Šv. Petro kapas Vatikano bazilikoje

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ 
    Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. 
    Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ 
    Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ 
    Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.

Skaitiniai Š (49)

1 Pt 5, 1–4: Vyresnysis ir Kristaus kentėjimų liudytojas

Ps 23, 1–3. 4. 5. 6. P.: Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.


Evangelijos skaitinio komentaras. Kardinolas Christoph Schönborn

Pabandykime įsivaizduoti vietą, kurioje vyksta šios dienos Evangelijoje aprašyti įvykiai – Galilėjos šiaurę, šalia aukštos uolos, iš kurios papėdės trykšta vienas iš srauniausių Jordano upės šaltinių. Kiekvienas perskaitęs šią Evangeliją toje vietoje supranta, kodėl būtent čia Jėzus pavadino Simoną Petru, Uola.

Laikas ir vieta čia yra labai svarbūs. Tai yra šiauriausia Šventosios Žemės riba. Jėzus atsivedė į šią vietą apaštalus. Jis stovi savo kelio sankryžoje, o apaštalai turi išgyventi tai kartu su juo. Iki šios vietos Jėzaus viešoji veikla buvo labai sėkminga. Vis didesnės minios iš toli susirinkdavo jo klausytis, mokytis ir prašyti jo išgydymo bei pagalbos. Priešiškumas jo atžvilgiu taip pat auga: pasak kaltinimų jam, Jis kalba šventvagiškai, yra įstatymų laužytojas.

Vis labiau aiškėja kelias, kurį jis pasirinks šioje sankryžoje: tai kelias, vedantis į Jeruzalę, į kančią, į Kryžių.

Šią valandą Jėzus nori paaiškinti, kas jis iš tiesų yra. Ne dėl kokio „asmenybės kulto“, ne siekdamas patraukti dėmesį į save kaip „guru“, tačiau norėdamas mokinius parengti tam, kas laukia Jeruzalėje ir ką suprasti jiems bus taip sunku: jo mirčiai ant Kryžiaus. Tad iš pradžių jis mokinių paklausia, kuo žmonės jį laiko. Įvairios nuomonės turi kai ką bendra: žmonės jaučia, kad jis yra Dievo žmogus. „Tačiau jūs, - jis toliau klausia, - kuo jūs mane laikote?“

Petro atsakymas tapo visų laikų krikščionių tikėjimo išpažinimu, uola, ant kurios krikščionybė yra pastatyta: „Tu esi Mesijas, Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus“. Dėl šio išpažinimo nuomonės vis išsiskiria: Ar Jėzus yra vienas iš ryškiausių religinių figūrų žmonių istorijoje, ar jis yra įsikūnijęs Dievo Sūnus, tikras Dievas ir tikras žmogus?

Taip Pilypo Cezarėjos apylinkėse pirmą kartą buvo ištarta tai, kas vėliau tapo tvirtu krikščionių tikėjimo pagrindu.

Tačiau Jėzus nedelsdamas paaiškina: „Simonai, Jono sūnau, ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“, nes tai peržengia visas žmogaus suvokimo ribas, kad žmogus, Jėzus iš Nazareto, galėtų iš tiesų būti įsikūnijęs Dievo Sūnus. Tačiau Petras šiuo savo išpažinimu nepasako nesąmonių: Jėzus tai patvirtina žodžiais, kurie išlieka ilgus amžius ir kurie yra tiesa ir dabar, po dviejų tūkstantmečių: „Tu esi Petras, Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ Jei tai būtų skirta tik Petrui ir jo tų dienų įpėdiniams, Bažnyčia būtų kada nors žlugusi. Tačiau Jėzus pažada, kad jis pats pastatys savo Bažnyčią ant Petro - Uolos ir jo tikėjimo pagrindo. Viešpats išlaikė savo žodį; pragaro vartai Bažnyčios nenugalėjo. Nors ne kartą paskelbta mirštanti, ji gyvuoja.

Parengta pagal Christoph Cardinal Schönborn „My Jesus“.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai