Jurica Koletic/Unsplash.com nuotrauka

Šiandien gyvenu visavertį gyvenimą. Sinonimų neieškau sąmoningai. Tiesiog mano gyvenimas yra toks gyvas. Tokį kartais suskausta net labiau, nei „pakištą po stiklu“, bet jis yra mano – savais pirštais čiuopiu dangų, savomis kojomis brendu per pelkes, bet svarbiausia, kad ir kur būčiau, kvėpuoju visais plaučiais. Bet taip buvo ne visada. Aš sirgau depresija.

Pastaruoju metu daug rašau apie gyvybės medžioklių skonį, bet į mintis grįžo šis tekstas, rašytas prieš penkerius metus. Vienintelis, kurį sugebėjau išspausti tuo metu, įstrigusi savo pačios dugne. Vienatvė nebetvėrė būti viena. Niekam nesugebėjau paaiškinti, kur esu ir kaip esu, net artimiausiems. Tada šiuos žodžius skaitė vos keli. Dabar pajutau, kad galiu ir noriu jais pasidalinti su tavimi, kuris atsidūrei ten pat. Su tavimi, kurio brangus kenčia nuo šios ligos. Ir su tavimi, kuris tiesiog nori suprasti, kuriam ne vis vien.

Tekstą perskaičiau kaip neįsivaizduojamą kontrastą dabartinei savo būsenai. Bet jis yra viltis. Supranti? Juo noriu ne tik parodyti, kaip ten yra klaiku. Noriu, kad įsikibtum man į ranką, jei patiri tą patį. Noriu pasiųsti žinią, kurią pati patyriau: būk tikras, net toje kurčioje neviltyje yra viltis.

Ir dar – jaučiu, kad apie tai reikia kalbėti.

Man depresija buvo diagnozuota 2013-aisiais. Bet sirgau mažiausiai metus prieš tai – grįžusi iš darbo namo be žado spoksodavau į sieną, o veikiau į nesuvoktą tašką manyje pačioje, kuris buvo sutraukęs visą mano savastį. Ir verkdavau. Negalėdama nieko paaiškinti. Tiesiog skausmingai ilgėdavausi savęs pačios. Kasdien. Nors ta kasdiena buvo iš pažiūros puikus tobulo gyvenimo paveikslėlis – ir tai trikdė tik dar stipriau. Teisingame pasaulyje buvau virtusi tuščiu savo pačios kiautu.

Metus nekreipus į tai deramo dėmesio, prasidėjo panikos priepuoliai. Tada vieną rytą artimas žmogus, užuot nuvežęs mane į darbą, apgręžė automobilį ir pristatė gydytojams. Pasirodė, kad visi fiziniai rodikliai yra normalūs, taigi pagalbos ieškau ne ten. Išgirdau diagnozę ir prognozę, kad ją įveiksiu per pusmetį, bet pro tas duris roviausi dar trejus metus. Taigi – iš viso ketveri metai būsenos, kurią dabar patikiu tau.

Kas buvo sunkiausia? Spengianti vienatvė ir neviltis. Kas skaudino labiausiai? Suvokimo, kas iš tiesų yra depresija, trūkumas aplinkoje ir klaidingos šios ligos interpretacijos. Viena vertus, kas trečias, nepatenkintas naujos darbo savaitės pradžia, savo suirzimą vadina „pirmadienine depresija“. Ja sergančiajam ir nerandančiam motyvacijos, kaip apskritai pradėti bet kurią dieną, tai tarsi smūgis į paširdžius. Kita vertus – jei veido raumenimis sugebi suformuoti šypseną, o dar ir juokiesi, tai anokia tau depresija? Labai tikiuosi, kad šiandien jau yra bent truputį kitaip. Tada norėjosi kovoti su šiuo klaidingu suvokimu, bet tam nebuvo jėgų – galų gale tai privertė tik dar labiau užsisklęsti. Dabar jėgų turiu. Kalbėti sąmoningai.

Taigi, pirmoji žinia: nesi vienas (-a). Net jei niekas tavimi netiki, net jei nemoki paaiškinti, kas tau nutiko, net jei nerandi jokio logiško paaiškinimo, kodėl – tai tiesa, dėl kurios neprivalai teisintis, kurios neprivalai įrodinėti. Jos šaknį išrausi, jei tik nebijosi ieškoti pagalbos. Tai veda antrosios žinios link: durys, vedančios į gyvenimą, egzistuoja – moju tau iš ten, kur jas radau pati.

Andrik Langfield/unsplash.com

2014 m. kovas

Kažkodėl ėmė ir nutiko taip, kad aš niekam nebetinku.

Nebetinku groti pianinu. Suklydusi nebepakeliu rankų mokytis, nes mokytis nebemoku. Natos nebetupia galvoj, pirštai aikštijasi. Tik galvoje, kaip tuščioje skardžioje metalinėje dėžėje plonomis sienelėmis, nuo vieno krašto iki kito plaukioja mintis be akių ir rankų: „Kartok daug kartų ir viskas bus gerai.“ Bet mano respublikoje tylu – neatsiranda rinkėjų, kurie šiai vienišai minčiai suteiktų teisę veikti.

Nebetinku rašyti. Visi žodžiai išlaksto vos pamatę švarią jiems skirtą erdvę. Lieka tie, kurių į mūšį niekad neimčiau – pavargę ir nušniaukšti, nenusakomai toli nuo visko, ką noriu pasakyti. Ką noriu pasakyti? Nežinau, reikėtų paklausti. Tai kažkur devyniose atskirose valtelėse, tolimiausiame seno dvaro kieme, už penkiolikos dūlančio labirinto posūkių. Neberandu. Nebetinku rašyti, nes nebemoku rašyti plunksna ant popieriaus. Per daug susispiečia trintinų ir braukytinų žodžių. Kol randu tuos nedėkinguosius, kuriems ten vieta, kažkas viduje pavargsta nuo aštrių linijų ir nulio estetikos lape, kuris kadais buvo baltas. „Geriau baltas“.

Nebe labai tinku ir piešti. Dešimt metų kaupiausi, kol drobėje tėkštelėjau geltoną saulę ir joje sutupdžiau keturis žvirbliškus paukščius. Šviečiau pasitenkinimu, kol nenupiešiau tų mėlynų laidų, ant kurių jie tupi. Laidai man nepatiko. Nemoku brėžti sklandžių, lygių linijų, kurios neatrodytų kaip vaiko keverzonė. Kas, kad niekad nesuteikiau sau progos išmokti. Piešinys beveik baigtas. Bet po tų laidų bijau, kad tas „beveik“ virs dar vienu tobulu neužbaigtumu tarp visų pradėtų ir kertėse išdėliotų mano aistrų. Pakeliui pasiklystu ir sustoju ties slenksčiais.

Nebetinku lipti per slenksčius. Koks alpinistas džiaugiasi, atradęs pateisinamą priežastį nelipti į jokį kalną? Toks kaip aš. NEalpinistas. Niūrai džiaugiuosi kiekviena proga nepakelti galvos. Nebeužčiuopiu savo pakarpos, už kurios nučiupus galėčiau sviesti save ten, kur priklauso, kur šviesiau ir kur nuo kažko galėčiau atsispirti. Nelabai ir čiuopiu. Gal savo metu desperatiškai besičiupinėdama ir nudraskiau ją visai. Po teisybei, net nebeįdomu.

Nebetinku svajoti. Esu kaip mažas vaikas suaugusiesiems skirtoje parduotuvėje. Ne, ne toje intriguojančios raudonos spalvos iškabomis. Tokioje, kur visi daiktai įdomūs, nepažįstami, keliantys smalsumą ir nuotykių nuojautą, tačiau padėti labai aukštai ir pritaikyti visai ne mažytėms mano kūno proporcijoms – per dideli ar per sunkūs.

Visos gražios suknelės jas matuojantis voliojasi ant grindų kaip bulvių maišai, visi batai per dideli ar laužia pėdą, visi papuošalai gražiai atrodo tik vitrinoje. Visos puokštės pasirodo esą dirbtinės, visuose puodeliuose greitai atšąla arbata. Pravėrus eilinės daug žadančių svajų parduotuvėlės duris ir susidūrus su ta pačia realybe, užveriu jas ir nesižvalgau atgal. Atsisakau tikėti, kad kas beužvežė naujų slėpiningų stebuklų mano sudėjimui. Tarsi man, snobei, reikėtų labai išradingos lojalumo programos, kuri parviliotų sugrįžti.

Nebetinku degti. Nes pelenai nedega. Pūsk, mėtyk degančius popierėlius kiek nori – mėginau. Trumpi blykstelėjimai virsta dar vienu pelenu. Džiaugies tuo plykstelėjimu kaip nevisprotis, paskui net į veidrodį pažiūrėti nepatogu. Dar vienas laužas.

Nebetinku draugauti. Mano draugystės šūkis dabar yra „ai“. Turiu nepriekaištingai veikiantį radarą, kuris horizonte aptikęs žmogystą pratrūksta pypsėti ir blykčioti raudonu užrašu: „Kaip TU mane apiplėši?“ Žmonės yra šlykštūs iš tikrųjų. Ir šiaip jau dauguma – beviltiškai durni. Jie tik atsiriekia gabalą tavęs ir nesidairydami nueina. Nes jei dalini pyragą kitiems, vadinasi, pats esi jo persirijęs ir visai nejunti alkio. Tau jo tiesiog atseit lieka. Nagi, meskime dramatiškai kokį niekniekį į sieną dėl šios baisingos neteisybės. Skolos raštelius išrašiau jau suėjus senaties terminui.

Tarp tokių niekniekių duženų šūsnių, visas apsibrozdinęs ir peralkęs, tupi gremlinas. Įsitvėręs į kelias viltingai artimomis (o, nelaime) tapusias sielas, baisiai dreba, kad tą auksą iš jo kas paims. Gremlinas uoliai jį saugo ir pareigingai siunčia save į reguliarias akistatas ryšiui palaikyti. Prieš jas nuolat tramdosi, kad nepersipuoštų, o paskui ieško priežasčių nenueiti išvis.

