Chodžali Madona. 1992 m. Viktorijos Ivlevos nuotrauka

Mykolo Romerio universitete buvo surengta Aleksandro Broko ir Mindaugo Urbonavičiaus dokumentinės juostos „Begalinis koridorius“ (2013 m.) peržiūra. Įvykių, apie kurias pasakoja šis filmas, dienomis dauguma auditorijos buvo dar negimę ar tik išvydo šį pasaulį. Ir vis dėlto tai pasakojimas apie mus – modernųjį pasaulį, kuriame vis dar atsiranda vietos genocidui... Chodžali tragedijai šiemet sukanka jau 26 metai, o dėl nusikalimų žmoniškumui kalti asmenys iki šiol nenubausti.

Įvykiai palietė asmeniškai

Kalnų Karabachas iš tiesų ne taip toli nuo Vilniaus. Čia gali sutikti ne vieną, kurį Chodžali istorija vienaip ar kitaip yra palietusi asmeniškai. Azerbaidžano ambasadorius Tamerlanas Garajevas yra gimęs ir užaugęs Agdamo rajone, nuo kurio netoli yra Chodžali.

Šiandien šis Azerbaidžano rajono centras, Agdamas, tarsi vaiduoklis. Išstūmę Azerbaidžano pajėgas, armėnai mėgino kurti naują miestą, jį pavadino Akna. Pasaulyje nepripažintoje Kalnų Karabacho respublikoje tai įprasta: keisti vietovardžius, savaip interpretuoti istoriją.

Lietuvos politikai, žurnalistai, visuomenė nebuvo abejingi Kalnų Karabacho dramatiškiems įvykiams, kurie vystėsi tuo pat metu, kai mes mėginome apginti savo šalies nepriklausomybę. 1992-ųjų pradžioje jau buvome atlaikę ne vieną Sovietų Rusijos išmėginimą: ekonominę blokadą, Sausio 13-osios tragediją, Medininkų žudynes...

Kalnų Karabache vykstantis karas tuo metu paskatino ne vieną žurnalistą tapti karo korespondentu. Tarp jų buvo dvidešimt trejų lietuvis Ričardas Lapaitis.

Prieš filmo peržiūrą Mykolo Romerio universitete jis pasidalijo prisiminimais. Sovietiniais metais tautų draugystės ir brolybės dvasia auklėtam jaunam žmogui, tapusiam juodžiausių įvykių liudininku, tai buvo sunkiai suvokiama. Iš pragaro ištrūkę pabėgėliai – basi, nušalusiomis kojomis ir rankomis. Sanitariniame traukinyje atliktos pirštų amputacijos buvo skaičiuojamos šimtais. Chodžali apylinkėse gulintys nuskalpuoti ir kitaip sudarkyti palaikai. Atrodė, kad žiaurumas neturi pradžios ir pabaigos. Jis už žmoniškumo ribų.

To pamiršti negalima. Ir štai, paėjus dvidešimčiai metų, drauge su kūrybine grupe žurnalistas nutarė grįžti istorijos pėdsakais, ieškoti atsakymų.

Istorijos pėdsakais: Valehas

Daugelis tų, kurie išgyveno Chodžali, nenori apie tai kalbėti. Pernelyg skaudu. Valehas Huseinovas sutiko atskleisti tai, ką išgyveno, nors pasakodamas taip pat negalėjo suvaldyti ašarų dėl patirtų praradimų.

Prarasti namai ir ištisas gyvenimas, kažkada kurtas Chodžali. Vyras neteko aštuonių giminaičių. Armėnų kovotojų buvo nušauta ir mylima žmona.

Valehas kelioms dešimtims pabėgėlių padėjo ištrūkti iš Chodžali. Tačiau jis pats pateko į nelaisvę. Buvo kankinamas ir išgyveno tik per stebuklą. Po dviejų juodų nelaisvės mėnesių buvo paleistas per belaisvių mainus.

Chodžali tragediją išgyvenusio azerbaidžaniečio gyvenimas liūdnas. Vyras dar darbingo amžiaus, tačiau sveikatos nebėra, kamuoja sunkios formos diabetas.

