Aristotelio biustas Valdovų rūmuose. J. Auškelio / LRT.lt nuotrauka

Šio teksto idėją įkvėpė vasario 15-ąją dieną Valdovų rūmuose vykusi diskusija „Aristotelis ir jo reikšmė šiandien?“, kuri užbaigė kelis mėnesius trukusią parodą „Aristotelis iš Akropolio: Antikos mąstytojo skulptūros paroda“. Parodoje buvo eksponuojamas graikų filosofo Aristotelio (384–322 pr. Kr.) biustas, rastas 2005-aisiais metais atliekant archeologinius tyrimus toje vietoje, kur vėliau buvo įkurtas Akropolio muziejus. Parodą lydėjo Klasikų asociacijos ir Valdovų rūmų rengiami debatai, paskaitos antikinės kultūros ir filosofijos temomis. Parodą simboliškai pabaigiančioje diskusijoje dalyvavo Antikos kultūros žinovai: filosofas ir Seimo narys dr. Mantas Adomėnas, vertėja iš senovės graikų kalbos prof. Tatjana Aleknienė, filosofas, buvęs ambasadorius prie Šventojo sosto prof. Vytautas Ališauskas, Kemnbridžo universiteto doktorantas ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Vilius Bartininkas, Aristotelio tyrinėtojas dr. Egidijus Mardosas. Diskusiją moderavo prof. dr. Andrius Bielskis.

Pagrindinio teksto klausimo formuluotėje yra svarbus žodis „šiandien“. Valdovų rūmuose vykusioje diskusijoje buvo išsakyta daug įdomių minčių apie Aristotelio indėlį į filosofiją, kuo susiję jo pasiekimai su tuo, kokiame pasaulyje gyvename dabar. Pavyzdžiui, Tatjana Aleknienė siejo muziejaus kaip mūzų šventovės sampratą su Aristoteliu ir graikiškuoju mokymu. Profesorė akcentavo, jog Aristotelis vienas pirmųjų suvokė humanitarinius mokslus kaip atskirus nuo tiksliųjų: šie mokslai nėra tokie griežti kaip matematika, jų prigimtis visiškai kitokia, o tiesos juose paieškos kur kas mažiau formalizuojamos. Mantas Adomėnas minėjo didžiulę Aristotelio įtaką šiuolaikiniam mokslui, jo nenumaldomą troškimą rinkti empirinius duomenis ir juos sisteminti. Taip pat trumpai užsiminė apie Aristotelio palankumą kolektyviniam demokratijos protui bei įžvalgas apie laisvą visuomenę tik tuomet, kai nė vienas iš visuomenės narių neturės dirbti: automatizavus visus žmogaus atliekamus darbus.

Daugelis diskusijoje minėtų Aristotelio pasiekimų ir idėjų yra svarbios. Tačiau sąvokos atsekimas ar pasiekimo įvertinimas veikiau yra idėjų istorijos objektas savaime neįprasminantis Aristotelio svarbos šiuolaikybei ir šiandienai. Kitaip tariant, neatsakomas klausimas: o kodėl šiandien turėčiau mąstyti kartu su Aristoteliu? Tam reikalingas papildomas minties judesys.

Aristotelio skulptūros paroda Valdovų rūmuose / Valdovų rūmų muziejaus (Vytauto Abramausko) nuotrauka

Aristotelio tyrinėtojas Johnas Lloydas Ackrillis kviečia Aristotelį į pašnekesį kaip mūsų laikų amžininką. Tokiame pokalbyje savotiškai atsisakome jį tirti tik istoriškai, norime susipažinti su juo kaip su probleminiu autoriumi, nesiūlančiu „uždarų“ atsakymų į klausimus, o veikiau gyvai mąstantį kartu su mumis. Tad, turėdami šitai mintyje, paklauskime dar kartą – kuo Aristotelis svarbus šiandien?

Prielaidos apie žmogų: racionalus protas prieš iracionalizmą

Jau pačioje diskusijos pradžioje buvo suformuluota viena didesnių problemų, su kuria suduria šiuolaikinė visuomenė. M. Adomėnas įvardijo ją kaip maištą prieš protą arba iracionalizmą. Nuolat kalbame apie „posttiesos“ ar „melagingų naujienų“ fenomenus, kurie remiasi pamatiniu visuomenės negebėjimu pasitikėti protu ir remtis veikiau emocijomis ir potyriais. Aristoteliui šis požiūris, matyt, būtų netikėtas.

