Aleksandras Anikinas. Evangelija.lt nuotrauka

Mūsų šalį garsina ne tik sportininkai ar menininkai, bet ir liūdna statistika. Lietuva vis dar pirmauja Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių, alkoholio suvartojimą vienam žmogui. Tai rodo, kad žmonės negeba susidoroti su stresu, iškylančiais iššūkiais ar spręsti psichologinių problemų. Tad šįkart pakalbinome ALEKSANDRĄ ANIKINĄ, kuris jau antrą dešimtmetį vadovauja Švenčionėlių bendruomenei – yra Švenčionėlių krikščionių evangelikų bažnyčios vyresnysis, bet taip pat dirba kaip sveikatos psichologas.

Aleksandrai, gal galėtumėte papasakoti apie save?

Gimiau ir augau Utenoje. Į Ignaliną, kur dabar gyvenu, su tėvais persikėlėme, kai man buvo 10 metų. Nors visuomet norėjau gyventi didmiestyje, likau Ignalinoje, nes čia graži gamta ir geros sąlygos gyventi su šeima.

Nuo aštuntos klasės grojau mušamaisiais, vėliau metus laiko važinėjau į Vilnių privačiai mokytis groti mušamaisiais pas J. Tallat-Kelpšos konservatorijos dėstytoją. Taip išmokau groti iš natų mušamaisiais ir ksilofonu. Baigęs vidurinę mokyklą mėginau stoti į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, bet nepavyko, vėliau teko tarnauti kariuomenėje Vilniuje, kur grojau orkestre. Kariuomenės orkestre paraduose grodavau mažu būgneliu, o koncertuose – mažu būgneliu ir ksilofonu.

Po tarnybos kariuomenėje buvau įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Grojau ir universiteto orkestre. Bet po metų studijas mečiau ir grįžau į Ignaliną. Sukūriau šeimą.

1993 m. gegužės 14 d. įtikėjau Kristų – mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Tuo metu man buvo 32-eji. Dievas padėjo atsikratyti žalingų įpročių. Pradėjau tarnauti Viešpačiui. Ignalinos bažnyčioje buvome keturi vyresnieji: Valdas Zablockas, Jonas Grunda, Vytautas Bučelis ir aš. Iki šių dienų prisimename tuomet buvusią vienybę. Bažnyčia Ignalinoje augo – ją lankė 50 ar net daugiau žmonių. 

1997–1998 metais mokiausi ir baigiau dieninius Biblijos mokyklos kursus, o 1999–2000 m. mokiausi Tarnystės mokykloje Vilniuje, po kurios buvau paskirtas Švenčionėlių bažnyčios vyresniuoju. Pradžioje Švenčionėlių bendruomenė buvo nemaža, bet kai kurie vyresnio amžiaus žmonės mirė, kai kas išvyko gyventi svetur. Šiuo metu mūsų yra nedaug, bet kiekvieną kartą, kai ten nuvykstu, atsigaunu, nes Dievo artumas ir Jo pamokslaujamas žodis atgaivina sielą ir pamaitina dvasią.  Bendruomenėje stengiamės puoselėti artumą, vienybę, vienas kito supratimą bei palaikymą.

Aleksandrai, kaip jūs tapote sveikatos srities specialistu – sveikatos psichologu?

Aš visuomet norėjau mokytis, įgyti išsilavinimą, specialybę. Buvau įstojęs į Šiaulių universitetą studijuoti istorijos, bet metus pasimokęs supratau, kad tai ne mano kelias. Tuomet atsirado galimybė nuotoliniu būdu mokytis Maskvos psichologiniame pedagoginiame universitete. Ten baigiau bakalauro studijas, vėliau įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, kur įgijau sveikatos psichologijos specialybės magistro laipsnį. Tuomet Studijų kokybės vertinimo centras ne visiškai pripažino mano Maskvoje įgyto diplomo (pripažino tik 75 proc.), tad turėjau stoti į Klaipėdos universitetą, kur pagal specialiai man sudarytą programą baigiau išlyginamąsias studijas ir po metų įgijau bakalauro laipsnį.

