Rašytoja, kritikė Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė). Knygų mugės organizatorių nuotrauka

Pirmą kartą apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį pasakoja jauna moteris. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, o vėliau – doktorantūra ir tarptautinės konferencijos. Filologė, labiau už viso pasaulio literatūrą vertinanti betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilė, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Į tradicinius įvaizdžius netelpanti tapatybė. Jokio sentimentalumo. Jokių pasiteisinimų. Jokios patetikos. Visos istorijos tikros, bet ne visos nutiko pačiai autorei. Vilniečių žargonu papasakota kartos patirtis. 

Tokia anotacija galiniame viršelyje pristatoma rašytojos, kritikės, poetės VIRGINIJOS KULVINSKAITĖS (CIBARAUSKĖS) (g. 1983 m.) šiandieninio romano žanro knyga „kai aš buvau malalietka“.

Kalbėdama apie savo antrąją knygą (pirmąjį prozos kūrinį) Knygų mugėje V. Kulvinskaitė teigė, kad jos tikslas rašant šiuo atveju nebuvo kokio nors didelio literatūrinio sumanymo įgyvendinimas: „Aš tiesiog norėjau pasakoti istorijas. Ir norėjau pasakoti jas taip, kaip pasakočiau aš pati.“ Knygoje daug žargono, nenorminės leksikos, tačiau, pasak autorės, tokia šneka tuo metu buvo natūrali, ji nesistengė nei jos tirštinti, nei tokių žodžių skaičių mažinti. 

Siekė ne literatūrinės, o gyvenimiškos tiesos

Socialiniuose tinkluose įvairiais klausimais aktyviai pasisakanti Virginija žinoma kaip Kulvinskaitė arba kitaip – Cibarauskė. Tas pavardžių dvilypumas, dvigubas amplua, jos teigimu, jai labai patinka. 

„Tai savotiškas žaidimas. Kadangi rašau kritiką, iš manęs tikisi, jog tekstus vertinsiu, analizuosiu, kalbėsiu rimtai, savo nuomonę pagrįsiu. Aišku, tai stengiuosi daryti, tačiau kaip rašytoja visiškai nenoriu analizuoti kitų tekstų, nenoriu rimtai šnekėti apie savo tekstus. Man grožinių tekstų rašymas yra specifinė veikla, – kalbėjo autorė. – Šitą knygą parašiau tuo metu, kai rašiau disertaciją. Ryte atsikeldavau, parašydavau gabaliuką disertacijos, gana greitai pavargdavau, nes disertacijai keliami griežti formalūs reikalavimai, kalba turi būti akademinė. O po pietų rašydavau tai, ką noriu. Ir taip atsirado šita knyga.“ 

Kulvinskaitė, pasak autorės, yra ta, kuri daro tai, ką nori, ir per daug galvos dėl to nesuka. O Cibarauskė daro tai, ką reikia daryti, kad išgyventų. Toks savotiškas susidvejinimas, pasak Virginijos, jai pačiai ypatingų problemų nekelia: mes visi turime daug tapatybių, daug veiklų, teigia ji. Šis romanas, priduria, parašytas Kulvinskaitės.

„kai aš buvau malalietka“ – tai tarsi novelių, pasakojimų, apsakymų, istorijų, tapusių atskirais knygos skyriais, rinkinys, vis dėlto kartu tai labai vientisas, kompaktiškas romanas, pirmu asmeniu pasakojantis jaunos moters patirčių istoriją. 

„Iš tiesų viena mano užduočių, kai supratau, kaip dėliojasi šita knyga, buvo nekurti fiksuotos pabaigos. Norėjau ją palikti atvirą. Man norėjosi to realizmo – psichologinio ir faktografinio. Bent jau dabar, būdama subrendusi (ar dar ne), manau, kad neegzistuoja galutinio taško, kad galėtum pasakyti: viskas, dabar aš suaugęs žmogus, viską supratau, viską padariau. Atrodo, kažką darai, padarai, ir nieko labai nepasikeičia. Šia prasme siekiau ne literatūrinės, o gyvenimiškos tiesos“, – svarstė V. Kulvinskaitė. 

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ: Kai rašiau šią knygą, nei tikslingai spaudžiau save į kokias nors perversijas, nei save cenzūravau – tiesiog rašiau, kaip rašėsi. Ta personažė pasakotoja išsiplėtojo gana organiškai ir savitai. Aišku, ji turi labai daug mano bruožų, bet ne tik. Ir daug mano biografijos faktų pakartoja, bet ne tik.

Personažė turi daug autorės bruožų

Paklausta, ar jautėsi drąsiai tokią istoriją papasakojusi pirmu asmeniu, nes daugelis autorę gali imti tapatinti su personaže, rašytoja teigė rašiusi taip, kaip nori. Ji prisiminė skaitytojų reakcijas, kai studijuodama dar magistrantūroje pradėjo rašyti kritiką.

