirtą skriaudą signalizuojantys, bet ir vienišumą ar atstūmimą rodantys ženklai. Tokia paprasta santykių taisyklė – nei vienas, nei vienas neturi teisės pasinaudoti savo pozicijos teikiama galia ir savo naudai ar malonumui išnaudoti silpnesnįjį – galioja ne tik lytiniam elgesiui, bet ir darbo santykiams ar paprastam kasdieniam visų bendravimui.

Ir nesvarbu, ar tas silpnesnis, negalintis daryti įtakos, neturintis ryšių, įtakingų draugų apsaugos, yra vaikas, moteris ar vyras. Tikiuosi, kad mes visi išmoksime netoleruoti ne tik lytinės prievartos, bet ir subtilesnio priekabiavimo elgesiu ir žodžiais, netoleruosime Bažnyčioje dirbančiųjų ar kitaip patarnaujančiųjų išnaudojimo darbe, nesitaikstysime su korupcija ir neskaidrumu savose parapijose. Tikrai tikiuosi, kad nepilnamečių, taip pat ir vyro ar moters apsauga taps ne tik vyskupų, bet ir kiekvieno bendruomenės nario rūpesčiu.