Istorijos pėdsakais: Chodžali madona

Chodžali tragedijos liudininkė yra ir nepriklausoma Rusijos žurnalistė bei fotoreporterė Viktorija Ivleva. Tuomet ji buvo trisdešimt šešerių. Kaip ir R. Lapaičiui, jai tai buvo pirmasis karas.

Žurnalistė nufotografavo nužudytų gyventojų, tarp jų moterų ir vaikų, kūnus miesto gatvėse. Prisijungė prie pabėgėlių iš Chodžali kolonos. Atkreipė dėmesį į moterį su trimis vaikais, kuri per sniegą ėjo basa. Buvo nualinta, dažnai pargriūdavo. Kaip paaiškėjo, jos jauniausiam kūdikiui tebuvo dvi dienos! Norėdama bent kiek padėti pabėgėlei, V. Ivleva perėmė jos kūdikį, ėjo greta.

Po dvidešimties metų į Azerbaidžaną sugrįžusiai žurnalistei pavyko rasti tą moterį, tuomet įamžintą nuotraukoje. Praminė ją Chodžali madona.

Susitikusios moterys apsikabinusios apsiverkė. Nesunku buvo suprasti, kad kūdikis, kurį Viktorija tuomet padėjo nešti motinai, tai dabar nuo jos nesitraukianti mergina. Ji užaugo, tačiau patirti sunkumai ir šokas visam gyvenimui paliko gilų pėdsaką: Gunai (toks merginos vardas) nekalba.

Istorijos pėdsakais: armėniška versija

Filme apie Chodžali tragediją pasisako Armėnijos žmogaus teisių gynėjas Georgis Vanija, kovotojų būriui vadovavęs majoras Arkadijus Ter-Tadevosianas. Žiūrovas supažindinamas su Karabacho separatistinio judėjimo lyderiu Levonu Melik-Šachnarazarianu. Panaudota istorinė medžiaga – filmuoti kadrai, nuotraukos.

Valandos trukmės juostos kūrimas buvo sudėtingas, užtruko trejus metus.

Armėnijos oficialiuosius kanalus sunervino žinia apie lietuvių kuriamą dokumentinį filmą. Juk jų ideologai pateikia kitokią įvykių versiją. Teigiama, kad dėl tragedijos yra kaltas ne kas kitas, o Azerbaidžanas, kuris neva begėdiškai skleidžia melą ir slepia tiesą.

Pasak L. Melik-Šachnarazariano straipsnio, paskelbto reaguojant į nepriklausomos lietuvių kūrėjų grupės filmą, Chodžali buvo „puiki antireroristinė operacija, kuria siekta sunaikinti Azerbaidžano į Chodžali pasiųstus ginkluotų teroristų būrius“. Esą paprasti gyventojai galėjo pasitraukti iš miesto, nes buvo sudarytas vadinamasis taikos koridorius. Tačiau kai dalis žmonių pasinaudojo šia galimybe, Agdamo prieigose buvo sušaudyti Azerbaidžano Liaudies fronto ginkluotų būrių.

Šis nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos ideologas yra parašęs ir knygą, kurioje pasakojama, kaip jie, armėnai, vadavo kaimus ir visą kraštą.

Visuomeninės kampanijos „Už teisingumą Chodžali“ plakatas

Kaip buvo „vaduojamas“ Chodžali

940 kv. km ploto, apie 7 tūkst. gyventojų gyvenvietė buvo strategiškai svarbi susisiekimo požiūriu. Čia kirtosi pagrindiniai keliai, veikė vienintelis rajone civilinis oro uostas.

Chodžali tapo prieglobsčiu Mesketijos turkams, bėgantiems nuo kruvinų etninių konfliktų Centrinėje Azijoje, taip pat azerbaidžaniečių pabėgėliams iš Armėnijos.

Konfliktas dėl Kalų Karabacho tarp Armėnijos ir Azerbaidžano yra seniausias nuolatinis konfliktas posovietinėje erdvėje. Pagrindinės priežastys labai senos, sąlygotos Armėnijos istorinių teritorinių pretenzijų, tačiau 1988 m. pradžioje armėnų separatistai ėmėsi agresijos, ryžosi atskirti Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano.

