Ekshumacijos vietoje Katynėje Józefas Mackiewiczius (centre, šviesiu lietpalčiu) peržvelgia dokumentus, rastus nužudytųjų kišenėse.

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 2) 

JÓZEFAS MACKIEWICZIUS – žymus, nepabijosiu šio žodžio, Lietuvos rašytojas, rašęs lenkų kalba, – grįžta į Lietuvą. Grįžta dar ne fiziškai, nes jo pelenai vis dar guli Londone, bet galbūt mūsų laikais svarbesne forma – knygomis ir idėjomis. Prieš metus jį įamžinome atidengdami Vilniuje ir Juodšiliuose atminimo lentas, įgavo pagreitį ir jo sodybos Juodšiliuose renovavimo darbai ir, tikėtina, artimiausiu metu joje bus atidaryti lenkų ir lietuvių dialogo namai bei muziejus, o 2018 m. gruodį Vilniuje įvyko konferencija „Józef Mackiewicz – nepatogių tiesų specialistas“, kurią man teko garbė moderuoti.

Konferencijoje dalyvavo daug iškilių dalyvių iš Lenkijos ir Lietuvos: Jerzy Targalskis, Marekas Klecelis, Leonardas Vilkas, Andrzejus Pukszto. Jie visi bandė atsakyti į klausimą: kas gi toks buvo Józefas Mackiewiczius? Rašytojas, publicistas, žurnalistas, gamtininkas, politinis veikėjas, o gal tiesiog paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis?

Józefas Mackiewiczius. Krzysztofo Bagorskio piešinys

Vienas prieš visus

Józefas Mackiewiczius gimė 1902 m. Sankt Peterburge. Šeima – kilminga, bet nepasiturinti, kupina sukilimų tradicijų. Vaikystę ir jaunystę praleido Vilniuje, mokėsi elitinėje rusakalbėje Vinogradovo gimnazijoje. Būdamas vos septyniolikos, savanoriškai įstojo į atgimusios Lenkijos kavaleriją, dalyvavo Lenkijos ir bolševikų kare, buvo sužeistas (vėliau savo karo nuotykius aprašė romane „Kairė laisva“ („Lewa wolna“). Po karo pradėjo studijuoti gamtos mokslus Varšuvos universitete, bet jų nebaigė. Taip pat studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete, dėl finansinių priežasčių jo irgi nebaigė. 1923–1939 m. J. Mackiewiczius dirbo Vilniuje leidžiamame dienraštyje „Słowo“ („Žodis“), kurio vyriausiasis redaktorius buvo jo vyresnysis brolis Stanisławas Catas-Mackiewiczius.

Labai daug keliavo po Lenkijos pakraščius (kresy). Savo reportažuose vaizdavo šių žemių ir jose gyvenančių žmonių magiją. Aprašinėjo socialinius, politinius, religinius ir etninius konfliktus. Vietinių gyventojų ginčuose su Lenkijos Respublikos biurokratija visada būdavo gyventojų pusėje, negailestingai kritikavo tarpukario Lenkijos politiką tautinių mažumų – baltarusių, ukrainiečių, rusų, lietuvių – atžvilgiu. Šie reportažai sudarė pagrindą jo pirmajai knygai „Bunt rojstów“ („Pelkių maištas“), išleistai 1938 m. Tais pačiais metais, protestuodamas prieš Lenkijos vyriausybės politiką, dėl kurios Ukrainoje buvo uždarinėjamos ir deginamos cerkvės, atsivertė į stačiatikybę.

Savo straipsniuose, spausdintuose prieš karą, J. Mackiewiczius perspėja dėl abiejų totalitarizmų – raudonojo ir rudojo – pavojaus. Po sovietų invazijos į Lenkiją pabėgo į Kauną, 1939 m. spalį „Lietuvos žiniose“ išspausdino garsųjį straipsnį „Mes vilniečiai“, kuriame sveikino Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių. 1939 m. lapkritį, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, grįžo į Vilnių ir leido vieną iš trijų lenkų kalba Vilniuje pasirodžiusių dienraščių – „Gazeta Codzienna“ („Kasdienis laikraštis“). Vietiniai lenkai laikė jį išdaviku, o Lietuvos valdžiai jo bandymai atgaivinti krajovcų koncepcijas buvo neįdomūs.