Vienas iš aspektų, kuris svarbus Antikos filosofui, yra pradinė mąstymo prielaida: racionalus žmogiškas protas yra pajėgus pažinti šį pasaulį ir pajėgus nuspręsti, kas yra teisinga. Kitaip tariant, aristoteliško filosofinio mąstymo nekausto dvejonė, kad tai, ką matome prieš save, kokiu nors būdu yra duota mums visiškai kitaip, nei iš tiesų yra, ir mes negalime žinoti, kaip iš tiesų yra. Maža to, kaip diskusijoje kalbėjo M. Adomėnas, Aristotelis manė, kad „įmanoma sujungti visą žiniją į vieną intelektualinę sistemą, taikyti tuos pačius logikos, priežastingumo dėsnius, mąstymo kategorijas skirtingoms sritims, o tai atrodo kaip pasigėrėtinas intelektualinis projektas.“

Rafaelio paveikslo „Atėnų mokykla“ fragmentas, Platonas (kairėje) ir Aristotelis, 1509–1511

Nebūtina manyti, jog tai, ką atradai savo tyrimu ir mąstymu, yra nepaneigiama tiesa, tačiau, kaip rašo J. L. Ackrillis: „Aristotelis neabejotinai turi galutinio ir visa aprėpiančio filosofinio pasaulio supratimo idealą.“ Kitaip tariant, jis išsiruošia į tyrimą, darydamas prielaidą, kad pasaulis yra pažinus žmogaus protui, taip pat, kad racionaliais argumentais galima įtikinti kitą. Aristotelis siūlytų imti pasitikėti žmogiškuoju protu, jo gebėjimais ir svarbiausia – pagrįsta pretenzija nuspręsti, kas yra tiesa, o kas yra melas.

Aristotelio metodas: skirtas tik filosofijai?

M. Adomėno teigimu, Aristotelis sukūrė „matricą, kaip filosofija gali pati save interpretuoti, judėti į tam tikrą pažangą, nepalikdama praeities ir nebūdama jos vergė“. Aristotelis buvo Platono mokinys, tačiau jo santykis su mokytoju ir kitais filosofiniais oponentais buvo kitoks nei daugelio Graikijos ir netgi viduramžių filosofinių mokyklų. Dažnai filosofų mokiniai aklai sekdavo mokytoją – vienintelė jų užduotis mokytojui pasitraukus iš gyvųjų pasaulio buvo nuolat aiškinti ir komentuoti jo darbus. Į jį buvo žiūrima kaip į savotišką dievaitį, o jo mintis – kaip sakralias ištaras. Tokioje situacijoje filosofiniai oponentai dažniausiai buvo peikiami nesistengiant pagarbiai jų poziciją suprasti ir kritiškai įvertinti. Vieni buvo peikiami, o kiti – garbinami.

Aristotelio požiūris į Platono ir kitų filosofų mintis buvo visai kitoks. Jis savotiškai tęsia Platono metodą, tačiau jį adaptuoja: „Platonas – ypač vėlyvuosiuose dialoguose – įtraukia savo pirmtakų pažiūras į filosofinį pašnekesį. Šias pažiūras kvestionuoja ir interpretuoja – o ką gi šis filosofas galėjo turėti omeny? Filosofo, žinoma, nepakalbinsi, bet įsivaizduokime, kad dabar galime jį prikelti ir paklausti. Pavyzdžiui, Protagorą – ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad „žmogus yra visų dalykų matas“? Platonas rašė dialogus, tai šis metodas – išegzaminuoti pirmtakų pažiūras, pažiūrėti, kiek jose yra tiesos – pasislepia pačiame dialogo žanre. Aristotelis santykį su kitomis filosofijomis padarė metodine prieiga prie filosofijos apskritai“, – kalbėjo M. Adomėnas.

