Neįgaliųjų eitynės 2018 m. gegužės 5 d. / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klausimai naujam šimtmečiui“, skirta temoms, susijusioms su įvairių socialinių grupių teisėmis ir emancipacijos procesais. Vienoje iš konferencijos sekcijų buvo aptariamos protesto praktikos ir galimybės Lietuvoje. LRT radijo žurnalistė ir „Neįgaliųjų organizacijų forumo“ komunikacijos projektų vadovė SIMONA AGINSKAITĖ skaitė pranešimą apie neįgaliųjų galimybes protestuoti Lietuvoje. Pranešimo tema – „Negalia ir protestas: kuo skiriasi emancipacija nuo manipuliavimo neįgaliais žmonėmis?“

Simonos Aginskaitės pranešimo tikslas buvo parodyti atvejus, kaip socialinės įmonės išnaudoja neįgalius žmones, siekdamos sau naudingų ir pelningų tikslų. Tačiau pranešime taip pat buvo aptarta paradoksali mintis: nors neįgalieji kaip socialinė grupė yra viena labiausiai pamirštų Lietuvoje ir tarsi turėtų daugybę priežasčių protestuoti, neįgaliųjų protestų per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį buvo vos penki. 

Neįgalieji – bene labiausiai nugalinta ir susilpninta socialinė grupė Lietuvoje

Statistikos departamento duomenimis, neįgalių žmonių skurdo rizikos lygis yra dvigubai didesnis nei sveikųjų. Nors ekonominiai rodikliai auga, per pastaruosius septynerius metus rizika vis didėja. Neįgaliųjų nedarbo lygis taip pat didelis: tik 27 proc. žmonių, turinčių negalią, dirba. O dirbantieji dažniausiai turi vidutinę arba lengvą negalios formą, labai menką kvalifikaciją, neturi aukštojo išsilavinimo.

Tai, kad dauguma neįgalių žmonių dirba nekvalifikuotą darbą, yra susiję su ilgą laiką Lietuvoje priimta neįgaliuosius izoliuojančia politika. Neįgaliųjų įtraukimas į bendrojo lavinimo mokyklas (ir visuomenę apskritai) tapo siekiamybe tik visai neseniai, ir tai toli gražu nėra sklandžiai veikianti praktika: „Metų metus neįgalių žmonių prieiga prie švietimo paslaugų buvo nepalyginama su didžiosios visuomenės dalies galimybėmis. Jie arba mokosi specialiosiose mokyklose, arba namuose. Šis būdas yra ne tik brangus, bet ir ypač kenksmingas: jei mokinys aštuntoje klasėje patiria traumą, atsisėda į vežimėlį, tai gali tapti priežastimi jį atskirti ir skirti mokymą namuose, o ne pritaikyti mokyklą, reorganizuoti mokymo procesą pačioje mokykloje“, – kalbėjo S. Aginskaitė.

Simona Aginskaitė konferencijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klausimai naujam šimtmečiui“ / Jurgitos Whru nuotrauka

Anot pranešėjos, mokymas namuose dažnai būna nereguliarus, todėl išsilavinimas labai smarkiai priklauso nuo to, kokioje šeimoje augama. Jei nėra nei stiprios, motyvuotos šeimos, nei vidinės motyvacijos, gali nebelikti jokių galimybių stoti į aukštąją mokyklą, nes mokymosi procesas sutrikdomas. Daugelis negalią turinčių žmonių neturi aukštojo išsilavinimo: 2017 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo tik 820 negalią turinčių žmonių, o tai sudaro vos 1 proc. visų studentų.

Tokia situacija atskleidžia ir platesnę Lietuvos visuomenės problemą, kurią įvardija ir Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO), kalbėdama apie kokybiško švietimo prieigą Lietuvoje — valstybė turėtų, nepaisydama vaiko socioekonominės padėties, užtikrinti prieigą prie kokybiško mokymosi proceso. Nors tokia siekiamybė ir reikalavimas įvardytas jau seniai, Lietuvoje vaikų pasiekimai ir žinios tiesiogiai priklauso nuo to, kokioje socioekonominėje situacijoje jie yra – tėvų pajamų ir išsilavinimo. Vadinasi, valstybė neužtikrina vienodų sąlygų visiems, o ypač tiems, kurie tampa neįgalūs.

