Režisierius Adomas Juška. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Jaunosios kartos režisierius ADOMAS JUŠKA, prieš metus sėkmingai debiutavęs su spektakliu „Šveikas“, kovo 8, 9 dienomis 18 val. Jaunimo teatro Salėje 99 žiūrovams pristatys naują savo darbą „Fikcijos“, paremtą magiškojo realizmo tėvu vadinamo Jorge'ės Luiso Borgeso apsakymais. Nepaisant inspiracinių šaltinių, A. Juška konstruos savitą kelionę po žmogaus sapnus, išryškindamas nepailstantį prigimtinį siekį visur ieškoti neapčiuopiamo fikcijų pasaulio, nerealybės įprastoje kasdienybėje.

Prieš keletą mėnesių su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi turėjote pokalbį apie naujai kuriamą spektaklį „Fikcijos“, tačiau pokalbis vyko ankstyvuoju kūrybos proceso etapu. Tuo metu buvo iškelta nerealybės idėja, klausimas, kodėl kai kurie žmonės renkasi gyventi veikiau fikcijų pasaulyje nei realybėje. Vis dėlto per šiuos kelis mėnesius nutekėjo daug vandens. Ar spektaklio idėjinis pagrindas išliko toks, kokį ir planavote, ar kiek nors pakito, pasipildė naujomis temomis?

Tiesa, jeigu teisingai prisimenu, mes dar nebuvome pradėję repetuoti... Ši tema išliko pagrindinė, tačiau iš jos kilo ir kitos potemės – kūrybos, rašytojo tema, sapnų ir svajonių, kurioms nebūtinai lemta išsipildyti, tačiau žmogus vis tiek jomis gyvena. Daug poteksčių telpa į šią fikcijų sąvoką, dėl šios priežasties ir pavadinimas paliktas kaip J. L. Borgeso apsakymų rinkinio – „Fikcijos“, nors spektaklis statomas remiantis ir „Smėlio knygos“ rinkiniu.

Kokiais kriterijais vadovavotės atsirinkdami apsakymus? Pasikliovėte grynai subjektyviu temos pajautimu ar ieškojote konkrečių faktorių? Visi šie apsakymai, be pagrindinės temos, turi bendrą sąsają?

Man regis, tai toks gana neapibrėžiamas dalykas, ne pagal sistemas daromas. Kažkokių specialių kriterijų nebuvo. Vienus atrinkau intuityviai, kitus, pavyzdžiui, dėl patikusio dialogo. Man svarbu asociacijos. Ne tiek siužetas, kiek tekste užkoduotos temos (sapno, likimo, prisiminimo). Vėliau, statant spektaklį, visi atrinkti apsakymai dar labiau kinta, matai, kad kažkas nebetinka ir teksto nebepritaikai.

Scena iš prigimties yra toks dalykas – kai ką priima, kai ką išspjauna. Šiuo metu spektaklį sudaro apsakymai „Smėlio knyga“, „Babelio biblioteka“, „Griuvėsių rate“, „Veidrodis ir kaukė“, „Slaptasis stebuklas“, „Kitas“, „1983 metų rugpjūčio 25 diena“. Man asmeniškai labai patinka paimti kažkokį apsakymą ir dirbti prie jo, stebint, kaip jis priešinasi scenai: kažkas į ją persikelia, kažkas ne, kažkas pagimdo naują mintį.

Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip konstruojamas spektaklio siužetas: ar visi šie J. L. Borgeso apsakymai sujungti į vientisą istorinę liniją, o gal spektaklis tarsi sapno fragmentai neturi vientisumo? Kaip sekėsi dirbti su spektaklio dramaturginiu pagrindu perkeliant jį į sceną?

