Unsplash.com nuotrauka

Etimologiniai žodynai maloniai primena, kad terminas kandidatas atsirado Senovės Romoje, kai asmuo, siekiantis valstybinio posto, savo togą išsibalindavo kreida. Kandidatas tiesiogine prasme buvo apsisiautęs baltą. Ir ne šiaip paprastą eilinio Romos piliečio baltą, bet išbalintą, tokią tyrą, kad šviestų net ir greta tos kitos, kasdienės baltos. Balta buvo ir kai kuriems vis dar yra tyrumo ir dorybės simbolis, todėl, kai bandau įsivaizduoti, šis šviečiantis baltumas ne tik leido išsiskirti minioje, tačiau ir nebyliai teigti apie save kaip apie tyresnį ir dorybingesnį nei kiti daugiau ar mažiau garbingi piliečiai. Šie eiliniai baltieji supranta, kad tik už rūbų yra tiesa, yra tas tikras nuogas gyvenimas, kuris leidžia matyti žmogų su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Tačiau toga turi pridengti kandidato nuogybę ir padaryti jį kitokį, vertą būti išrinktuoju arba išjuoktuoju.

Nors šiandien Lietuvos prezidento rinkimuose šviesias togas pakeitė tamsūs kostiumai (ir viena apyšviesė suknelė), negalima nepastebėti, kad rinkimai, bent jau rinkimų kampanija, vis dar yra tyrų, tyresnių, šiek tiek patyrintų ir labai patyrusių galynėjimosi vieta. Todėl viešas išsibalinimas vis dar lieka svarbiausiu iššūkiu ir siekiu. Štai ponas Saulius Skvernelis į kandidatus užsiregistravo su ilgamečiu Vyriausiojo rinkimo komiteto pirmininku Zenonu Vaigausku lyg žadėdamas, kad stengsis daryti viską pagal rinkimų įstatymą. Todėl koks landus irgi priekabus juodintojas, prieš sutepdamas jo munduro garbę, turės gerai pagalvoti. Taip pat norėčiau žiniasklaidos užuominas apie tai, kad premjerą atlydėjo ir buvusi Miss Lietuva, pateisinti atgrasiu žurnalistų darbu, kuris nepastebi, jog ji yra ir valstybės tarnautoja. Ir šiuo atveju, panašu, kad pačiam premjerui svarbiausia buvo pasibalinti – parodyti, kad kritika dėl moterų įsileidimo į valstybės valdymą yra laužta iš piršto.

išsibalinimas rūpi tik tiems, kurie turi vilties būti prezidentu

Nesakau, kad premjeras šiuose rinkimuose yra tamsiausias kandidatas, bet viską, kas jis darys ar kas apie jį bus kalbama bus matoma būtent per baltumo-juodumo prizmę. Štai net nekaltas (nors, net neabejoju, su atsakingu požiūriu į rinkimų sistemą ir jos taisykles nesuderinamas) feisbukinės kartos pasiraginimas surinkti 20 tūkst. internetinių parašų kandidatams, kurie potencialiai atimtų balsus iš Skvernelio, pavadintas dar vienu konservatorių sąmokslu. Ir tai daro ne koks eilinis politika nusivylęs pilietis, kad valdančiosios partijos lyderis, nūnai ir didžiausio Skvernelio globėjas ir gynėjas, Ramūnas Karbauskis. Iš jo pozicijos nesunku pastebėti, kad viskas, absoliučiai viskas, kas tiesiogiai ar netiesiogiai lies kandidatą, bus matoma kaip nešvarūs žaidimai, kur yra „mes“, teisieji, ir „jie“, sąmokslininkai. Ir net jei tai būtų tiesa ir už šios akcijos slėptųsi koks gudrus rinkimų strategas, kurioje vietoje ir kas čia suteršė Skvernelį? Sakyčiau net atvirkščiai, galima prigalvoti tokių pat abejotinų argumentų, kodėl būtent nesisteminiai kandidatai naudingi būtent Skverneliui. Pavyzdžiui, jie gaus nacionalinio transliuotojo eterio laiką ir, net neabejoju, didžiąją dalį sau skirto laiko kaltins visus nuo Landsbergio iki Landsbergio.

Kalbant apie kandidatų prigimtį svarbu pastebėti ir tai, kad išsibalinimas rūpi tik tiems, kurie turi vilties būti prezidentu. Kiti, pavadinkime juos bendriniu vardu gražuliai, neabejotinai bus naudingi kaip nubalinantys – dergiantys ir besidrabstantys purvais į dešinę ir į į centro-dešinę, bet tik ne tiek, kad kliudytų artimą skverną. Jie patys apsitepę oranžinėmis, juodomis ir violetinėmis spalvomis kaip kandidatai yra akivaizdžiai nišiniai ir beviltiški, tačiau, nepaisant jų apeliacijų į savarankiškumą, sunku nepastebėti, kad visi jie akivaizdžiai balsuoja su karbauskiniais „valstiečiais“ ir būtinai burnoja prieš „konservatorius“. Tą pačią registracijos kandidatuoti į prezidentus dieną juos noriai ir atvirai įgarsino kitas beveik kandidatas Visvaldas Matijošaitis. Pastarasis net savo ne kandidatavimą sugebėjo pristatyti kaip kovą Kauno savivaldos fronte su konservatoriška stagnacija, o įtartinas sūnaus statybas – kaip dar vieną konservatorių (ir, žinoma, visos sistemos) sąmokslą prieš Kauną.

labiausiai juodina tie, kurie patys yra purvini

Bet dėl dalies kandidatų esu daugiau ar mažiau ramus. Ne todėl, kad simpatizuočiau visiems, o todėl, kad yra daug baltumo atspalvių. Čia ir dvi dešiniojo populizmo, švelniojo ir agresyvaus, formos atstovaujamos Gitano Nausėdos bei Naglio Puteikio; ir savaip suprastas tautinis lietuviškas centrizmas Arvydo Juozaičio judėjime; ir įkyrus Petro Auštrevičiaus bandymas parodyti, kad liberalizmas nėra miręs; ir ambicija atgaivinti europinę socialdemokratiją už Vytenio Andriukaičio stovint bandančiai atsinaujinti LSDP; ir apie visuomeninę atsakomybę kalbantis konservatizmas, kurios veidu nenorom tapo Ingrida Šimonytė. Net Skverneliui galima priskirti kairiojo populizmo adepto vaidmenį – nors pastarojo politinė tapatybė tokia pat nevieninga kaip ir valstiečių partijos, tačiau nepasitikėjimas centro-dešine jį leidžia pozicionuoti kaip per daug principais nesirūpinantį kairįjį.

Na, ką gi, selekcija prasideda. Kaip kiekvienoje normalioje demokratinėje valstybėje, kaip visada su grėsme išsirinkti ne tą ir kaip visada be tikro žinojimo, ar išrinktasis buvo iš tiesų ne tas. Bet bent kol kas truputį pasibalinsim, truputį pasijuodinsim, truputį pasimuilinsim akis. Nenoriu būti pikto pranašas, bet iš liūdnų smėlio dėžės prisiminimų išsinešiau tai, kad labiausiai juodina tie, kurie patys yra purvini; labiausiai ištepami tie, kurie buvo balčiausi; o juodųjų labiau nebesutepsi.