Aš jau dirbau Ignalinos poliklinikoje, bet išėjus ministro įsakymui, kad psichologu gali dirbti tik turintys psichologijos bakalauro ir magistro laipsnį, mane atleido. Likau dirbti tik Visagino socialinių paslaugų centre. Bet pabaigus studijas Klaipėdos universitete, mane vėl pakvietė dirbti į polikliniką Ignalinoje, kur dirbu jau daugiau kaip 10 metų.

Pixabay.com nuotrauka

Kas yra medicinos psichologas?

Bakalauro studijos yra bendrosios psichologijos studijos. Stojant į magistro studijas, jau renkiesi sritį. Tuo metu, kai aš mokiausi, galėjau rinktis iš trijų sričių: sveikatos arba klinikinė psichologija, pedagoginė psichologija arba darbo psichologija. Dabar tų sričių, atrodo, yra daugiau.

Pavyzdžiui, darbo psichologas dirba įmonėse, personalo skyriuje, ir padeda priimti darbuotojus į darbą, stebi atmosferą įmonėje, daro sociometrinius tyrimus ir pan. Pedagoginis psichologas dirba mokymo įstaigose: su mokytojais, mokiniais ir jų tėvais, skaito paskaitas, individualiai konsultuoja, daro mokiniams individualius tyrimus bei klasėse sociometrinius tyrimus (ištiria klasės atmosferą). O sveikatos psichologas dirba medicinos įstaigose: poliklinikose, ligoninėse, gali dirbti ir mokymo įstaigose. 

Poliklinikoje aš dirbu psichikos sveikatos centre. Tokiame centre turi dirbti mažiausiai 4 specialistai: psichiatras, psichologas, medicinos slaugytoja ir socialinis darbuotojas. Mūsų Ignalinos poliklinikoje kartą per savaitę atvažiuoja dar ir vaikų psichiatras.

Su kuo susiduriate, kokius klausimus gvildenate?

Mano darbas susideda iš dviejų sričių. Pirmoji susijusi su psichinę negalę turinčių žmonių vertinimu. Tai žmogaus kognityvinių bei intelektinių gebėjimų vertinimas pagal tam tikras metodikas, ir jei žmogaus vertinimo duomenys nėra pasikeitę nuo paskutinio vertinimo duomenų, tuomet psichiatras peržiūri dokumentus, įvertina gautus rezultatus ir ruošia dokumentus neįgalumui pratęsti, o jei tyrimo duomenys atitinka standartinius normos reikalavimus, tuomet neįgalumo pažymėjimas neišduodamas.

Antroji sritis yra žmonių konsultavimas, kai jie ateina su pačiomis įvairiausiomis problemomis. Kadangi Ignalinos mokyklose nėra psichologų, dažnai pas mane ateina ir mokiniai. Tada su jais ir dirbi, sprendi įvairiausias problemas.

Mes dirbame pagal bio-psicho-socialinį modelį: bio – biologinis, psicho – psichologinis ar psichiatrinis, o socialinis – tai žmogų veikianti ar jo gyvenimui įtaką daranti socialinė aplinka. Mes ieškome būdų padėti žmogui išeiti iš vidinio diskomforto.

Ar visada padeda tik konsultacijos?

Visų pirma diagnozuojame psichinę ligą ir kiek ji pažengusi, koks yra jos poveikis. Jei poveikis gana nemažas, rekomenduojame gydyti ir medikamentais.

Nik Shulahin/Unsplash nuotrauka

Ar psichinėmis ligomis sergančių žmonių daugėja?