„Į mano tekstus žmonės reaguodavo labai audringai. Tuo metu buvo labai populiarus komentavimas internete, ir kai „litmenis“ paskelbdavo tekstą, pasipildavo įvairiausi komentarai. Jie dažniausiai būdavo labai keisti, tarkime: čia užsislėpusi senmergė, pasivadinusi Cibarauske. Ji pyksta, kad poetai jos nekviečia prie staliuko. Ji rašo kritiką, nes yra negraži, – juokėsi V. Kulvinskaitė. – Bet kai matai, kad gyvenimas eina toliau ir visi į tave žiūri kaip į normalų žmogų, tikriausiai savotiškai užsigrūdini. Be to, nepriklausau jokiai institucijai, nebesu universiteto žmogus – tai išlaisvina gyventi savo gyvenimą ir šnekėti taip, kaip nori.“ 

Kalbėdama apie atvirumą vadinamojoje išpažintinėje literatūroje, autorė prisipažino norėjusi istoriją parašyti taip, kaip ji realiai vyksta: „Nebūtinai man. Tai tiesiog gyvenimas. Visi patiria kažkokių nesėkmių. Visiems kažkas nutinka.“ Bet kažkodėl mes, V. Kulvinskaitės įsitikinimu, turime susikūrę teisingos merginos, moters, rašytojos, kuri turėtų labai rūpintis savo reputacija, įvaizdį. O su vyrais rašytojais – kitaip.

„Kai rašiau šią knygą, nei tikslingai spaudžiau save į kokias nors perversijas, nei save cenzūravau – tiesiog rašiau, kaip rašėsi. Ta personažė pasakotoja išsiplėtojo gana organiškai ir savitai. Aišku, ji turi labai daug mano bruožų, bet ne tik. Ir daug mano biografijos faktų pakartoja, bet ne tik. Kaip ji išsiplėtojo, taip ir gyvena toje knygoje“, – tvirtino V. Kulvinskaitė. 

Ji teigė supratusi, kad jos dešimtojo dešimtmečio Vilnius ir apskritai paauglystė praėjo, ji tiesiog iškėlė, pamatė tam tikrus dalykus ir juos užrašė. 

„Knyga, pats rašymas turėjo tam tikrą terapinę funkciją man pačiai. Galbūt dalis dalykų atrodė labai reikšmingi, galbūt buvo riba, kurios nenorėjau peržengti, bet rašydama supratau, kad tai nėra labai svarbu. Kita vertus, yra taip, jog tam tikros patirtys literatūros tekste neatrodo nei gerai, nei šokiruojamai. Ir kai pradedi suvokti, kad kuri personažą, jis pradeda gyventi savo logikas, pradeda judėti savo trajektorija“, – aiškino autorė. 

Jos manymu, netgi tikrojoje autobiografijoje išpažintis visą laiką yra tarpinis dalykas. Ji kurdama personažę norėjo į ją sukelti kuo daugiau savo emocinių, psichologinių detalių, vis dėlto dabar skaitant knygą, prisipažino V. Kulvinskaitė, jai nepavyksta susitapatinti su personaže. Užrašius viskas tampa truputį kitaip.

VIRINIJA KULVINSKAITĖ: Jeigu reikėtų pasakyti, kas šioje knygoje labiausiai autobiografiška – tai būtų pati kalba. Bent man taip atrodo – ne įvykiai, ne nutikimai.

Autobiografiška kalba 

V. Kulvinskaitės romane daug žargono, nenorminės leksikos, tačiau ji vartojama neprikišamai, tuo nesimėgaujant, tiesiog rašoma paprastai.

„Aš tiesiog norėjau pasakoti istorijas. Ir norėjau pasakoti jas taip, kaip pasakočiau aš pati. Aišku, knygos pasakotoja auga, jos kalba keičiasi, bet svarbu, kad ji yra iš normalios šeimos, gyvena Naujamiestyje, jos mama buhalterė, tėvas – policininkas. Tai nėra koks nors vaikas autsaideris, maištininkas. Ji šneka taip, kaip šneka“, – kalbėjo autorė. 

Tuo metu, jos teigimu, tokia šneka buvo natūrali, ir Virginija nesistengė nei jos tirštinti, nei tokių žodžių skaičių mažinti – pasakojo įspūdžius, kurių kyla gyvenant tam tikrame kontekste. 

„Tu tiesiog reaguoji – arba persiimi ta kalba, arba bandai prieš ją maištauti. Ir iš tiesų, jeigu reikėtų pasakyti, kas šioje knygoje labiausiai autobiografiška – tai būtų pati kalba. Bent man taip atrodo – ne įvykiai, ne nutikimai. Tai tam tikra prasme leido sukurti personažę, kuri nėra nei simpatiška, nei nesimpatiška, ji tokia, kokia yra: kartais jai pasiseka, kartais ji atrodo jautri, miela, kartais pasielgia žiauriai šlykščiai, išnaudoja žmones, viskas jai nesvarbu, o paskui žliumbia...“ – pasakojo V. Kulvinskaitė. 

Kalba, būdama daugialypė, jai padėjo pajusti ir asmenybės daugialypiškumą, atsakyti į hamletišką klausimą: kas aš esu.