Neįgaliųjų eitynės 2018 m. gegužės 5 d. / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

S. Aginskaitės teigimu, esminė priemonė – keisti požiūrį į neįgaliuosius ir jų gebėjimus: „Žmogus, judantis rateliuose, gali mokytis ir dirbti, tai matome tiek iš pavienių atvejų Lietuvoje, tiek iš gerosios praktikos užsienyje. Dėl socialinių kliūčių, dėl to, kad yra nepritaikyta aplinka, nėra informacijos, susiformavęs požiūris, kad neįgalieji neprivalo dirbti, natūralu, kad lieka namuose. Tačiau dėl tokios padėties nereiškiamas nepasitenkinimas. O tokiomis sąlygomis jis turėtų būti milžiniškas . Mūsų visuomenėje kas dešimtas žmogus turi kokią nors negalią.“

Kodėl neįgalūs žmonės protestuoja taip retai?

S. Aginskaitė įvardijo dvi pagrindines hipotezes, kodėl neįgalūs žmonės neprotestuoja taip dažnai kaip kitos socialinės grupės. Konkrečius atsakymus pateikti gana sunku, pranešėjos teigimu, tai turėtų būti platesnės akademinės studijos rezultatas. Pirmoji hipotezė: neįgaliesiems dėl jų negalios sukeliamų nepatogumų protestuoti sunku. Pranešime buvo pateiktas pavyzdys, kad neįgaliųjų organizacijos, 2009 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybei nusprendus sumažinti pensijas ir socialines išmokas negalią turintiems žmonėms, rengėsi protestuoti, tačiau protestas neįvyko dėl paprastos priežasties: buvo daug sniego ir šalta, todėl neįgaliesiems buvo sunku atvykti į protestą ir jame dalyvauti.

Tokios priežastys iš pažiūros atrodo savaime suprantamos, tačiau juk ne dėl to Lietuvoje tiek mažai neįgaliųjų protestų. Turint omenyje, kad daugelyje Vakarų valstybių neįgaliųjų prasidėjo protestai 7-ajame dešimtmetyje ir toliau vyksta, tai toks mažas protestų skaičius Lietuvoje negali būti paaiškintas tik pačia negalia, sunkinančia žmonių judėjimą. Nors tai – neabejotinai yra svari priežastis.

Kur kas gilesnė ir svaresnė atrodo antroji hipotezė, kurią pranešime pateikė S. Aginskaitė: „Ši grupė dėl ilgalaikės izoliacinės politikos yra taip nusilpninta, kad apskritai nežino, ko gali norėti. Gali nuskambėti aštriai, todėl šis teiginys nėra taikomas visai grupei, o tik didesnei jos daliai.“ Per pastaruosius kelerius metus buvo atlikta keletas svarbių tyrimų, susijusių su neįgalių žmonių pasitenkinimu savo gyvenimo kokybe ir poreikiais. 2017 m. atlikta reprezentatyvi Neįgaliųjų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apklausa rodo, kad gerokai daugiau nei pusė negalią turinčių žmonių apskritai nežino, kas yra Neįgaliųjų teisių konvencija, o tai – vienas svarbiausių dokumentų, ginančių jų teises. Galima būtų daryti išvadą, kad daugelis žmonių nežino savo teisių.

Neįgaliųjų eitynės 2018 m. gegužės 5 d. / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

S. Aginskaitės teigimu, patiems neįgaliesiems trūksta suvokimo, kad negalia yra socialinis, o ne medicininis konstruktas, kurį su tinkamomis paslaugomis ir priemonėmis galima pakeisti ir įtraukti daugelį žmonių į bendrą visuomenės vyksmą: „Bendraujant su žmonėmis regionuose, akivaizdu, kad jie mato ne socialinius barjerus kaip didelę problemą, o savo pačių negalią. Įvardija tai kaip nelaimę ir likimą, kuris lemia jų skurdą. Kitų paslaugų, kurių jie galėtų reikalauti, neįvardina. Vilniuje, Kaune organizacijos yra kiek stipresnės, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, mato pavyzdžių iš užsienio. Tačiau regionuose situacija sudėtinga.“