Pagal Lietuvos ir užsienio šalių statistinius duomenis bei prognozes, psichinėmis ligomis sergančių žmonių vis daugės, nes gyvenimo tempas didėja, stresinių situacijų taip pat didėja, o žmogaus organizmas neturi tiek resursų, kad galėtų greitai atsistatyti ir normaliai funkcionuoti po kiekvienos stresinės situacijos, nes organizmui atsistatyti reikia laiko. Tačiau problema yra tai, kad žmonės nesiryžta kreiptis pagalbos į specialistus – psichologą ar psichiatrą, į psichikos sveikatos centrą ar privačiai. Kai žmogus suserga  kokia lėtine liga, peršąla, suserga gripu ar susilaužo kaulus, iš karto kreipiasi į gydytojus specialistus, kad jie padėtų, o kai suserga depresija ar kamuoja koks nerimas, baimė ar tiesiog viduje jaučiasi blogai, neturi nuotaikos ar net kyla minčių apie savižudybę, jie mano, kad tai praeis arba susitvarkys patys, tačiau taip nėra. Žmonės nesupranta, kad reikia taip pat kreiptis į tos srities specialistus, t. y. į psichologus ar psichiatrus, kurie gali palengvinti tas kančias ir greičiau išgydyti, atstatyti sveikatą, pastatyti ant kojų. Dėl visuomenėje egzistuojančių stereotipų apie šios srities specialistus žmonės turi iškreiptą požiūrį į tokias ligas ir problemas ir nedrįsta kreiptis pagalbos. Dėl to Lietuva vis dar pirmauja Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių, alkoholio suvartojimą vienam žmogui.

Vadinasi, žmonės savo problemas bando spręsti klimpdami į priklausomybes?

Taip. Aš trejus metus dirbau priklausomybės ligų centre „Vilties švyturys“, kurį įkūrė Albertas Lučunas, tad galiu pasakyti, kad dažnas į priklausomybes pradeda klimpti dar paauglystėje. Tarkim, vaikinui nedrąsu iškviesti merginą šokti diskotekoje. Tačiau išgėręs 200–300 ml svaigalų, jis pastebi, kad nerimas ir nedrąsa pasitraukia, ateina lengvumas, aplanko puikus jausmas ar net euforija, tad to paties jis griebiasi ir kitus kartus. Kai organizmas prie to pripranta, ir tie svaigalai ima nebeveikti, tada pereinama prie kitos rūšies svaigalų... Tad nepaprastai svarbu jau paauglius mokyti spręsti problemas be svaigalų.

O ką jūs siūlytumėte tokiam paaugliui? Juk dėl kiekvieno dalyko nebėgs pas psichologą...

Viskas yra labai individualu. Gal jaunimas jau ir kiek mažiau geria – gerti jau ne prestižas... Bet vis dar  daug geria vidutinio amžiaus žmonės, norėdami atsipalaiduoti, kai daug darbo, streso, įtampos.

Kaip patariate žmogui suvaldyti nerimą?

Nerimą įveikti galima daugybe įvairiausių būdų. Kalbėdamas su konkrečiu žmogumi pajauti, apčiuopi, kas galėtų jam padėti. Kartais siūlome žmogui tiesiog eiti pasivaikščioti, paklausyti muzikos, bėgioti ar daryti tam tikrus kvėpavimo pratimus, lankyti baseiną ar pan.

Nine Kopfer/ Unsplash.com

Sakote, kad padėti gali tiesiog fiziniai dalykai?

Taip. Nes jausmas yra susijęs su veiksmu. Yra toks modelis – trikampis: mintis, jausmas, veiksmas. Kai žmogus susierzina, jį ištinka pykčio priepuolis, jam šauna kokia nors mintis. Tą mintį palydi jausmas, kuris virsta veiksmu. Tad veiksmas daro įtaką jausmams.

Tarkime, žmogus dėl kažko supyko, jį kažkas įžeidė ar pan. Jis užgniaužia pyktį savo viduje. Kai dar kartą kas nors suerzina, jis dar tvardosi, laikydamas tą pyktį savyje, bet vėliau tas pyktis ima reikštis ligomis, pvz., pradeda skaudėti skrandį, užkietėja viduriai ar pan. Tada jis ima gerti vaistus ir gydo skrandį, bet juk priežastis – per ilgai laikytas pyktis, kurį reikia išleisti. Pyktis – toks pats jausmas kaip ir meilė, džiaugsmas ar kiti jausmai. Jo negalima ignoruoti, jį reikia išleisti: gali „kriaušę“ daužyti, gali rėkti ar su pjūklu medžius pjauti rėkdamas, gali dar ką nors veikti...

Kiekvienas žmogus yra individualus, bet turbūt yra bendri psichologiniai principai? Jei žmogus susirgo kokia nors liga, tai tam įtakos turėjo ir jo mąstymas, gyvenimo būdas?

Taip. Rekomendacijos, kaip žmogui išlįsti iš savojo kiauto, yra pačios įvairiausios: kartais galima išeiti pasivaikščioti, kartais žmogus gali nueiti šokti ar groti, lankyti dailės terapiją ar užsiimti kokia kita terapija. Privačios terapijos kainuoja, bet valstybinėse poliklinikose galima rasti ir nemokamų.

Pažvelkime į kelias konkrečias situacijas. Tarkim, paauglį išbėrė spuogai, jis jaučiasi negražus, nevisavertis, jis nerimauja, jam nedrąsu... Kaip stiprinti paauglio savivertę?

Savivertė stiprinama mažais žingsneliais. Tėvai gali stiprinti vaiko savivertę drąsindami jį, teigiamai nuteikdami, pozityviai šnekėdami, girdami net ir už mažus dalykus. Galima duoti atlikti kokį nors darbelį, o kai jį atlieka – pagirti.

Tarkim, jauna mama augina kelis mažamečius vaikučius. Ji myli vaikus, bet yra pervargusi, tad kartais jau pradeda ant jų šaukti, dažniau supyksta... Kaip jai padėti?

Jai reikėtų geros draugės, mamos ar močiutės, kuri leistų kiek pailsėti. Jai būtinai reikalingas poilsis, nes juk kai pats esi pervargęs, labai sunku ir meilę vaikui perduoti. Meilės nebelieka, lieka tik pareiga...  Labai svarbu, kad tokioje situacijoje moteris nors kiek – nors vieną dieną – galėtų pailsėti, o su vaikais tuo metu pabūtų kas nors kitas.

Dar viena situacija – šeima negali susilaukti vaikučių ir dėl to išgyvena skausmą. Kaip jiems su tuo susidoroti?

Čia reiktų kreiptis į seksologus – gal jie galėtų padėti? O gal vertėtų šeimai pamąstyti apie įsivaikinimą. Esu girdėjęs, kad svetimas vaikelis, kai kiekvieną dieną juo rūpiniesi, su juo žaidi, ruoši jam valgyti, tampa lyg savas.

Problemos šeimoje: sutuoktiniai negirdi vienas kito arba daug dirba, o gal net vienas emigruoja, ir santykiai atšąla... Kaip spręsti santykių įtampas, kurios atsiliepia sveikatai ar net visai šeimai?

Kai sutuoktiniai vienas kito negirdi, visuomet kviečiuosi kalbėtis abudu – aiškinamės, kokia pagrindinė problema... Konsultuojant šeimas taikomas kiek kitoks modelis – siekiame išsiaiškinti, iš kokios šeimos atėjo abu sutuoktiniai, kas buvo vadovaujantis asmuo tose šeimose ir kas dabar šeimoje vadovauja... Būna taip, kad tiek vyro, tiek moters šeimoje šeimos galva buvo mama, tad ši moteris linkusi vadovauti, o vyras – linkęs paklusti, pasiduoti. O jei vyro šeimoje vadovavo tėvas, todėl dabar ir jis nepasiduoda, – susiduria du vadovaujantys asmenys, dvi kibirkštys... Tada ieškome įvairių susitarimų, įsipareigojimų... Tai kiek ilgesnis darbas...

