Robertas Baden-Powellis. Wikipedia nuotrauka

Yra metuose tokia diena, kai ankstų rytą, dar daugeliui darbų neprasidėjus, kai kurie žmonės šiltai rengiasi, pilasi arbatą į termosą ir su šypsena veide traukia ant piliakalnio, apžvalgos aikštelės ar kitos gražios vietos, kad pasitiktų tekančią saulę. Tai vasario 22-oji – diena, kai 1857 metais gimė skautų judėjimo įkūrėjas lordas Robertas Baden-Powellis – asmenybė, pakeitusi milijonų žmonių gyvenimus.

Skautybės idėjos pradžia

Robertas Baden-Powellis. Wikipedia nuotrauka

Skautybės idėja pulkininkui Robertui Baden – Poweliui kilo 1899 metais vykusioje Mafekingo miesto apsuptyje, kur jis vadovavo įgulai. Pulkininkas, pamatęs, kaip vaikai Afrikoje geba sėlinti ir medžioti, iš miesto berniukų surinko savanorių kuopą. Berniukai, atlikdami žvalgybos, ryšių ir sanitarijos užduotis, prisidėjo prie anglų pergalės. Jiems buvo paskirtos tokios užduotys, kaip slapta išnešioti laiškus ir įsakymus, atnešti kariams maisto bei šovinių, gabenti sužeistuosius į ligoninę, eiti į žvalgybą ir pan.

Po karo, jau grįžus į Angliją, Baden-Powelliui kilo mintis užimti nieko neveikiančius anglų vaikus naudinga, lavinančia ir įdomia veikla. Taip, kaip subūrė berniukus Afrikoje, taip 1907 m. jis surengė pirmąją skautų stovyklą. Visą auklėjimo principą – skautavimą – jis aprašė 1908 m. išleistoje knygoje „Skautybė berniukams“. Žinoma, skautavimu greitai susidomėjo ir mergaitės – 1909–1910 m. sparčiai kūrėsi skaučių grupės. Skautybės dvasia pradėjo plisti po visą pasaulį ir skaičiuojama, kad per skautijos istoriją šiam judėjimui priklausė per 580 milijonų skautų. Neįtikėtini skaičiai, tiesa? Tad kurgi čia slypi paslaptis?

Kuo skautų judėjimas sužavi?

Akys seka laužo kibirkštis, vis kylančias į žvaigždžių nušviestą dangų, gali užuosti pievų kvapą ir visas gėles jose, o ausis pasiekia gitaros garsai ir linksmas draugų juokas. Kiekvienas skautas nė už ką nenorėtų iškeisti tų ilgų vasaros vakarų prie laužo su broliais ir sesėmis šalia. Taip, skautai vienas kitą drąsiai vadina broliu ir sese ir tai parodo itin svarbų artimą ryšį. Viena didelė šeima – yra ištarusios šimtai lūpų, pasakojančių kitiems apie savo pasirinktą gyvenimo būdą. „Ir ką gi jie veikia tuose miškuose, negi nepabosta?“ – tokį klausimą dažnas skautas girdėjo bent kartą.

Augustės Labenskytės nuotrauka

Iš pradžių patraukia nuotykio norėjimas, ėjimas į žygius, žaidimai miškuose, maisto gaminimas ant laužo – tai, ko mokykloje negaunama. Tai iš tikrųjų geras ir smagus laikas. Vėliau pradedama suvokti to prasmė, pamatinės skautų vertybės tampa svarbios ir galiausiai pajunti, kad čia tu atradai ne tik prasmingą veiklą, bet ir žmones, su kuriais ta veikla tampa dar ypatingesnė. Todėl visiems klausiantiems, o ar nepabosta, mes drąsiai galime atsakyti, kad tikrai ne. Čia visada gali atrasti erdvę savo saviraiškai, galimybes augti ir tobulėti. Tai yra neįkainojama gyvenimo mokykla, kurioje tu mokaisi iš kito, kaip ir kitas iš tavęs. Skautybė – ne popamokinė veikla ar būrelis, bet gyvenimo būdas. Kad ir kur Lietuvoje ar užsienyje sutiktum skautą – tu iš karto pajunti bendrystę. Toks stiprus ir vienijantis yra šis judėjimas. Visus veda vienas tikslas – palikti šį pasaulį truputį gražesnį. „Pats tikriausias kelias į laimę yra nešti laimę kitiems žmonėms. Bandykite juo eiti ir palikite šį pasaulį truputį geresnį negu jį radote“, – taip skautybės įkūrėjas rašė laiškuose.

Vertybinis pamatas

Viename iš paskutiniųjų laiškų Baden-Powellis rašė: „skautiškojo judėjimo tikslas – ugdyti sveikus, laimingus, naudingus abiejų lyčių piliečius, išnaikinti vyraujantį asmeninį, politinį, nacionalinį egoizmą, siaurą požiūrį ir pakeisti jį dvasingumą, pasiaukojimą ir žmogiškumą iškeliančiu požiūriu“. Skautai kartu mokosi išgyventi gamtoje, veikti tiek kaip komanda, tiek asmeniškai būti pasiruošę galimam iššūkiui. Čia labai stipriai gilinami bendradarbiavimo bei vadovavimo įgūdžiai, mokomasi priimti sprendimus bei prisiimti atsakomybę, formuojama kilni pasaulėžiūra. Skautų gretose auga lyderiai, į kiekvieną žmogų žiūrintys kaip į artimą.

Elvino Skabeikio nuotrauka

Robertas Baden-Powellis žinojo, kad kiekviename žmoguje slypi nuotykio troškimas ir noras būti po plynu dangumi. Jis troško, kad kiekvienas pajėgus ir stropus skautas ne tik patirtų džiaugsmą ir nuotykį, bet ir gebėtų padėti savo šaliai ir žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Šis pasiryžimas atsispindi ir skautų įžodyje: „Brangindamas savo garbę aš pasižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui ir laikytis skautų įstatų.“ Tai yra pasiryžimas ir pasižadėjimas, lydintis skautą kiekviename jo gyvenimo žingsnyje ir kiekvienoje srityje.

Elvino Skabeikio nuotrauka

Net kai ir labai labai pavargstame ir nieko nebenorime (o taip jau gyvenime visiems retkarčiais nutinka), mes turime kur atsiremti – į savo skautišką šeimą. O ko gyvenime dar labiau gali reikėti, nei tos bendruomenės, kurioje esi laukiamas, priimamas ir svarbus toks, koks esi. Čia smagiau dalintis nei gauti pačiam. Tai didelis viso gyvenimo nuotykis su kilniu tikslu. Nuo to pasaulis šviečia tik gražiau, kaip ir patekanti saulė vasario 22-osios rytą kiekvienam skautui suspindi ryškia šviesa, primindama – „Dievui, Tėvynei, artimui!“