Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Knygų mugės organizatorių nuotrauka

„Turime labai daug jaunų gabių žmonių, skaitančių, mąstančių, puikiai suvokiančių tekstą ir gebančių save išreikšti, bet tuo pat metu jie dėl šių ypatybių traktuojami kaip išsišokėliai, nes yra kitokie. O buvimas kitokiam, kaip ir mano laikais paauglystėje, sovietmečiu, taip ir dabar, pasirodo – vis dar nelabai gera savybė. Kokie jauni žmonės vieniši akistatoje su savo baimėmis, su savo pasauliu, su iniciacija į suaugusiųjų gyvenimą“, – Knygų mugėje vasario 23 dienos diskusijoje „Šiandienos jaunimo demonai“ teigė rašytoja KRISTINA SABALIAUSKAITĖ, kurios iniciatyva 8–12 klasių ir jas atitinkančių gimnazijos klasių moksleiviams jau ketvirtą kartą surengtas trumpojo rašinio konkursas. 

Praėjusių metų tema „Mano demonai“ pakvietusi gimnazistus aprašyti savo vidinius demonus, rašytoja minėjo sulaukusi rekordinio skaičiaus rašinių. Viena vertus, ją nudžiugino daugybė gabių žmonių, kita vertus, cituojant K. Sabaliauskaitę – šie rašiniai buvo parašyti krauju ir atvėrė šiurpų vaizdą. 

Tarp jaunimo rašinių – daug suicidinių, apie savęs žalojimą ir patyčias

Idėja rengti tokį konkursą, prisiminė K. Sabaliauskaitė, jai kilo stebint mūsų švietimo sistemą ir paaiškėjus, kad per abitūros egzaminus rašinį laisva tema vis tiek reikia rašyti pagal instrukciją ir kad protingi, savarankiškai mąstantys, gerai besimokantys vaikai po šio egzamino prarasdavo daug balų. 

„Kadangi Nacionalinio egzaminų centro direktorė yra buvusi mano mokyklos komjaunimo sekretorė, atpažinau tą elgesio su vaikais braižą. Mane sukrėtė, kad mūsų visuomenėje taip nieko ir nesikeičia, – kalbėjo vienos garsiausių ir reikšmingiausių lietuviškų knygų, „Silva rerum“ serijos, autorė. – Pagalvojau, kad turi būti alternatyvus būdas vaikams išsisakyti rašinyje. Šiais laikais labai daug kalbame apie kūrybiškumą. Bet apie kokį jį galime kalbėti, jeigu rašinys laisva tema rašomas pagal instrukciją?“ 

Komentuodama, jos žodžiais, šiurpų vaizdą, kurį suvokė skaitydama 2018 metų konkurso rašinius, K. Sabaliauskaitė minėjo, kad tarp jų buvo labai daug suicidinių rašinių, rašinių apie savęs žalojimą, patyčias, apie mūsų visuomenėje tvyrantį kūno kultą.

„Tuo pat metu buvo įdomu, kad atsiskleidė mūsų šiuolaikinio pasaulio nuojautos ir vibracijos, kurioms, mano nuomone, vyresnioji karta dažnai yra kurčia ir nejautri. Pavyzdžiui, jaunus žmones jaudina akistata su dirbtiniu intelektu, kuris yra vienas didžiausių pasaulio iššūkių, – tai kažkas didingo, baisaus ir nesuvokiamo. Ir jauni žmonės jaučia tai – jiems reikia su tuo gyventi, bet jie neturi mechanizmų iki galo įvertinti, kas tai yra“, – svarstė rašytoja ir menotyrininkė. 

Daugelyje rašinių, pasak jos, buvo cituojamas Johanno Wolfgango von Goethe'ės „Faustas“. Nuostabu, kad šis klasikos kūrinys turi tokią galią šiais didžiuliais tempais besikeičiančiame pasaulyje užčiuopti esmines, egzistencines, ontologines žmonių būsenas. 

„Matome intuityvią tų žmonių iniciaciją, ir jiems yra labai sunku, nes jie palikti vieni akistatoje su šiuo pasauliu ir gyvenimu. Beje, juos pasaulis labai dažnai visu svoriu užgriūva ir interneto pavidalu, kur susiduriama su pornografija, grafiniais prievartos vaizdais, visu tuo blogiu, kuris mano kartai buvo dozuojamas, nebuvo toks prieinamas kaip dabar“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė. Ji pridūrė mananti, kad blogai, jog jauniems žmonėms, patiriantiems šiais laikais kur kas didesnių iššūkių, visuomenė yra kurčia. 

Kristina Sabaliauskaitė. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

KRISTINA SABALIAUSKAITĖ: Nemėgstu didaktiškų literatūros kūrinių, bet tikiu didaktika. Reikiamu gyvenimo momentu perskaityta reikiama knyga ir gali būti panacėja. Kartais, jeigu jaunas žmogus nenori su tavimi bendrauti, gal jam galima subtiliai pakišti gerą knygą, kurioje jis ras visus atsakymus į kamuojančius klausimus.

