Ramūnas Garbaravičius. Jono Petrono nuotrauka

Ramūno Garbaravičiaus kalba, pasakyta metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimų iškilmėse.

Praėję metai buvo gausiai pažymėti istorinėmis datomis. Vieniems europiečiams tai reiškė Pirmojo pasaulinio karo pabaigos atminimą, kitiems – dar ir tautų pavasario, kurį pralaimėjimas atnešė į buvusių ir griuvusių imperijų pakraščius, jubiliejų. Lietuviai taip pat paminėjo savo valstybės atkūrimo šimtmetį, užpildydami nuoširdaus, o neretai ir labai dirbtinio patriotizmo patetika visą viešąją erdvę. Visko per tuos metus būta, prisigalvota, rašyta, rodyta, mėgdžiota. Tačiau vieno dalyko buvo galima pasigesti – tai jautraus žmogiškumo, kuris prieš šimtą metų buvo didžioji už savo Respubliką kovojusių mūsų senelių svajonė ir politinė siekiamybė. Tautos laisvė, kaip kelias į didesnį žmogaus klestėjimą, – tai neabejojant regėjosi it savaime aiškus tikslas.

Šiandien, besirengiant pagerbti 2018-ųjų Tolerancijos žmogų, visų pirma turime nepamirši teatro scenos. Pirmiausia, žinoma, režisieriaus Gintaro Varno „Natano išmintingojo“ ir „Geto“ vaizdų, minčių bei žodžių, ištartų su stipriu tikėjimu tiesos ir kilnumo galimybe sumišusiame šiandienos pasaulyje. Pasaulyje, kuriame antisemitizmas ir kitokio plauko ksenofobija ne tik nerimsta, bet, sekant prieinamos spaudos puslapius, – smarkėja net tokiose tradicinės tolerancijos kraštuose kaip Prancūzija ir Nyderlandų karalystė.

Pergalvojant visai nesenus Lietuvos šimtmečio minėjimo įspūdžius būtina priminti dar vieną itin rimtą lietuvių teatro įvykį. Tai Agniaus Jankevičiaus „Šventė“, praėjusių jubiliejinių metų pabaigai parodyta Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje. Oficiozinio šventiškumo atmosferoje režisieriaus siunčiami žodžiai suskamba kaip jautrus perspėjimas: „Kai imi nemylėti žmonių, pradedi mylėti tėvynę...“ Kasandriškas riksmas, pasakysite. Juk nėra būtinai taip. Tačiau perspėjimas dėl to ir yra perspėjimas, kad nesiekia įrodyti, jog viskas galutinai įvykę, o tik nuoroda į tai, kas gali nutikti, jei gerieji žmonės apsispręstų nieko nedaryti. Kokia gi kita gali būti tolerancijos sąlyga, jei ne žmogiškumas ir meilė?

Valdiško korektiškumo ir tautinės propagandos perteklius nūdien nėra pakankami įrodymai (nepaisant valdininkijos ir politikų viršūnių įtikėjimo), kurie patvirtintų norimą tikrovę. Jai – tikrovei – neabejotinai trūksta nuoširdžios dvasios, o jos prabudinti negali nei statistika, nei administracinis aktas, nei mokesčių mokėtojų pinigais perkama politinė reklama, nei nacionalinėmis vadinamos premijos. Tai, apie ką aš kalbu, yra kiekvieno atskiro žmogaus širdies plakimas, o tikroji humaniška mūsų gyvastis nepriklauso valdžios stichijai. Viską, ko tai valdiškai iškilmei trūksta, tik mes patys galime duoti. Šis moralizuojantis teiginys, kaip daugelis šioje salėje tikriausiai atpažino, buvo dažnai kartojamas didžiojo lietuvių humanisto profesoriaus Vytauto Kavolio. Nesvetimas šis galvojimas buvo ir daugumai apie „Sugiharos fondą Diplomatai už gyvybę“ susibūrusių žmonių. Tikėjimas unikaliu žmogaus gebėjimu siekti kilnumo ir padėti skleistis tolerancijos bei empatijos jausenai išskyrė dešimtis kasmetinėse mūsų iškilmėse pagerbtų nominantų.

2018 metų Tolerancijos žmogus režisierius Gintaras Varnas. Jono Petrono nuotrauka