O jei žmogus pasirenka skirtis? Liūdna, bet taip kartais pasirenka ir krikščionys... Tai didelis skausmas žmogui – kaip praeiti tą etapą, kaip išgyventi? Žmogus patiria ir skausmą, ir vienatvę, kaltę ir gėdą. Kaip jam tai išgyventi?

Taip, kartais po skyrybų ar po sutuoktinio mirties žmogus visiškai nemato prasmės ir net nenori gyventi. Tuomet, norint padėti, reikia bandyti nukreipti jo žvilgsnį į ateitį. Išgedėti būtina ir reikalinga – gedėjimas yra normalus procesas, bet labai svarbu, kad žmogui gedint, jį kas nors palaikytų. Jei nėra draugų ar pažįstamų, tada jis drąsiai gali eiti pas psichologą. Kartais žmonės linkę griebtis medikamentų, bet medikamentai neišsprendžia problemos – jie ją tik užslopina... Problemą išsprendžia gyvenimas, pats žmogus.

Kaip? Tiesiog gyventi ir viskas išsispręs?

Ne. svarbu suprasti, kad mano gyvenimas priklauso nuo manęs. Tavo gyvenimas priklauso nuo tavęs. Išties gyvenime būna sunkių akimirkų, bet tą sunkumą reikia praeiti. O padėti praeiti gali ir šalia esantys, kurie nukreiptų jo žvilgsnį į ateitį. Žmogus turi žengti tam tikrus žingsnius, kad išeitų iš tos situacijos. Bet aš, kaip specialistas, negaliu paimti tos naštos, nes ta našta yra JO našta, JIS ir turi kažkaip tą naštą pats nešti. Žmogus turi susivokti, suprasti, kad iš bet kokios situacijos yra išeitis, kad nėra beviltiškų situacijų... Nors pradžioje labai sunku, ir žmogus visiškai nemato išeities, bet po truputį, po truputį, nuimi nuo akių po lukštą, kad pamatytų vieną spindulėlį, antrą, trečią... Tai – procesas.

Dominik Wycislo. Unsplash.com nuotrauka

Kaip suvaldyti stresą?

Stresas būna dvejopas. Kartais stresas veikia teigiamai: toks stresas mobilizuoja žmogų, greičiau ima veikti smegenys, žmogus pats pradeda kitaip mąstyti ir veikti... Bet yra stresas, kuris atneša vargą ir gali net sulaužyti žmogų. Todėl reikia save tausoti ir saugoti. Patyrus stresą reikia pabandyti nukreipti savo mintis nuo streso šaltinio, užsiimti kokia nors, kad ir fizine, veikla, taip pat galima klausyti muzikos ar dar ką nors veikti...

Sakote, kad žmogus pats turi rūpintis savimi ir savo darbo ar gyvenimo kokybe? Bet mes nebuvome to mokomi...

Taip, todėl daugelis ir nemokame. Aš visiems sakau, kad Dievas davė įsakymą: šešias dienas dirbti, o septintą skirti Dievui. Tą dieną privalai nieko nedirbti. Šitas įsakymas skirtas ne Dievui, bet mums, žmonėms, kad mes galų gale vieną dieną nenusisuktume sprando...

Bet ir žiūrint į krikščionišką gyvenimą, mes visi vis bėgame: darbas, namai, tarnystė dėl Dievo... Visko labai daug...

