Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kvietimas pasirašyti vienokią ar kitokią peticiją – plintantis reiškinys. Iš įvairių organizacijų gavusi tokių kvietimų visada įsiskaitau į peticijos tekstą – ne vien jos tikslą, bet ir dalyko interpretaciją. Pasirašau tik, jei kviečiama ginti žmogaus teisę gimti ir iki natūralios mirties oriai gyventi, vaiko teisę gyventi šeimoje, pagalbą šeimai, sąžinės ir tikėjimo (religijos) laisvę. Ginti – visad reiškia pagelbėti. Nepasirašau prieš pilietinę teisę rengti susibūrimus ar eitynes, kai tuo nereiškiama neapykanta kitaip manantiesiems, agresija ar kitokie priešiški veiksmai.

Tarp katalikų neseniai vyko diskusija dėl peticijos prieš Baltic Pride 2019 eitynes. Perskaičiusi Tomos Bružaitės straipsnį „Nepasirašysiu“ gavau pretekstą apie tai parašyti. T. Bružaitė nekvietė į kovą „prieš“ ar „už“, bet ramiai svarstė dialogo ir pirmiausia įsiklausymo į kitokią poziciją būtinybę. Juk dažnai deklaruojama krikščionio pagarba ir meilė kitam asmeniui negali būti vien žodžiai, nes pirmiausia reiškiasi abipusiu – „veidas į veidą“ – santykiu ir atvirumu kitam. Visgi rašau sudėtingoje situacijoje: žiniasklaida mirga informacija apie vis naujus dvasininkų seksualinio išnaudojimo skandalus, o Vatikane šiuo klausimu ką tik baigėsi Bažnyčios hierarchų ir vienuolinių ordinų vyresniųjų susitikimas, kuriuo siekiama tokiems nusikaltimams užkirsti kelią. Čia teks atidžiai irtis tarp Scilės ir Charibės, kad nesudužtume į jų uolas.

Doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Prieš ką kovoti?

Perskaičius kitokio straipsnio jau patį pavadinimą „Pasipriešinti homoseksualų eitynėms – meilės pareiga artimui“ man iškilo klausimas: kaip suderinti pasipriešinimą homoseksualių asmenų teisei drauge eiti Vilniaus gatvėmis su meile jiems kaip asmenims? Gal mes neskiriame homoseksualių asmenų nuo ideologijos, kuri kalba jų vardu? LGBT savaime nėra ideologija, nes tai iš tikro yra akronimas, reiškiantis homoseksualius ir transseksualius asmenis, kurie kitokios seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pagrindu sudaro šį sambūrį. Ir toli gražu ne visi homoseksualūs asmenys pritaria ideologijai, kurią jų vardu skelbia „Lietuvos gėjų lyga“ arba „Nacionalinė LGBT teisių organizacija“, visur atstovaudamos LGBT nariams.

Taip, aktyvieji nariai ir gėjų lygos organizuoja renginius bei kovoja už gėjų ir lesbiečių teises į santuoką, įvaikinimą ir pan. Bet LGBT sambūrio žmonės jungiasi į eitynes, teigdami savo pilietinę teisę būti priimti kaip asmenys ir lygiaverčiai piliečiai. Vienose tokių eitynių Lietuvoje drauge ėjo ir katalikai, palaikydami šią tų asmenų teisę. Ar dėl dažnai naudojamos homoseksualų ir heteroseksualų priešpriešos mes nepasiduodame supaprastintam juodų / baltų, gėriečių / blogiečių supriešinimui? Ar nepersiimame marksistiniu visuomenės modeliu, kuris teigia, jog visuomenę sudaro dvi priešingos socialinės grupės, aiškinant, kad vienõs jų mažesnės teisės ir galimybės yra sąlygotos kitõs – galingesnės grupės – dominavimu, uzurpavus valdžią? Tuo rėmėsi buržuazijos ir proletariato supriešinimas, kviečiant į kovą su išnaudotojais, vėliau, prasidėjus radikaliam feminizmui – vyrų ir moterų neišvengtas supriešinimas, o dabar – heteroseksualų ir homoseksualų antagonizmas, tarsi homoseksualai būtų atskira žmonių klasė. Negi nebeliko konkrečių ir skirtingų asmenų – tik jų kategorijos pagal vienokį ar kitokį individų požymį?

Šiuo atveju, kviečiant priešintis homoseksualų eitynėms, kaip argumentas pasitelkiamas „erotizuotų ir lytinius santykius skatinančių̨ veiksmų rodymas viešumoje“, kokių pasitaiko kitų šalių LGBT eitynėse. Tiesa, pas mus buvo vienas ar kitas nepadorus išsišokimas, sureaguojant į eitynių dalyviams priešiškas reakcijas (pvz., mons. A. Svarinsko surengtai eisenai su kryžiumi eitynių dalyvių link). Tačiau ar homoseksualius santykius praktikuojančiųjų didesnė rizika užsikrėsti ŽIV gali būti panaudota gąsdinti, jog „tokių žmonių panašiose eitynėse gali būti daug“? Piliečių eitynės ar mitingai paprastai yra taikaus pobūdžio, nors bet kuriame iš jų gali atsirasti agresyvių išpuolių, neretai siekiant provokacinių tikslų. Ir kas tuomet? Pasipils mūsų atsakantys komentarai ir net veiksmai, kurie pasitarnaus būtent homoseksualizmo ideologijai, kalbančiai homoseksualių asmenų vardu. Atitinkamos organizacijos galės ne tik kreiptis su skundais į piliečių teises ginančias Europos Sąjungos struktūras, bet ir gauti didesnę finansinę paramą kovai su „homofobija“ Lietuvoje.

Ar mes, pasirodžius straipsniui apie homoseksualius asmenis, pritariame įžeidžiantiems ir brutaliems komentarams viešoje erdvėje? Daugiausia juos rašo vyrai, grasinantys ar bent linkintys susidoroti su „iškrypėliais“. Gal reikėtų rimčiau pasvarstyti, kaip mes suvokiame ir išreiškiame savo pačių lytinę tapatybę? Negi iki šiol mums savaime aišku, kad pvz., tikras vyriškumas reiškiasi demonstruojant jėgą, šiurkštumną, nesiskaitymą su labiau pažeidžiamu ar silpnesniu, atitinkamai jį įžeidinėjant, keikiantis bei laidant nešvankias užuominas? Nekalbu apie visus vyrus, bet prasiveržiančią agresiją tų, kurie taip išreiškia savo vyriškumą, ypač susidūrę su lytiškumo ir seksualinės orientacijos iššūkiais.

Kviečiant į kovą su mūsų lytinę raišką kvestionuojančiais dalykais, gal reikėtų susitelkti ne prieš LGBT eitynes, bet prieš pornografijos skleidimą? Nepilnamečius tikrai traumuoja pornografijos vaizdai, brutaliai iškreipiantys seksualius santykius, pirmiausia žeminant moterį ir tuo skleidžiant seksualinę prievartą. Nepilnamečiams laisva prieiga prie internetinės pornografijos turėtų labiau rūpėti apeliuojantiems į Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą nei LGBT eitynės. JAV piliečiai, siekdami apsaugoti vaikus nuo šios didėjančios priklausomybės, telkiasi į nacionalines koalicijas „Parents against Pornography“, „Protect young minds“, „Anti-Porn Movement“, WRAP ir netgi „Financial Coalition Against Child Pornography“ (FCACP). Taip sujungiamos ne vien tėvų pastangos, bet ir kreditinių kortelių leidėjų bei interneto paslaugų kompanijų pagalba kovai su komercine vaikų pornografija – realia ir plataus masto socialine destrukcija, kuri sukelia priklausomybes, didina seksualinę prievartą ir visokį smurtą.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Ar patys neišsiaiškinę neklaidiname ir kitų?

Straipsniai prieš numatomas LGBT eitynes atskleidžia kelias painiavas. Pirma, dažnai neskiriame homoseksualumo nuo homoseksualizmo, nors Bažnyčioje ši skirtis aiški. Įvairiuose kontekstuose cituojama popiežiaus Pranciškaus ištara – „kas aš toks, kad smerkčiau gėjų?“ – ignoruoja jos pirmąją nutylimą dalį, kartu ir kitokią jos prasmę. Kai popiežius sakė: „Jei asmuo yra gėjus ir ieško Viešpaties, turi gerą valią, kas esu aš, kad jį pasmerkčiau?“, jis rėmėsi būtent savo sielovadine patirtimi palydint homoseksualius asmenis Dievo link. Jis tikrai suprato, kad toje kelionėje homoseksualinį potraukį sąlygojo ne vienas, bet keletas asmens psichologinės ir socialinės raidos veiksnių, kurie negali būti suvedami į prigimtinį dalyką.
Homoseksualumas pirmiausia reiškia, kad asmuo artimesniam emociniam bendravimui, kūniškam artumui ir draugystės santykiui yra linkęs pasirinkti savos lyties asmenį, išlaikant savo, kaip vyro arba moters, tapatybę. Ir toli gražu ne visi homoseksualūs asmenys praktikuoja homoseksualizmą kaip seksualinį santykį. Būtent homoseksualizmą kaip žmogaus prigimtį (ne vien biologinę) paneigiančius veiksmus Bažnyčia laiko „esminiai netvarkingais“, o mirtina nuodėme ypač tuomet, jei tokie veiksmai primetami kitam – labiau pažeidžiamam ar savaip nuo aktyviojo priklausomam.

Skirdama homoseksualumą ir homoseksualizmą, Bažnyčia kviečia mylėti nusidėjėlį, o nuodėmės nekęsti – kiekvienam iš mūsų, kaip nusidėjėliui, pradedant nuo savo, o ne kito nuodėmių ieškojimo (Mt 7, 1–5). Ar esame susidūrę su homoseksualaus asmens baime būti atmestam? Apie tai siūlau pasiklausyti „Mažosios studijos“ laidos, kurioje kalba tai išgyvenantys asmenys. Tą atpažįstant ar bent suprantant, galima klausti – ko verti mūsų žodžiai apie pagarbą ir meilę homoseksualiems asmenims, jei žiūrime į juos abstrakčiai, kaip į „mažumą“, pagal vieną jos bendrą charakteristiką? Juk žmogiškasis asmuo visad yra konkretus: unikalus ir besąlygiškai vertingas, nes sutvertas pagal Dievo atvaizdą. Ar priešindamiesi homoseksualių asmenų taikioms eitynėms mes patvirtiname jų pilietinę teisę būti priimtiems kaip piliečiams? Ar tos eitynės tikrai bus agresyvios? Kodėl mes nereaguojame į „Lietuva lietuviams“ eitynių akivaizdžią agresyvią raišką? Juk popiežius Pranciškus pabrėžė mūsų istorinę patirtį mokėti priimti kitataučius bei kitatikius ir su jais sugyventi, mums kaip nacijai (ne vien tautai) drauge kuriant Lietuvos ateitį.

Kita painiava pasireiškia tuo, kad neskiriama gender kaip socialinė lytis nuo genderizmo kaip ideologijos. S. Prudence Allen, filosofijos daktarė, parašiusi didelę studiją apie moters sampratą filosofijos istorijoje, Vatikane kalbėdama tarpreliginėje konferencijoje „Humanum“, atskleidė, kad socialinė lytis (gender), kaip lytiško žmogaus socialinė raiška, yra apibūdinama keliais kultūriniais-socialiniais sandais: vyriškumu arba moteriškumu, sąmoningumu, savivoka, saviugda, santykiu su kitais, gebėjimu aukotis dėl kito ir pan. Ji yra realus dalykas, nors taip apčiuopiamai kaip biologinis lyties matmuo neobjektyvuojamas. Mes tuos gebėjimus ar negebėjimus perimame ir išugdome bręsdami šeimoje bei visuomenėje kaip vyrai ir moterys. Svarbu tai, kad socialinė lytis (gender) neegzistuoja atskirai nuo biologinės (sex). Ar realu, kad žmogaus socialinė raiška egzistuotų atskirai nuo jo kaip kūniško ir lytiško asmens, kai tai yra du neatskiriami jo tikrovės lygmenys? Būtent šiuo tikrovėje neegzistuojančiu atskyrimu ir grindžiama genderizmo ideologija, kuri atmeta biologinės lyties (gimties) tikrovę, susitelkdama vien į socialinį lyties matmenį.

Suprask, anksčiau socialinė lytis buvo primetama, o dabar jau laisvai konstruojama – nepriklausomai nuo socialinės aplinkos ir patirties, – pasirenkant ne tik seksualinę orientaciją, bet ir lytinę tapatybę. Tuo būdu šiandien socialinės lyties (gender) samprata tiek išplečiama, kad lytį kaip gender galima pasirinkti ir kitus priversti tą pripažinti. Ir tą padaryti net nekeičiant biologinės lyties požymių, o pasikliaujant vien tuo, kad vyru ar moterimi dabar jaučiuosi. Gal būtent todėl, kad genderizmo ideologija primetė tokią sumaištį, daugelis katalikų iš viso atmeta gender kaip socialinės lyties tikrovę, apie kurią kalba s. Prudence Allen. Todėl ir vaikai yra sumišę nebesuprasdami, kokia jų lytinė tapatybė, nes įteisinama tiek lyčių, kad nežinia ką ir kaip rinktis.

Eisena „MES už šeimą“ 2018. Algimanto Ramono nuotrauka

Už ką kovoti ir dėl ko veikti?

Ieškodama Krikščioniškosios kultūros instituto kvietimo pasipriešinti LGBT eitynėms, perskaičiau ir pirmajame puslapyje pateikiamus jo veiklos orientyrus. Pirmasis jų buvo „Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo gynimas ir sklaida visuomenėje“. Gal šį mokymą pirmiausia reikėtų išmanyti bei taikyti praktikoje, o ne ginti? Jei jį pažįstame, tai suprantame, jog Socialinis Bažnyčios mokymas nėra ideologija, kaip tam tikrų idėjų̨ apie visuomenės sąrangą sistema. Todėl jo negali pasisavinti jokia „krikščioniška“ partija ar organizacija. Juk krikščionybė nesireiškia idėjine opozicija, bet sako „ne“ tik istoriškai susidurdama su reiškiniais bei siekiais ar veiksmais tokių jėgų̨, kurios menkina žmogaus orumą ir trukdo skleistis jo žmogiškumui. Apie lytiškumo tikrovę ir apie orumo sampratą reikėtų kalbėti atskirai, o šiuo atveju verta klausti, kaip realiai gerbti visų, taip pat ir LGBT asmenų, pilietines teises? Kaip bendrauti su gyvais ir unikaliais asmenimis, turinčiais homoseksualinį potraukį?

Šis klausimas aktualus tiek mums kasdienybėje, tiek dabar Bažnyčiai, kai svarstoma seksualiai pažeidžiamų asmenų apsauga, atskleidus ilgalaikį smurtą prieš juos. Neskubėkime šį smurtą kildinti pirmiausia iš homoseksualumo. Kaip atskleidžia Amerikos jėzuitų žurnale aptariami rimtesni tyrimai, tiek vyrų pasauliečių, tiek dvasininkų seksualinė prievarta prieš pažeidžiamus asmenis yra sąlygota keleto veiksnių, iš kurių homoseksualumas nėra pirmoje vietoje. Kardinolas Gerhardas Mülleris, komentuodamas žurnalistų Bažnyčiai taikomą terminą „homoseksualų tinklas“, 2018 m. lapkričio 28 d. interviu „Vatican Insider“ pasakė, kad čia nėra „homoseksualų“ kaip kategorijos, bet yra konkretūs žmonės, turinys tokias tendencijas, ir yra pagunda tam. Pagunda, siekiant karjeros, piktnaudžiaujant turimo statuso galia bei sąžine ir gyvenant dvigubą gyvenimą. Prancūzų žurnalisto Frederico Martelo skandalinga kyga „In the Closet of the Vatican“ pasirodė dvidešimtyje šalių tą pačią dieną, kai Vatikane vasario 21 d. prasidėjo Bažnyčios hierarchų susitikimas, sukeldama audringas žiniasklaidos reakcijas. Jos autorius mini ir savo interviu su kardinolu Walteriu Kasperiu, kuris, atsakydamas į žurnalisto klausimus, nepaneigė, jog Vatikane yra asmenų, kurie slepia savo seksualumą. Tačiau kardinolas pasakė, kad jam didesnį rūpestį kelia ne seksualinė orientacija, bet tai, ar Bažnyčia padeda žmonėms rasti kelią į Dievą.

Grįžtant prie Socialinio Bažnyčios mokymo, svarbu tai, kad šio į praktiką orientuoto mokymo pirmas ir pagrindinis principas yra pripažinti kiekvieno asmens besąlygišką vertę bei unikalumą. Būtent tai reikia laikyti pirmuoju kriterijumi vertinant socialinius, politinius ar ekonominius sprendimus, nes „žmogus yra Bažnyčios kelias“ (Popiežiaus Jonas Pauliaus II, Redemptor Hominis, 14).

Tad, dėl ko teks kovoti, stiprėjant genderizmo ideologijai bei politiniam spaudimui, kuriuos mini ir Gintautas Vaitoška, ir Benas Ulevičius? Manau, kad dėl vaiko teisės gimti ir gyventi su tėvu ir motina; dėl tėvų teisės vaikus auginti saugiai ir atsakingai – ne valstybei sprendžiant, kaip juos auklėti ir kokią lytinę tapatybę jiems diegti. Teks aktyviai darbuotis dėl tėvų atsakomybės ir bendradarbiavimo su mokymo įstaigoms, kad vaikams nebūtų primetami genderizmo ideologijos modeliai. Taip pat kovoti dėl pornografijos apribojimo internete.

Konkrečiai kovai su genderizmo ideologija ir jos politiniais siekiais reikės profesionalų, ypač teisininkų. Bet ne mažiau svarbus jau dabar yra „fronto užnugaris“. Šeštojo Pasaulinio šeimų susitikimo metu t. Raniero Cantalamessa sakė, kad nevaisingos bus teisinės šeimos gynimo pastangos, jei nebebus šeimų, kurios liudytų ginamą vienybės ir tarpusavio meilę. Romos imperijos įstatymai šeimos atžvilgiu kadaise keitėsi todėl, kad buvo krikščionių šeimos, kurių gyvenimas paneigė ankstesnį pagonišką modelį.

Jei remiamės Socialiniu Bažnyčios mokymu ir jo pagrindiniais principais, teks pirmiausia kovoti ne „prieš“, bet veikti „už“. Ir įveikti vieną dalyką: kovoti su svetimaisiais ar kitokiais ir ginti savus bei tėvynę dažniausiai susitelkiama tik tuomet, kai atsiranda išorinis priešas. Tuo tarpu kasdienybėje veikti dėl tos pačios tėvynės bendradarbiaujant su kitais nėra lengva, nes tam reikia atvirumo, įsiklausymo, dialogo, taip pat ir išmanymo, dėl ko ir kaip veikti. Bet pirmiausia reikėtų susitelkti ties tuo, kas visiems aktualu ir, ko gero, sunkiausia: šeimoje ugdyti pagarbą vieno kitam, mokytis jautriai klausytis kito, drauge kalbėtis, daugiau bendrauti, išreikšti savo jausmus. Stiprinti šeimą kaip bendruomenę, nes ji yra pagrindas vaikų integraliai lytinei tapatybei. Todėl pagalba šeimoms, ypač esančioms sunkioje situacijoje, yra laidas vaikų saugumui ir ugdymui.

O galiausiai, manau, mums, uoliems katalikams, vertėtų suprasti ir kitą dalyką. Skirtingai nuo Krikščioniškosios kultūros instituto kvietimo „Apginkime Lietuvą ir Bažnyčią drauge!“, siūlyčiau susitelkti ne gynybai, bet tikėjimo ugdymui ir tokiai jo praktikai, kad bet kuris žmogus pagal mūsų santykį su juo galėtų atpažinti krikščionio meilę artimui. Juk mus, krikščionis, popiežius Pranciškus vadina „meilės raugu pasaulyje“. O ir Lietuvos vyskupai, prasidėjus represijoms prieš Bažnyčią, kvietė ne ją ginti, bet kreipėsi pirmiausia į motinas ir močiutes, kviesdami liudyti vaikams savo tikėjimą ir taip jį perduoti. Taip pat ir LKB kronika skelbė ne ką kita, kaip konkrečią informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą, draudžiant jiems praktikuoti katalikų tikėjimą. Tad gal nepulkim ginti nei Bažnyčios, nei Dievo, kuriam advokatų nereikia. O ir Lietuvą verčiau drauge kurkime, kad nereikėtų jos ginti nuo mūsų pačių, nesusikalbančių ir nebendradarbiaujančių tarpusavyje.