„J. Mackiewiczius buvo labai kritiškas tarpukario Lenkijos, Piłsudskio atžvilgiu, bet tai nereiškia, kad jis pritarė Vilniaus atidavimui tokiai Lietuvai, kokia ji buvo tarpukariu. Jo Vilnius turėjo tapti daugiatautės Lietuvos sostine“, – mano vertėjas Leonardas Vilkas. Deja, tokios Lietuvos tuo metu jau niekam nereikėjo.

Visada gindamas tautinių mažumų interesus, pasaulėžiūra pranokdamas bet kokias nacionalistinio-patriotinio priklausomumo ribas, J. Mackiewiczius tapo neišgirstu kalbėtoju, ignoruojamu publicistu: lenkams jis atrodė neatleistinai prolietuviškas, lietuviams – pernelyg laisvamaniškas. 1940 m. gegužę Lietuvos vyriausybė atėmė jam teisę skelbti savo tekstus.

„Visiškai klydau. Lenkų visuomenė priešiškai sutiko Lietuvos kariuomenės įžengimą, o lietuvių visuomenė padarė viską, kad tas priešiškumas didėtų ir atskirtis dar labiau gilėtų“, – vėliau karčiai prisipažino J. Mackiewiczius.

Józefas Mackiewiczius su dukra Halina Aušros Vartų gatvėje Vilniuje. 1938 m.

Beveik visa pokarinė J. Mackiewicziaus kūryba – tai nuolatinė polemika su prisitaikėliškai pragmatiškomis Vakarų valstybių pastangomis rasti „modus vivendi“ su Sovietų Sąjunga. Beveik po kiekvienos knygos pasirodymo autorius sulaukdavo priekaištų dėl nepatriotiškumo ir kaltinimų germanofilija, rusofilija, carinės Rusijos idealizavimu.

Kelias į niekur

Kai 1940 m. birželio 15 d. Vilnius vėl pateko į sovietų rankas, J. Mackiewiczius atsidūrė NKVD areštinėje, bet po apklausos buvo paleistas. Iki pirmosios sovietų okupacijos pabaigos dirbo medkirčiu ir vežėju. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje, 1941 m. birželį, Vokietijos okupacinė administracija pasiūlė jam lenkiškai redaguoti dienraštį. J. Mackiewiczius atsisakė, bet „Goniec Codzienny“ (vokiečių okupacinės valdžios žurnalas lenkų kalba) paskelbė keletą antikomunistinių straipsnių, tarp jų apsakymus, vėliau šie tapo vieno iš jo geriausiai žinomų ir vertinamų romanų „Kelias į niekur“ („Droga donikąd“) pagrindu.

Šiame romane kruopščiai atkuriamas 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpis Vilniaus krašte. Veikėjų likimai, pagrįsti tikrais faktais, realistiškai supinami į sovietizuojamos visuomenės irimo kroniką. Ar tikrai, jei komunizmo keliu eisime užsimerkę, nematydami represijų, pilkos kasdienybės, žmonių likimų ir charakterių erozijos, jis kažkur nuves?

Atsakydamas į šį klausimą J. Mackiewiczius sukuria įtaigią pakopinių įvykių paralelę – iš gyvenimo tų, kurie stengėsi prisitaikyti prie politinių aplinkybių, ir tų, kurie bandė išvengti tapimo homo sovieticus. Vienų kelias intensyviai siaurėja tarsi penkiakampės žvaigždės smaigalys, iki nutrūksta; kitų – paprasčiausiai veda į niekur. 2009 m. L. Vilko pastangomis ši knyga pasirodė ir lietuvių kalba.

2015 m. lietuvių kalba buvo išleistos dar dvi J. Mackiewicziaus knygos, kurios yra „Kelio į niekur“ logiška tąsa. „Tiesa akių nebado“ („Prawda w oczy nie kole“) tam tikra prasme yra šio romano priešistorė: pasakoja apie 1938–1940 m. Vilniaus likimą – Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lenkijos žlugimą, Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, lenkiško ir lietuviško nacionalizmo klystkelius, žmogaus silpnumą ir istorijos grimasas.