Aristotelio skulptūros paroda Valdovų rūmuose / Valdovų rūmų muziejaus (Vytauto Abramausko) nuotrauka

Jam antrino ir Vytautas Ališauskas akcentuodamas, kad „Aristotelis pateikia „populiariąją“, sveiko proto, gyvenimo praktikos nuomonę: tai, kas ateina kasdieniam žmogui į galvą, kai jis svarsto apie vieną ar kitą temą. Pavyzdžiui, teisingumą, draugystę, dorybę, politiką, karą. Aristotelis yra žmogus, kuris pradeda kasdienio proto ir patirties kritinę refleksiją. Kasdienis, iki galo nesuformuluotas supratimas yra ne mažiau reikšmingas nei filosofinis. Šis neapmąstytas gyvenimas dažnai būna pernelyg chaotiškas, todėl filosofas turi apgalvoti ne tik tai, ką sakė kiti filosofai ir išmintingi profesionalai, bet turi mąstyti ir apie tai, ką sako kasdienė patirtis. Dažnai ji būna padrika, naivi, o kartais labai teisinga“. Tokiu būdu Aristotelis stengiasi kurti ryšį tarp „paprasto“ žmogaus nuomonės ir filosofinio kalbėjimo, nemanydamas, kad jie gali būti griežtai atsieti. Apskritai Aristotelis įsitikinęs, kad kiekvienas prieš jo mintijimą buvęs bandymas atsakyti į pasirinktą klausimą savyje turi tiesos elementą. Ir netgi jeigu pasirodo, kad dažniausiai tai – klaidingas mąstymas, jis yra vertingas tuo, jog galima atsekti, kokiu būdu buvo prieita prie klaidingų išvadų.

Žvelgiant į viešąją erdvę dabar, ši Aristotelio mintis atrodo kaip tokia, kuri leistų girdėti priešininkus ir oponentus. Aštrių politinių ir pasaulėžiūros takoskyrų pasaulyje, kai sunku sutarti ne tik dėl atsakymų į užduodamus klausimus, o ir dėl pačių klausimų, Aristotelis siūlo sąmoningai įsiklausyti į oponentą ir į kasdienę patirtį, stengiantis tyrinėti jų prielaidas ir mąstymo aspektus. Ir to priežastis – vaisingesnės tiesos paieškos.

Aristotelis kalba apie mus

VU TSPMI lektorius V. Bartninkas priešpriešino moderniąją politinės filosofijos tradiciją Aristoteliui, sakydamas, kad Antikos filosofas kalba apie kiekvieną iš mūsų, o modernūs autoriai veikiau kalba apie išskirtinius žmones, filosofinius konstruktus, minties eksperimentus, įsivaizduojamos valstybės piliečius: „Kai skaitome N. Machiavellio „Valdovą“, suprantame, kad tai yra traktatas apie gyvenimą, kurio nė vienas iš mūsų nenugyvens. Niekas iš mūsų netaps didžiulėmis žvaigždėmis, smurtu, krauju ir ginklais pasiekusiais didžiulės valdžios. Niekas iš mūsų netaps didžiuliais politiniais intrigantais, kurie keis istorijos kryptį, sukurs didžias valstybes, pakeis bendruomenes.“ Labai panašiai mąsto ir Thomas Hobbesas. Veikalo „Leviatanas“ pagrindiniais herojais tampa suverenas ir savotiški minties konstruktai – prigimtinės būklės žmonės, kurie stengiasi vienas kitą nuneigti tam, kad įtvirtintų save. Vienintelis jų išsigelbėjimo ir sugyvenimo šaltinis – valstybė ir jų laisves ribojantis suverenas. Tačiau toks „išgrynintas“ gyvenimas daugeliui mūsų nėra būdingas. Nesame nei suverenai, nei vienas kitam grėsmingi vilkai.

Visiškai kitaip mąsto Antikos filosofas: „Aristoteliui rūpime mes, jis sukuria tokią politinę filosofiją ir etiką, kuri kiekvienam iš mūsų pasakytų, ką reikia veikti ir kaip tai nuves į mūsų išsipildymą. Aristoteliui rūpi kiekvienas žmogus jų panašume ir jų skirtingume. Kažkas mums visiems yra bendra: kalba, moralės pojūtis, gebėjimas mąstyti, gebėjimas būti politiškiems. Tačiau taip pat esame įšaknyti, įvietinti labai skirtingose situacijose, laikuose, kontekstuose, kurie mus verčia imtis skirtingų gyvenimo strategijų. Aristoteliui rūpi, kaip kiekvienam iš šių žmonių pasiekti gerą gyvenimą“, – kalbėjo V. Bartninkas.