Bet prarasti auksą dar baisiau, nei viską matuoti saiku. Ypač, kai pavarčius jį delne imi džiaugsmingai virpėti ir jausti tekančią gyvybę. Užsimerkęs prieš viltį ir atsimerkęs prieš baimę, gremlinas saugo savo sielas. Ne, draugauti aš nebetinku. Užtat puikiai tinku žiūrėti filmus apie saldžiai ištikimų, atvirai mylinčių draugų kompanijas ir bliauti, kad „dėl manęs tai niekas to nepadarytų, ir eikit visi šikt“.

Nebetinku laikytis pažadų. Užuot nutūpę prieš akis, it koks duomenų perviršis jie keliauja tiesiai į archyvą, kurį prižiūriu akivaizdžiai ne aš, nes niekas man nepraneša, kada pažado galiojimas baigiasi. Labai nuoširdžiai, bet baigiasi. Kažkokia netvarka ir neabejotinai itin prasta administracija.

Nebetinku dalyvauti. Nė nepastebėjau, kada mano skūra išsivertė. Dabar esu išvirkščia. Patirčių prisilietimai tvilko. Turiu juos dozuoti. Tokius prisilietimus esu dėmesingai suskirsčiusi, supilsčiusi į buteliukus dozėmis, po kurių dar galiu paeiti. Rodos, paeinu, jei vaikštau skersgatviais ir aplinkiniais takais. Jais slankiojant pagrindinės gatvės matosi, bet tik labai trumpai, tik kertant į jas atsiveriančias skersgatvių tinklo žiotis. Kad nepaklaikčiau nuo šitos bejėgystės fakto, remiuosi į savo odą iš vidaus – čia ji švelni, neskauda ir pro ją nesimato.

Nebetinku laikyti pusiausvyros. Ne, nei aukščio bijau, nei balasto proporcijos bėda. Tiesiog einu greta lyno. Nebepakeliu pačios pastangos, todėl net nelipu. Iriuosi, kaip išeina, arba tiesiog plaukiu pasroviui kaip koks biologinės kilmės medžiagų apykaitos rezultatas. Tik dar retsykiais paspėlioju, kokios gi aš šįkart formos ir ar labai smirdžiu.

Nebetinku būti valinga. Pakeliui sutikto pėstininko mėginimas stumtelėti atseit pirmyn, „susiimk ir kovok“, man yra neginčijamas starto signalas mauti šalin ir nė nemėginti piešti savo portreto jo teismui. Susiimk pats, imkis kad ir penkis kartus per dieną, jei tavo vaikai nuo to bus sotesni. Aš neturiu už ko net sugnybti, tad mes neturime apie ką kalbėtis. Nebent iš mandagumo. „Ačiū, būtinai pabandysiu, apie tai nė nepagalvojau.“

Nebetinku eiti pirma. Pirma žmogaus, pirma idėjos, pirma skausmo, pirma veiksmo, pirma džiaugsmo. Net šalia velkuosi gana vangiai ir vis kur užsižiūrėdama, kaip šimtas nioliktą kartą per tą patį kvartalą vedamas šuva. Esu panelė Periferija. Kaži, ar tinku apskritai eiti. Užtat labai dailiai žiūriuosi ant sofos.

Nebetinku sudarinėti sąrašų, kam aš tinkama. Tai precedento neturinti proga, kai susirenka visi iki vieno – balto lapo estetas, NEalpinistas, medžiagų apykaitos rezultatas, apsibrozdinęs gremlinas ir kiti – ir taip garsiai vieni per kitus kažką plyšauja, kad nebetenku kantrybės susikaupti. Iš naujo ir iš naujo. Galop spjaunu ir nueinu su ta minia prisigerti: savi -gailos ar-graužos, ar-lupos. Gėrimų kokybei jie neišrankūs, bet gerai prisiliurlinę visi drauge tampame vienodi.

Taigi, nebetinku visoms toms spalvoms, kurios taip tiko man. Ir todėl dabar nebežinau nieko. Faktiškai, esu gana žmogiškos išvaizdos ameba.

Tik giliai giliai, po visais nebetinkamais sluoksniais, blaškosi sproginėjanti panika, kaip lava užmigusiam kratery. Baisinga, dusinanti panika, kad kažkur po žemėmis yra užkastas gyvas žmogus, ir aš turiu žūtbūt jį atkasti. Kaip astmos priepuolis naktį, kai atsibundi jau beveik nebekvėpuodamas ir išmuštas šalto prakaito.

Nebežinau, nei kur, nei su kokia žeme teks dorotis, kuo ją plėšti – kastuvais, rankomis ar laužtuvais. Tiek kartų ratais viską apėjus, vis dar nesumoju, kaip pasiruošti ir kur ieškoti. Pastangos vis baigias įtampos trūkiu paplūstant ašaroms išsitiesus karo lauko vidury. Negaliu tiesiog laukti, kol supurtytame sniego burbule viskas nurims, dirbtinis sniegelis tykiai nusės ir bus aiškiai matyti. Žmogus po tomis pelkėtomis, ne šio krašto žemėmis juk gali taip ir uždusti. Kaip aš galiu laukti?