1991 m. pabaigoje–1992 m. pradžioje suintensyvėjo ginkluoti išpuoliai prieš Azerbaidžaną. Vienos iš tokių operacijų tikslų buvo Chodžali.

1991 m. spalį miestą apsupo armėnų pajėgos. Mėnesio pabaigoje buvo užkirsti susisiekimo keliai. Nuo 1992 m. sausio nutrauktas elektros tiekimas.

1992 m. vasario 26 d. naktį miestą iš trijų pusių užklupo artilerijos pragaras. Prasidėjus puolimui, apie 2,5 tūkst. likusių gyventojų mėgino ištrūkti, tačiau daugelis jų buvo paimti į nelaisvę ar nužudyti. Kiti, daugiausia moterys ir vaikai, nuklydo į kalnus, mirtinai sušalo. Azerbaidžano kontroliuojamą Agdamo miestą pasiekė tik nedaugelis.

Armėnija siekė įgyti strateginį pranašumą, užimti palankesnes pozicijas atakoms prieš kitus Kalnų Karabacho miestus. Be to, Chodžali sulyginus su žeme, kartu tikėtasi palaužti gynybą.

Įvardija kaip genocidą

Lietuvių kūrėjų filmas, pirmą kartą pristatytas 2013 m. „Kino pavasaryje“, jau apkeliavo 60 pasaulio šalių, pelnė penkių tarptautinių festivalių apdovanojimus. Tačiau jo aktualumas neblėsta.

Azerbaidžano visuomenėje Chodžali įvykiai užima tokią pat vietą kaip Lietuvai Sausio 13-oji, yra lyginami su kitomis pasaulinio masto tragedijomis, tokiomis kaip Chatynės žudynės. Taikių gyventojų žudynės, kurios yra vienas šiurpiausių Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto dėl Kalnų Karabacho epizodų, įvardijamos kaip genocidas.

Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas, JT konferencijoje priimtas 1998 m. ir Lietuvos ratifikuotas 2003 m., genocidą apibrėžia kaip veiką, padarytą siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Numatytos penkios tokios veikos, iš jų daugelis yra būdingos Chodžali: buvo žudomi ir žalojami, iš gyvenamų vietų išstumiami konkrečios etninės grupės etniniai gyventojai – azerbaidžaniečiai, turkai.

Armėnų pajėgos, palaikomos buvusio sovietinio 366 pulko, Chodžali nužudė 613 taikių gyventojų, tarp jų 63 vaikus, 106 moteris, 70 garbaus amžiaus žmonių. 25 vaikai liko visiški našlaičiai, 130 neteko vieno iš tėvų. 487 gyventojai buvo sužeisti, 1275 paimti į nelaisvę, iš jų 150 likimai iki šiol nėra žinomi.

Inicijuota tarptautinė visuomeninė kampanija „Už teisingumą Chodžali“. Siekiama, kad Chodžali genocidas būtų visuotinai pripažintas, politiškai ir teisiškai įvertintas. Taip pat, kad Armėnijos vyriausybė oficialiai atsiprašytų bei užtikrintų, jog tai nepasikartos bei atlygintų padarytą žalą. Galiausiai, kad už masines taikių gyventojų žudynes atsakingi nusikaltėliai būtų teisiami. Kampanijos iniciatoriai taip pat rūpinasi Chodžali aukų atminimu, pagalba likusiesiems be maitintojų.

Tiesos paieškos – kaip begalinis koridorius

Netekusiesiems namų, artimųjų ar tėvų – nėra ir negali būti paaiškinimo: kodėl visa tai jiems teko patirti?

Tiesos paieškos – kaip begalinis koridorius. Filme matome, kaip R. Lapaitis keliauja traukiniu, siekdamas rasti atsakymus į klausimus, kurie nedavė ramybės dvidešimt metų, ir svarsto: galbūt ši istorija neturi pabaigos, kaip neturi pabaigos gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, teisingumas ir jo neigimas.

Lietuvių kūrėjai filmui parinko labai jautrų leitmotyvą – tai talpi airių ir anglų rašytojo, politiko bei filosofo Edmuno Berko (1729–1797) sentencija: „Kad triumfuotų blogis, tereikia, kad gerieji žmonės nieko nedarytų.“