Leonido Donskio premijos laureatas Pranas Morkus. Jono Petrono nuotrauka

Pranas Morkus savo gyvenimo darbuose nesyk pačiomis įvairiausiomis sąlygomis, pradedant sovietmečiu ir baigiant lietuvių laisvės ir tautinės euforijos metais, kėlė mūsų visuomenės akiratin mintį, kad žmogus nėra lengvai aprėpiama plokštuma. Jis savo kino scenarijais primygtinai mokė, kad sudėtingų žmogaus dramų supaprastinimas yra pavojingas dalykas, dažnai gailintis nuvesti prie fanatizmo. Norint suprasti dramatiškus praeities įvykius, reikia labai pasistengti. Norint teisti, reikia bent pabandyti atsiverti visam žmogiškųjų poelgių sudėtingumui. Sugiharos fondo valdybos posėdžiuose – dar gyvai diskutuojant profesoriui ir bičiuliui Leonidui Donskiui – nesyk buvo minimas Prano Morkaus pavyzdys, jo pasiryžimas ir ištikimybė kilnumo principams. Leonidui priklausė ir įžvalga, kad būtent Pranas Morkus greta kitų išskirtinių asmenybių nusipelno kada nors būti Sugiharos fondo pagerbtas už savo gyvenimo nuopelnus pakantos, žmogiškumo ir susipratimo darbuose. Šiuo atžvilgiu mūsų fondo valdybos apsisprendimas nebuvo labai sudėtingas ir nepareikalavo ilgų ginčų.

Neslėpsiu, kad beveik kankinančios diskusijos kilo dėl Metų tolerancijos žmogaus nominavimo. Valdyboje susibūrusių istorikų buvo ginčytasi, kiek prasmingas yra meno kalbos formomis pasikartojantis Holokausto ir lietuvių žydšaudžių paveikslas, kurį surežisavo savo „Gete“ Gintaras Varnas. Rimtos akademinių istorikų knygos iš esmės atsako į daugumą klausimų dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir dalyvavimo masinėse savų bendrapiliečių žudynėse. Tad tiesos ieškojimo baruose labai daug skausmingų dalykų yra atverta, atkurta, galimai žinoma. Tačiau vėlgi – akademinis praeities rekonstravimas neretai tampa lyg patogus kapinių betonas masinei lietuvių sąmonei. Visai nesunku neskaityti storų ir nepatogių knygų, o tenkintis paviršutiniškais stereotipais – o jie yra pralaidūs visokioms tamsybėms. Ar neprimena to ir šiandienė reakciją į 12 metų senumo Mariaus Ivaškevičiaus knygą?

Šiandien negali nejaudinti akivaizdus griovys tarp akademinio išmanymo ir su juo beveik jokio ryšio neturinčios masinės elgsenos paviršiaus. Naujasis fanatizmas tarpsta būtent jame. Štai todėl teatro kalba – kaip ir pamažu užmarštin grimztančiame sovietmetyje – vis dar yra tikėtina masių kalba. Ji gali būti lieptu tarp mano minimo fatališko griovio ir tarp skirtingų praeities supratimo krantų. Jautri pakanta ar racionali tolerancija verčia ugdytis savo stiprybę atviromis širdies akimis žvelgti į tas praeities baisybes, prie kurių mūsiškiai vienaip ar kitaip prisidėjo. Be to, sunku kitų žmonių poelgius suprasti, dar sunkiau susitaikyti net su tais, kurie savas kaltes pripažino.

Leonido Donskio premijos laureatas Pranas Morkus. Jono Petrono nuotrauka

2018 metų Tolerancijos žmogus režisierius Gintaras Varnas. Jono Petrono nuotrauka

Pabaigai, darsyk pagarbiai lenkdamas galvą prieš šiandien minimus Tolerancijos žmones, leiskit man pasidalyti skaitiniu iš šiuolaikinio katalikų mąstytojo Samuelio Greggo knygos, kurią taip grakščiai išvertė į lietuvių kalbą 2010 metų Tolerancijos žmogus Andrius Navickas:

[Reliatyvizmo]diktatūros užvaldytame pasaulyje tolerancijos tikslas jau nėra sukurti saugią erdvę, kurioje asmuo galėtų išskleisti savo įsitikinimus apie tai, kas gera ir kas bloga, bet svarstyti, kokius reikalavimus šie įsitikinimai kelia teisei ir viešiesiems žmonių santykiams, vadovaujantis savo religiniais (nuo savęs pridurčiau – ir ne religiniais, – R.G.) įsitikinimais. Vietoj to tolerancija draudžia bet kokias nuorodas į tiesą kaip kriterijų, kuris padeda įvertinti mūsų idėjas ir įsitikinimus. Jos tikslas – viską suvesti į šiuolaikinio Pontijaus Piloto modelį, kuris, nors ir turi privačius įsitikinimus, akivaizdaus neteisingumo situacijoje paprasčiausiai nusiplauna rankas (p. 206).

Tikrai manau, kad mūsų Fondo herojai Janas Zwartendyjkas ir Čijūnė Sugihara nenusiplovė rankų neteisingumo, kurį atnešė Hitlerio ir Stalino pradėtas karas, akistatoje. Nepamirštinais ir sektinais jų pavyzdžiais remiasi mūsų tikėjimas žmogaus galia pasielgti kilniai nužmoginančių didžiųjų jėgų maršo triukšme. Tik dėl to tikėjimo mes drįstame minėti Sugiharos vardą skelbdami mūsų Tolerancijos žmogų. Tokia atmintimi paremtas ir mūsiškis tikėjimas, jog gerieji žmonės gali imti ir daryti ką nors, kad blogis ir nejautra žmogui niekada nelaimėtų.