2018 m. pabaigoje atlikta „Vilmorus“ apklausa dar kartą patvirtina tokias hipotezes. Anot S. Aginskaitės, neįgalieji kaip labiausiai norimą paslaugą įvardija įvairius koncertus ir renginius, skirtus jiems. Tyrimo metu Fokus grupėse buvo kalbamasi su neįgaliaisiais ir jų artimaisiais – daugelis jų koncertus ir renginius, skirtus jiems, įvardijo kaip būdą „pasijusti žmonėmis“ ir „pabūti su savo bendralikimiais“. Šie žmonės jaučiasi tokie izoliuoti, kad pagrindinis jų poreikis – susitikti su kitais savo likimo žmonėmis, o ne galvoti apie pažeidžiamas jų teises, ieškoti būdų, kaip išspręsti problemas, suteikti sau daugiau galimybių. Daugelis žmonių yra susitaikę su tokia padėtimi, priėmę tai kaip likimo jiems paruoštą išbandymą. Kitaip tariant, protesto galimybė šiems žmonėms net nėra galimybė.

Įvaizdis viešojoje erdvėje ir žmonių sąmonėse – prastas palydovas

2018 m. gegužės 5 d. vyko „Neįgaliųjų organizacijų forumo“ organizuojamos eitynės „Už miestą visiems“, skirtos paminėti Savarankiško gyvenimo dieną. Šią dieną akcentuojama, ko reikia neįgaliems žmonėms, kad jie būtų savarankiški, gautų gerą išsilavinimą ir vėliau darbą, galėtų patys save išlaikyti ir gauti tokių pagalbos priemonių, kurios reikalingos, kad jie sklandžiai įsilietų į visuomenės gyvenimą. Ši diena svarbi tuo, kad bandoma parodyti: neįgaliesiems reikia ne socialinių išmokų ar gailesčio, o suteikiamų lygių galimybių.

Neįgaliųjų eitynės 2018 m. gegužės 6 d. / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Nors protestas buvo sėkmingas, S. Aginskaitė, viena iš eitynių organizatorių, įvardijo ir pagrindines kliūtis, sutrukdžiusias pasiekti teigiamą rezultatą. Anot jos, tie neįgalūs žmonės, kurie dėl savo šeimos ir tam tikrų aplinkybių daug pasiekė visuomenėje, nenori tapatintis su likusia neįgaliųjų bendruomenės dalimi: „Norėdami į judėjimą įtraukti daug pasiekusius žmones, susiduriame su tuo, kad kita neįgaliųjų grupės dalis yra įsivaizduojama kaip našta ir „išlaikytiniai“. Su jais nenorima tapatintis.“

Jau ir užsienio tyrimuose pastebima, kad protestai, susiję su neįgaliųjų teisėmis, yra ne tokie patrauklūs kaip kova už gyvūnų, moterų ar seksualinių mažumų teises. Prie praėjusių metų gegužę vykusio protesto prisijungė politikai, taip pat buvo kviesti „influenceriai“, prisijungiantys prie lytinių mažumų eitynių, tačiau šiame proteste jie nepasirodė. Kai kurie sakė, kad prisijungs tik pamatę, kaip protestas atrodo. S. Aginskaitė pridūrė, kad nėra aišku, dėl kokios priežasties žmonės neprisijungė, bet įvaizdis, kad neįgalieji yra asocialūs, neišsilavinę ir suvokiami kaip „našta“, galėjo prisidėti prie įvairių žmonių nenoro dalyvauti, galbūt buvo nenorima sieti savęs su šia grupe. Taip pat žurnalistė pridūrė, jog daug neįgaliųjų žmonių iš tiesų gyvena sudėtingomis sąlygomis, visai kitokiame pasaulyje, todėl dažnai nežino, ką reiškia protestuoti ir kaip tai daryti — galbūt tai tik dar vienas renginys, į kurį galima ateiti pasipuošus? Bet tokios situacijos rodo sudėtingą neįgaliųjų padėtį — ilgalaikę izoliaciją, skurdą ir neišsilavinimą, o tai dažniausiai būna aplinkybių, o ne pačių žmonių, kaltė.