Baimė išgirsti ir pamatyti jaunus žmones

Psichologei Aušrai Kurienei, skaičiusiai rašinių ištraukas, pirmiausia į akis krito juose atspindėtos labai daug baimės, vienatvės, panikos, savižalos, nežinios: „Atrodo, kad vieninteliai jaunų žmonių sprendimai – tai veiksmų sprendimai: savęs naikinimo, savęs žalojimo. Pirmas įspūdis tikrai gluminantis ir labai liūdinantis.“

Specialistės teigimu, iš tiesų daug jaunų žmonių šiuo savo gyvenimo periodu patiria rimtą egzistencijos krizę. Pagrindinė žinia perskaičius rašinius psichologei pasirodė tai, kad visi jų herojai yra vieniši, dauguma nematantys, neieškantys kritiniu momentu kito žmogaus, kuriam galėtų įvardyti savo problemas ir jomis pasidalyti.

A. Kurienė pripažino bendraudama su jaunimu pastebinti jų patiriamą socialinį spaudimą – kokie jie turi būti, ką turi daryti, taip pat – menką mūsų visuomenės gebėjimą rimtai ir atidžiai klausytis, kas tų jaunų žmonių viduje yra – ar demonas, ar angelas, ar fantazuotojas, ar paprastas svajotojas, ar vaikas, norinti ramaus, paprasto gyvenimo. 

„Rašiniuose skamba mūsų nepasiruošimas, mūsų baimė iš tikrųjų išgirsti ir pamatyti jaunus žmones bei vidinį jų gyvenimą“, – sakė ji. 

Kokia prasmė kalbėti apie vidinius demonus?

Grįždama prie rašinio konkurso temos – ištyrinėti savo vidinius demonus – rašytoja K. Sabaliauskaitė pasvarstė, kuo ši tema reikšminga literatūrai.

„Gera literatūra kreipia dėmesį į tamsiąsias gyvenimo puses, ji visą laiką kalba apie meilę, gyvenimą, mirtį, esminius dalykus, klausimas – kaip parenkame kūrinius, kuriuos skaito mūsų jaunimas, ir ar tie kūriniai pajėgūs išmokyti akistatos ir atsparumo gyvenime, – svarstė „Silva rerum“ knygų ciklo autorė. – Nes gyvenimas yra šviesotamsa – nei vien juodas, nei vien baltas. Jame yra fantastiškų kvapą gniaužiančių dalykų, bet yra ir šešėlių. Mūsų atsakomybė yra kalbėti apie tai. Manau, literatūros kūriniai tą magiją ir turi. Nemėgstu didaktiškų literatūros kūrinių, bet tikiu didaktika. Reikiamu gyvenimo momentu perskaityta reikiama knyga ir gali būti panacėja. Kartais, jeigu jaunas žmogus nenori su tavimi bendrauti, gal jam galima subtiliai pakišti gerą knygą, kurioje jis ras visus atsakymus į kamuojančius klausimus.“ 

Anot K. Sabaliauskaitės, svarbu, kad jaunas žmogus turėtų su kuo pasikalbėti, bet yra tokių, kurie turi daug vidinių barjerų atsiverti kitam. „Kartais reikia žmogaus, kuris nebūtų visiškai savas, o ir tėvai ne visada gali padėti, vyresnis brolis ar sesuo turi savo problemų. Kai atsimenu save, man parama labai dažnai tapdavo literatūros ir meno kūriniai. Perskaitai knygą, Salingerį ir supranti, kad nesi toks vienas pasaulyje. Užsimezga giminystė, dialogas tarp puslapių.“ 

Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

SAULIUS ŽUKAS: Vaikų patirtys šiandien daugeliu atvejų yra didesnės, platesnės negu mokytojų. Žinome, kad vidutinis mokytojų amžius yra 55 metai, vadinasi, mūsų vaikus moko močiutės. Kartų informaciniai laukai, kontekstai yra visiškai skirtingi, todėl ir kyla įtampa. Ir ką mes turime? Cinizmą, klišinį mąstymą ir galų gale visišką nusisukimą nuo tautinių vertybių, nes tautinė literatūra tampa nedideliu (jeigu ne dideliu) keiksmažodžiu.

Tauta gąsdinama mūsų vaikais

Liūdina, kaip mūsų visuomenė žiūri į jaunimą. K. Sabaliauskaitės požiūriu – vyrauja negatyvi, menkinanti nuostata.