O romane „Nereikia garsiai kalbėti“ („Nie trzeba głośno mówić“) aprašomas Vilnijos žmonių gyvenimas vokiečių okupacijos metais, atskleidžiami nežinomi Vilnijos istorijos faktai Antrojo pasaulinio karo metais, kai į komplikuotų santykių raizgalynę susipynė vieni su kitais kovojantys vokiečiai, lietuviai, lenkai ir sovietiniai partizanai, parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos (AK) veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine. Šį tragišką laikotarpį J. Mackiewiczius apibūdino taip: „O, 1944 metai... Ar gali būti kas nors šūdinesnio.“

1943 m. pradžioje ypatingasis Armijos Krajovos teismas J. Mackiewicziui skyrė mirties bausmę už bendradarbiavimą su vokiečiais (nors nuo 1941 m. jis vokiečių leidžiamuose žurnaluose nieko neskelbė). Iki šiol mirties bausmės skyrimo aplinkybės neaiškios. J. Mackiewicziaus biografijos tyrinėtojas Jerzy Targalskis konferencijos Vilniuje metu neabejojo, kad už tai atsakinga sovietinė agentūra, infiltruota į AK gretas. Galų gale Vilniaus AK vadas papulkininkis Aleksandras Krzyżanowskis nuosprendžio vykdymą atidėjo iki karo pabaigos.

1943 m. gegužę, kai vokiečiai atrado lenkų karininkų kapus Katynėje, Vokietijos kvietimu ir Lenkijos pogrindinių institucijų sutikimu jis su dar keliais kitais lenkų žurnalistais ir rašytojais išvyko į Katynę kaip ekshumacijos stebėtojas. Grįžus žurnale „Goniec Codzienny“ buvo išspausdintas interviu su J. Mackiewicziumi „Aš mačiau savo akimis“, kuriame jis pasakoja apie Lenkijos karininkų kančios vietą. Dėl šio interviu rašytojas ir vėl tapo kaltinimų kolaboravimu su vokiečių okupantais auka. Dar kartą liudyti apie Katynės kapus J. Mackiewicziui teko po karo, kai buvo sudaryta speciali JAV Kongreso komisija. 1951 m. buvo išleista jo knyga anglų kalba „The Katyn Wood Murders“ ir tuoj pat išversta į dešimt kitų kalbų.

Po Hitlerio kariuomenės pralaimėjimų Rytų fronte, nenorėdamas vėl atsidurti sovietų okupuotame krašte, J. Mackiewiczius pabėgo iš Vilniaus. Pirmiau į Varšuvą, vėliau į Krokuvą, Vieną, Milaną, Londoną. 1955 m. su žmona rašytoja Barbara Toporska persikėlė iš Londono į Miuncheną. Čia ir gimė J. Mackiewiczius-rašytojas, vienas iš žymiausių pokario emigracinės lenkų literatūros atstovų.

Čia buvo parašytas „Kelias į niekur“ bei „Karjeristas“ („Karjerowicz“). Po dvejų metų išleista „Prieš“ („Kontra“), romanas apie Dono kazokų kovas Antrajame pasauliniame kare prieš sovietus. 1962 m. išleista knyga „Pulkininko Miasojedovo byla“ („Sprawa pułkownika Miasojedowa“) ir „Provokacijos pergalė“ („Zwycięstwo prowokacji“) apie komunizmo plitimo priežastis pasaulyje. Čia jis gyveno iki mirties iš menkų honorarų už publikacijas, susipriešinęs su beveik visais: opozicija, Bažnyčios hierarchais, emigrantais.

Beveik visa pokarinė jo kūryba – tai nuolatinė polemika su prisitaikėliškai pragmatiškomis Vakarų valstybių pastangomis rasti modus vivendi su Sovietų Sąjunga. Beveik po kiekvienos knygos pasirodymo autorius sulaukdavo priekaištų dėl nepatriotiškumo ir kaltinimų germanofilija, rusofilija, carinės Rusijos idealizavimu. Mirė 1985 m., taip ir neišvydęs komunizmo pabaigos. 