Iš esmės visų šių apsakymų idėjos bus sujungtos į vieną pasakojimą. Darbas be iš anksto parašytos pjesės man atrodo įdomiausias ir smagiausias, nors tai, tiesa, tampa ir nemenku iššūkiu. Teksto spektaklyje apskritai bus labai mažai. Veiksmas gimsta dirbant su aktoriais, kūrybinio proceso metu. Keliaujame per šiuos atrinktus apsakymus, tačiau ieškome ko nors nauja, savita, nesiekdami atkartoti J. L. Borgeso tekstų. Iš šių repeticijų gimsta idėjos, išsigrynina nauja žmogaus gyvenimo istorija.

Spektaklio plakatas.

ADOMAS JUŠKA: Žiūrovai yra svarbūs, be jų nebūtų ir paties teatro. Tačiau kurdamas esu labiau susikoncentravęs į pačią kūrybą. Čia būtų galima prisiminti vieną pavyzdį, kuris man labai patinka. Anksčiau kai kuriose bažnyčiose šviestuvai, kabantys aukštai virš galvų, būdavo tobulai išdekoruoti ne tik iš apačios, bet ir iš viršaus, nors pastarojo minia nemato.

Vis dėlto, jeigu reikėtų trumpai nupasakoti spektaklio siužetą – apie ką jis, kas šio spektaklio veikėjai, su kokiais iššūkiais jie susiduria? Kaip Adomas Juška transformuoja J. L. Borgeso apsakymus teatro scenoje?

Spektaklio centre vyraus pagrindinio veikėjo – Rašytojo – linija, jo potyriai keliaujant per sapnus, kurie susideda iš realių gyvenimo elementų. Man įdomu ne tik ką žmogus susapnavo, bet ir kodėl jis tai susapnavo, kodėl jis nori bėgti iš šios realybės. Tačiau tai jokiu būdu ne biografinis spektaklis apie J. L. Borgesą, nors jo gyvenimo momentų kažkokia dalis neišvengiamai bus, mat J. L. Borgesas patį save kaip veikėją neretai įtraukdavo į apsakymus.

Net jei veikėjų vardai neanalogiški J. L. Borgesui, tai dauguma jų yra rašytojai. Kalbant apie aktorių skaičių, spektaklyje dalyvaus daugiau nei vienas veikėjas, tačiau aktorių vaidmenys nėra konkrečiai apibrėžti, jie tarsi sapnuojančio žmogaus sapne pasirodantys dalyviai besikeičiančiais pavidalais. Pavyzdžiui, motyvas, kur pagrindinis veikėjas ant suoliuko kalbasi su savimi iš praeities, ir begalės kitų akimirkų.

Ar lengva buvo atrinkti kūrybinę komandą savo veikėjams? Kas jums svarbiausia kalbant apie santykį su aktoriais ir išgalvotais personažais?

Buvo gana lengva, nesusidūriau su kokiais nors sunkumais. Taip susiklostė aplinkybės, kad aš iš anksto daugmaž žinojau, su kuo norėčiau dirbti, su kuo man būtų įdomu. Pavyzdžiui, su Andriumi Bialobžeskiu aš dirbau „Šveike“ ir žinojau, kad su juo norėsiu dirbti ateityje.

Aleksas Kazanavičius man labai įdomus kaip aktorius, jis turi savitumą, kuris jį išskiria iš kitų žmonių. Jokiu būdu nekalbu apie tipažą, veikiau apie asmenybės individualybę. Su Arūnu Sakalausku, kuris įkūnys pagrindinį veikėją, jau gana seniai norėjau sukurti ką nors kartu. Žaviuosi jo kūryba, tuo, ką jis daro scenoje. Taip pat ir Motiejus Ivanauskas man pasirodė įdomus, be to, reikėjo jauno veikėjo atitikmens. Iš tiesų ši atranka vyko labiau intuityviai.

O kaip šiuo metu klostosi kūrybinis procesas su aktoriais? Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie repeticijų užkulisius?