Protestai — nebūtinai neįgaliųjų žmonių iniciatyva

Viena opiausių problemą, kurią įvardija ir S. Aginskaitė, ir „Neįgaliųjų organizacijų forumo“ administracijos vadovė Henrika Varnienė, yra tai, kad dažnai protestus už neįgaliųjų teises organizuoja įvairios socialinės įmonės, atstovaujančios savo finansiniams interesams. Socialinės įmonės koncentruotai įdarbina neįgalius žmones (dažniausiai nekvalifikuotam darbui) ir už tai gauna dideles valstybės subsidijas. Socialinėse įmonėse dažnai žmonės dirba su kitais neįgaliaisiais, o tai reiškia, kad integracija nevyksta, ir toliau skatinama neįgaliųjų žmonių izoliacija.

H. Varnienė, svarstydama socialinių įmonių organizuojamus protestus, rašo: „Iki šiol beveik visa parama neįgalių žmonių įdarbinimui buvo skiriama socialinėms įmonėms: 2016 metais socialinės įmonės gavo apie 24 milijonus eurų už beveik 7000 negaliųjų įdarbinimą, tuo metu atviroje darbo rinkoje dirba 40 tūkstančių neįgalių žmonių, tačiau jų darbdaviai galėjo tikėtis paramos iš fondo, kuriame buvo tik apie 4 milijonai eurų. Be piniginių subsidijų, socialinės įmonės naudojasi privilegija nemokėti pelno mokesčio bei pirmumo teise viešuosiuose pirkimuose.“ Subsidijos turėtų būti skirtos tam, kad, įdarbinusi neįgalų žmogų, įmonė neprarastų dalies pinigų dėl galimai mažesnio darbuotojo našumo, tačiau daugelis įdarbintųjų dirba 100 proc. našumu ir galiausiai subsidijos tampa įmonės biudžeto dalimi.

Imant svarstyti subsidijų klausimus valdžios institucijose, socialinės įmonės sunerimsta. S. Aginskaitė pranešime priminė vieną atvejį: „Žmonės buvo organizuotai suvežti autobusais į Vilnių ir protestavo prieš subsidijų panaikinimą, nes, jei jos bus panaikintos, tai visi neįgalieji žmonės neteks darbo. Labai panaši analogija būtų, jei uždaromų specialiųjų mokyklų administracija atsivežtų mokinius sakydama, kad dabar šiuos vaikus „išmes“ į bendrojo lavinimo mokyklas, iš jų tyčiosis ir t. t. Taip konstruojama žinutė, kad tie žmonės nieko negali, tik būti tarp „tokių pačių, kaip ir jie“, jokio kito darbo jie tarsi negalėtų daryti, o štai socialinėje įmonėje (ar specialiojoje mokykloje) jiems saugu ir ramu. Šis protestas buvo ne už žmonių su negalia teises, bet už socialinių įmonių privilegijas. Nors žmonėms tai suprasti yra labai sunku. Toks manipuliavimas yra labai efektyvus.“

Atsirandant įvairiausioms naujoms pasipriešinimo formoms, kurioms nereikia fizinio dalyvimo, taip pat stiprėjant socialiniams tinklams internete, galima būtų tikėtis gyvybingesnio neįgaliųjų žmonių įsitraukimo į protestavimą kaip veiksmą. S. Aginskaitė tikisi kuo daugiau visuomenės palaikymo ir įsitraukimo, švietimo šiais sudėtingais klausimais, jaunųjų lyderių ugdymo ir įvaizdžio, kuris susidarė per daugybę metų, kaitos.

Negalios organizacijų forumas“ jungia visoje Lietuvoje veikiančias neįgaliųjų organizacijas. Jis siekia, kad visam negalios spektrui būtų užtikrinti reikšmingi pokyčiai priimant svarbius politinius sprendimus. Pagrindinis organizacijos siekis – kuo plačiau ir efektyviau neįgaliuosius integruoti į visuomenę. Asociacijos nariai stebi, ar ir kaip įgyvendinamos neįgalių žmonių teisės, remiantis „Neįgaliųjų teisių konvencija“, kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m.