Čia dažnai būna neteisingai sudėlioti prioritetai. Anksčiau mes buvome raginami taip išdėlioti prioritetus: Dievas, tarnystė, darbas ir šeima (arba šeima ir darbas). Bet tai – klaidingas modelis. Turėtų būti taip: Dievas, šeima, darbas ir tarnystė. Žmogus turi rūpintis šeima, o tarnystei gali skirti laiko ir dėmesio tiek, kiek gali. Visų pirma turi rūpintis šeima, dirbti, kad aprūpintum šeimą, ir, jeigu lieka jėgų ir laiko, gali dar kiek ir tarnauti...

Pastebime, kad jaunoji karta nebeskuba taip tarnauti bažnyčioje kaip mūsų, vidurio amžiaus, karta...

Taip. Kai mano paties požiūris į tarnystę pasikeitė, atėjo atsipalaidavimas, laisvė, džiaugsmas... Dabar man smagu būti bažnyčioje, nors, prisipažinsiu, būdavo momentų, kai norėjau net išeiti iš bažnyčios, nes buvo bloga...

Anksčiau mes labai išgyvendavome dėl žmonių skaičiaus bažnyčioje, bet vėliau supratau, kad ne tai yra svarbiausia. Tai juk nėra verslas, kurio siekis – pritraukti kuo daugiau žmonių... Juk Jėzus pasakė: „Jus pažins iš meilės vienas kitam, kad jūs vienas kitą mylėsite.“ Keičiasi požiūris, keičiasi santykiai, ir dabar aš džiaugiuosi, kad pas mus, Švenčionėliuose, viskas krypsta šia linkme.

O kaip išmokti džiaugtis gyvenimu?

Išmokti džiaugtis gyvenimu nelengva. Ir vėl sprendimų ieškoti turi kiekvienas asmeniškai. Jei sudėtinga gyventi, socialiniuose tinkluose matant, kad kiti daugiau keliauja, mato pasaulį ar turi tai, ką tu svajoji turėti, siūlyčiau kiek atsiriboti, pasistengti nekreipti dėmesio, ką turi tas ar anas... Nes jei taip pavydėsi, gali ir kokią ligą įsivaryti...

Apaštalas Paulius ragino džiaugtis tuo, ką turime. Džiaukitės, kad turite, ką pavalgyti, kuo apsivilkti. Džiaukitės šia diena. Tai nėra lengva, bet raginčiau mažiau žiūrėti, ką pasaulis tau siūlo ir reklamuoja, bet daugiau žiūrėti į save, į savo vidų, savo šeimą, džiaugtis tuo, ką turi. Džiaukis, kad turi šeimą, džiaukis santykiais šeimoje, santykiais su aplinkiniais – tai juk ir yra brangiausia, o jei dar turi ir ramybę širdyje – tai nuostabu.

Bet dažnai atakuoja įvairios baimės, kylančios iš negatyvios savo ar aplinkinių patirties... Kaip žmogui nurimti?

Taip, mes girdime įvairių dalykų ir nesame pajėgūs visko sukontroliuoti. Juk tu nesi Dievas. Esi paprastas žmogus, tad, jei kuo gali, padėk vargą išgyvenančiam žmogui... O ramybę atrasi tik Dieve, daugiau niekur kitur jos nerasi. Žinoma, liūdna, kai vyksta negatyvūs dalykai, bet stenkimės nesikoncentruoti į blogas mintis. Svarbu žvelgti į Dievą, pasitikėti Tuo, kuris valdo mūsų gyvenimą, ir nori mums ne blogiausio, bet geriausio...

Kreipkime dėmesį ir puoselėkime bendrystę, palaikykime vienas kitą, padėkime vienas kitam pailsėti, nes į(si)pareigojimai alina...

Saliamonas savo knygoje rašė, kad nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis tuo darbu, kurį Dievas tau davė, džiaugtis darbo rezultatu. Bet kuris darbas yra tarnystė Dievui. Juk tarnauti Jam galime ir kitais būdais, ne tik pamokslaudami. Jam tarnaujame ir dirbdami poliklinikoje, ir statybose ar kur kitur...