„Pasižiūrėjau, ką kalba apie jaunimą mūsų gyvieji klasikai, rašytojai, intelektualai. Prisirinkau citatų ir iš pradžių galvojau jas paskaityti, bet paskui atsisakiau šios minties – jos per daug žiaurios, ir nenoriu, kad bus atpažinti tie, kuriuos cituoju, – tikino rašytoja. – Apibendrindama pasakysiu taip: jų žvilgsnis yra negailestingas, iš esmės negatyvus, jauni žmonės suvokiami kaip kvailesni. Garsiam rašytojui ar rašytojai nieko nereiškia pasakyti: jauniems žmonėms aš nerašau, nes jie nieko nesupranta, nesugebės šito perskaityti, įsikirsti, jie yra sumaterialėję, įlindę į savo telefonus, jie nesupranta tikrųjų vertybių, nes tikrosios vertybės, tikrasis nuoširdumas, tikrasis emocinis gyvenimas yra mano kartos monopolis.“

K. Sabaliauskaitės manymu, vyraujančiame visuomenės diskurse apie jaunimą tikrai nerasime žvilgsnio mylinčia akimi, koks matomas, pavyzdžiui, Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“, kai į jaunystę žvelgiama su skausmu, meile, atjauta, atlaidumu. 

„To mūsų visuomenėje nėra. Yra pašiepiantis, paniekinantis, negatyvus požiūris. O kaip matome iš rašinių – jaunimas toks nėra“, – teigė ji.

Pasak psichologės A. Kurienės, visuomenėje formuojamas ir eskaluojamas požiūris, kad vaikai yra nevaldomi, niekuo nesidomintys, nieko nesuprantantys, neturintys tikrų vertybių, todėl jiems reikalingos ypatingos drausminimo priemonės. 

„Tauta yra gąsdinama mūsų vaikais, – išvadą pateikė specialistė. – Didelis paradoksas: viena vertus, transliuojamas nusivylimas, kokie vaikai yra nevykėliai, ir tuo pat metu iš jų tikimasi labai daug, jie ruošiami didingiems žygdarbiams. Jeigu kas nors svajoja būti staliumi – tai čia begalinis nusivylimas, tas žmogus turi bent jau svajoti būti superstaliumi. Situacija, kai žmogus laikomas kvailu, bet iš jo tikimasi labai protingo elgesio, pastato ir tėvus, ir mokytojus į pato poziciją, nes nežinia, kaip mokyti kvailą žmogų, kad jis elgtųsi superprotingai.“

Keistas būdas, K. Sabaliauskaitės nuomone – ruošti vaikus ir jaunimą didingiems žygiams juos menkinant: „Yra viena labai gera lietuvių liaudies patarlė: nuolat kartok žmogui, kad jis kiaulė, ir jis pradės kriuksėti. Tai mes visą laiką ir darome.“ 

Literatūros pamokose reikia daugiau erdvės

Dar viena tema, aptarta diskusijoje – mokymosi programų keliamos problemos. K. Sabaliauskaitė mano, kad literatūros ar meno kūrinys yra kaip batutas, skirtas atsispirti, pasišokėti į orą ir taip suprasti save bei pasaulį. Bet kai pasižiūri į mokyklų programas, kiek jose yra to supratimo apie pasaulį ir mąstymo skatinimo – pasidaro labai liūdna. Programose, kalbėjo rašytoja, labai daug politologinių knygų, programų tikslas – ugdyti tautinę savimonę ir visa kita – ne žmogų, ne skonį literatūrai ir pasauliui.

„Pavyzdžiui, man labai sunku identifikuotis su politologiniais tekstais, nors esu istorikė, man svarbi Lietuvos istorija, bet kai man buvo 15–16 metų, man rezonavo Hamletas ir Kordelija“, – teigė ji. 

Psichologę A. Kurienę trikdo, kad su ja bendraujantys jauni žmonės nuolat pabrėžia daugybę knygų, kurias jiems reikia perskaityti, labai intensyvią mokymosi programą.

„Mokykloje, ypač literatūros pamokose, svarbu turėti erdvės nuosekliai, išsamiai išanalizuoti ir suprasti tiek save, tiek literatūrą, tiek rašytoją“, – įsitikinusi ji. 

Leidyklos „Baltos lankos“ vadovas Saulius Žukas teigė, kad pirmiausia reikėtų mažiau skaitomų tekstų ir gilesnio skaitymo bei diskusijų.

„Vaikų patirtys šiandien daugeliu atvejų yra didesnės, platesnės negu mokytojų, – svarstė leidėjas. – Žinome, kad vidutinis mokytojų amžius yra 55 metai, vadinasi, mūsų vaikus moko močiutės. Kartų informaciniai laukai, kontekstai yra visiškai skirtingi, todėl ir kyla įtampa. Ir ką mes turime? Cinizmą, klišinį mąstymą ir galų gale visišką nusisukimą nuo tautinių vertybių, nes tautinė literatūra tampa nedideliu (jeigu ne dideliu) keiksmažodžiu.“