Viilniaus dienraščio „Žodis“ redakcija. Józefas Mackiewiczius – centre. „Wikimedia“ nuotrauka

Ant jo antkapio Londone parašyta: „Józef Mackiewicz 1902–1985. Rašytojas. Jo pelenai gali būti perkelti tik į Vilnių, į Rasų kapines.“ Tokiam perkėlimui J. Mackiewiczius buvo iškėlęs tik vieną sąlygą – Lietuva ir Vilnius turi būti laisvi nuo komunizmo. Ši sąlyga įgyvendinta.

Tautybė – antikomunistas ir antinacionalistas

Vienoje pokario konferencijoje jis prisistatė taip:

Profesija – rašytojas.

Tautybė – antikomunistas.

Pažiūros – kontrrevoliucionierius.

Kilmės šalis – Rytų Europa.

Šioje deklaracijoje ir tikriausiai garsiausiame jo parašytame sakinyje, kad „tik tiesa yra įdomi“, slypi J. Mackiewicziaus supratimo raktas. Šiandieninėje Lenkijoje jis tapo dešiniųjų dievuku. Bet iš tikrųjų J. Mackiewiczius netelpa į siaurus pasidalijimo į kairę ir dešinę rėmus. Taip, jis buvo griežtas komunizmo ir bolševizmo kritikas. Komunistai net laikė jį „zoologiniu“ antikomunistu. Bet kartu jis buvo ir kosmopolitas bei antinacionalistas. Aršiai kritikavo lenkų nacionalizmą, antisemitizmą, Bažnyčią, Armiją Krajovą, „Solidarumo“ judėjimą – iš esmės visus šiandieninių lenkų dešiniųjų stabus.

„Jis turėjo dvi idėjas. Pirmoji – kad bolševizmas yra absoliutus blogis ir joks bendradarbiavimas su juo neįmanomas. Negalima jo atžvilgiu būti abejingam, nes jis nesikeičia. Su komunizmu galima tik kovoti arba tapti jo vergu. Antroji idėja buvo susijusi su krajovcų idėjomis ir LDK. Jis buvo aršus nacionalizmo kritikas, nes manė, kad LDK teritorijoje visos tautos turi gyventi normaliai. Nieks niekam neturi primesti savo valios, riboti vystymosi galimybių. Galima gyventi kartu, bet išsaugoti savo kultūrą ir tapatybę“, – sakė konferencijos Vilniuje metu žinomas lenkų istorikas, publicistas ir antikomunistinės opozicijos veikėjas J. Targalskis.

Abi šios idėjos yra svarbios ir mūsų laikais. Nors formaliai sovietų komunizmas sugriuvo, iš tikrųjų – paradoksaliai – jis laikosi labai gerai. Nes Kremliaus soste šiuo metu sėdi buvęs KGB agentas Vladimiras Putinas, o jo aplinkoje – vien buvę KGB agentai ir komunistų partijos sekretoriai. Jie dabar pasivadino oligarchais ir „Vieningosios Rusijos“ veikėjais, bet jų bolševikinė ir imperialistinė esmė nepasikeitė. Lygiai taip pat populistiniai Europos ir JAV judėjimai, kovojantys prieš imigrantus, mažumas, – tai tik naujoji nacionalizmo atmaina. Šiandien J. Mackiewiczius neabejotinai kritikuotų ir vienus, ir kitus.

Gerai, kad jo knygos ir idėjos grįžta į Lietuvą. Galbūt, – svarstė konferencijos dalyviai, – laikas, kad grįžtų ir jo pelenai. Ant jo antkapio Londone parašyta: „Józef Mackiewicz 1902–1985. Rašytojas. Jo pelenai gali būti perkelti tik į Vilnių, į Rasų kapines.“ Tokiam perkėlimui J. Mackiewiczius buvo iškėlęs tik vieną sąlygą – Lietuva ir Vilnius turi būti laisvi nuo komunizmo. Ši sąlyga įgyvendinta.

Šiaurės Atėnai