Darbas klostosi smagiai. Šiuo repeticijų laikotarpiu netrūksta minčių, idėjų dalijimosi, viskas vyksta bendradarbiaujant. Pavyzdžiui, aš ateinu pasiruošęs kokią nors idėją mizanscenai, pasakau, kaip ją įsivaizduoju. Aktoriai tai pabando scenoje, o šio bandymo metu jie pakreipiami savo asmeninių minčių, fantazijos, man pasiūlo kokį nors improvizacinį niuansą, ir taip tam tikrose vietose spektaklis pasipildo naujomis spalvomis.

Man labai svarbios magiškojo realizmo paieškos. Kiekvienas atrinktas apsakymas turi ne tik konkretų siužetą, bet ir savas potekstes, kurias su aktoriais analizuojame, bandydami jas tinkamai perteikti scenoje. Pavyzdžiui, „Smėlio knygos“ apsakyme pagrindinis veikėjas gauna knygą be pradžios ir pabaigos, tai jį priveda prie išprotėjimo. Viena vertus, apsakyme yra aiškus siužetinis pasakojimas, kita vertus, jame atsispindi žmogiškosios patirtys – savo bejėgiškumo, ribotumo suvokimas prieš visą šią pasirinkimų gausą, neaprėmiamą pasaulį. Žmogus pakliūva į pasaulį, kuriame begalės knygų. Kad ir kaip jis stengsis jas perskaityti, vis tiek visų nepajėgs.

Esate menininkas, kuriam lygiaverčiai svarbūs visi spektaklio elementai (literatūra, muzika, scenografija, judesys) ar vis dėlto kai kuriuos iš jų iškeliate aukščiau kitų? Esu pastebėjusi, kad mėgstate pats adaptuoti literatūrą scenai, kurti spektaklio scenografiją. Ar šiuo metu dirbate su kokiais kitų sričių menininkais?

Ne, nemanau, kad, turint omenyje šiuos elementus, mano kūryboje esama kažkokios hierarchijos. Spektaklio erdvė turi savus dėsnius, ir kiekvienas elementas yra svarbus. Režisieriaus užduotis – jausti kiekvieną iš šių elementų, scenoje juos sujungiant į visumą. Kalbant apie menininkus, tai prie spektaklio, be mano asistento Luko Petrausko, kitų menininkų, padedančių statyti spektaklio visumą, neturėsiu. Manau, kad būčiau tikrai dirbęs su kompozitoriumi, kad ir tuo pačiu Vygintu Kisevičiumi, tačiau tam pritrūko laiko.

Kai statote spektaklį, ar daug galvojate apie žiūrovą? Ką norėtumėte, kad jūsų veikėjai ištransliuotų žiūrovams?

Tiesą pasakius, iš anksto apie žiūrovus negalvoju, nesiekiu perduoti kažkokios konkrečios žinios. Žinoma, žiūrovai yra svarbūs, be jų nebūtų ir paties teatro. Tačiau kurdamas esu labiau susikoncentravęs į pačią kūrybą. Čia būtų galima prisiminti vieną pavyzdį, kuris man labai patinka. Anksčiau kai kuriose bažnyčiose šviestuvai, kabantys aukštai virš galvų, būdavo tobulai išdekoruoti ne tik iš apačios, bet ir iš viršaus, nors pastarojo minia nemato.

Taigi žmogus, kūręs šį šviestuvą, galvojo ne apie muses ar vorus, o apie Dievą. Kuriama ne vien dėl to, kad kažkas ateis ir pastebės, o dėl dvasingesnių dalykų. Tai net nebūtinai susiję su religija, tačiau tikrai susiję su siela. Kūryba nuo to neatsiejama. Vis dėlto man norisi, kad šis spektaklis savo siurrealumu pakeltų ir patį žiūrovą kažkur aukščiau, virš realybės, virš kažkokio įprasto konteksto. Juk žmogui reikia kažko daugiau nei kasdienės duonos, o tai jis gali rasti poezijoje, muzikoje, spektaklyje, kelionėje į nepažintas vietas. Kaip ir „Fikcijų“ spektaklio veikėjas Rašytojas – tai žmogus, kuris gyvena tarp raidžių, ne šiame pasaulyje.