Aristotelio skulptūra / Valdovų rūmų nuotrauka

Minėtoje modernioje mintyje kiekvienas pilietis yra veikiau didesnio valdovo ar suvereno plano dalis, neturintis vietos nei spręsti, nei veikti, o Aristotelis siūlo visiškai kitokią idėją – gyvo, sprendžiančio, veikiančio, o ne tik valdomo žmogaus. Taip pat galima būtų prisiminti, kad būtent Aristotelis sumanė gerą valstybę užtikrinančią taisyklę: kiekvienas pilietis turi išmokti ir valdyti, ir būti valdomas pakaitomis.

Draugystė prieš konfliktą

Tęsdamas palyginimą su modernia politine mintimi, pradedančia nuo konflikto ir karo, V. Bartninkas akcentavo, kad Aristotelis pradeda mąstyti apie politiką nuo visiškai kitokios sąvokos – draugystės. 

Politinis gyvenimas atrodo kaip sutepantis mus, o tie, kurie pasirenka tokį gyvenimą – verti daugiau gailesčio, nei noro būti kartu, t. y. draugauti. Aristotelio manymu, mums svarbu būti kartu. Galbūt tikimės naudos, pagalbos, aprūpinimo, pagalbos išgyventi. Tačiau pasiliekame kartu ne dėl šių priežasčių, o dėl to, kad gera būti kartu. Kartkartėmis atrasdami tai, kad buvimas kartu leidžia pasiekti kur kas daugiau nei buvimas atskirai.

Kyla natūralus klausimas – kodėl tuomet politika yra visiškai kitokia ir tokia atstumianti? V. Bartninkas sako, jog neigiamas „mąstymas apie politiką gajus dėl to, kad Aristotelis filosofinėje tradicijoje pralaimėjo tiems, kurie politiką siejo su konfliktu. O galbūt jis pralaimėjo diskusiją prieš savotišką politikos realybę, bet Aristotelio skaitymas ir galvojimas apie jį teikia mąstymo alternatyvą“. V. Ališauskas, aptardamas dabartinę politinę situaciją, antrino, jog „Aristotelis mus moko, kad gyvenimas galėtų būti daug rimtesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Esame įpratę gyventi politinėje klounadoje“. Tokia politika, kurioje svarbiausia įtvirtinti savo galią ir politinę poziciją atrodo kaip tikroji politika. Tačiau Aristotelis nesutiktų – politikos tikslas yra sudaryti terpę išsiskleisti žmogui kaip žmogiškajai būtybei.

Aristotelis braižo neabejotinai idealistinį (politinio) pasaulio modelį. Tokį, kuriame priešininkas yra išklausomas, politika prasideda nuo draugystės, valstybė sukuriama tam, kad kiekvienas iš mūsų galėtų išsiskleisti kaip žmogus. Aristotelio tyrinėtojas Egidijus Mardosas jau pačioje diskusijos pradžioje suabejojo šiuo idealistiniu Aristotelio pasaulėvaizdžiu – juk jis į politiką nesvarstė įtraukti visų tų, kurie nebuvo vadinami piliečiais, o tai – didelė dabartinės mūsų populiacijos dalis. Toks Aristotelio mąstymo vingis šiandien nebėra priimtinas. Tačiau kaip su juo dorotis?

J. L. Ackrillis siūlo domėtis Aristotelio argumentais ir mąstymo trajektorijomis, o ne dogmatinėmis tiesomis – juk privalėti išmokti doktriną iš tiesų yra baisiai nuobodi užduotis, o ypač tuomet, kai žinai, jog kai kurios jos išvados visiškai klaidingos. Galiausiai kyla klausimas – ar visų žmonių įtraukimas į politinį gyvenimą esmingai pakenktų Aristotelio idealui? Į jį atsakyti prireiks gerokai daugiau laiko.