Pierre Herman / Unsplash.com nuotrauka

Lietuviškai skaitantiems Gustave‘as Le Bonas jau pažįstamas iš 2011 m. pasirodžiusios knygelės Minios psichologija. Dabar štai dar viena, gerokai didesnė – Revoliucijos psichologija. Klausimas apie tokių leidinių aktualumą ir jų leidybos prasmę dingsta vos atsivertus: nors abi knygos parašytos XIX – XX amžių sandūroje, skaitytoją pirmiausiai stebina tai, kaip šiuolaikiškai jos skaitosi. Atrodytų, Le Bono darbų ištraukas būtų galima dėti į internetinius portalus ir mažai kas pagalvotų, kad tai šimtmečio senumo kūriniai, veikiau jau šiuolaikinio socialinio kritiko (tiesa, rūstoko, bet visgi šiuolaikinio) raštai. Beje, iš savo knygose pasirodančių užuominų šiuolaikiškai atrodo ir pats autorius – daugybę šiandienių intelektualų primenantis skeptikas, po šiek tiek konservatyvia laikysena ne visuomet sėkmingai slepiantis savąsias simpatijas ir visiškai neslepiantis antipatijų.

Man, prisipažinsiu, su tokiais autoriais visuomet norisi ginčytis ir nesutikti. Tačiau tuo pat metu negaliu nepripažinti jų meistrystės. Štai kad ir ši knyga – tekstas sudėliotas nepriekaištingai, pradžioje autorius gana aiškiai ir nedviprasmiškai išdėsto savo tezes, na, o paskui jas įrodinėja gausiais pavyzdžiais ir argumentais. Kitokios strategijos griebtis ir nevertėjo, mat pagrindinės Le Bono tezės prieštarauja tam, ko iki šiol apie Prancūzų revoliuciją (ir, beje, visas kitas revoliucijas) moko ir Lietuvos mokyklose. Jis abejoja viskuo: revoliucijos didybe, filosofiniais jos pagrindais, politinių veiksmų racionalumu ir politikos nepriklausomybe kitų socialinių sferų (pvz. kultūros ar religijos). Visgi, pamatinė Le Bono abejonė – revoliucijos tikėjimu gera žmogaus prigimtimi. Veikiausia pats to nenorėdamas ir atvirai demonstruodamas menką simpatiją filosofijai Le Bonas įsijungia į filosofinę diskusiją apie žmogaus prigimtį. Ar žmonės iš prigimties geri, o jei taip, kaip atsiranda socialinis blogis?

Rochelle Brown / Unsplash.com nuotrauka

Priešingai nei mano humanistai, Le Bonui atrodė, kad žmogus nėra geras, kad blogis yra nors ir ne aktyvus, greičiau nesąmoningas, pasyvus, bet pamatinis žmogaus polinkis. Socialinės struktūros jį sutramdo tiek, kad mes nė nemanome jį turintys. Bet vargas tuomet, jei šios struktūros griūva! Bet juk būtent taip nutinka revoliucijų metu. Taigi, revoliucijoje Le Bonas nemato nieko didingo, tai griovimo ir laužymo, minios siautėjimo metas. O revoliucinė minia – tai iš civilizacijos varžtų ištrūkę barbarai, netramdantys nei kilniųjų, nei blogųjų savybių, demonstruojantys tiek pasibaisėtiną smurtą, tiek kvapą gniaužiantį heroizmą. Tačiau visa tai anaiptol ne individualių savybių išraiškos – minia savo narius deindividualizuoja, suteikia žmonėms kolektyvines savybes ir nuomones.

Gustave'o Le Bono knygos „Revoliucijos psichologija“ viršelis / Leidykla VAGA

Revoliucijoje nėra nieko didingo dar ir todėl, kad ją pačią sunku laikyti vienalyčiu procesu, su aiškia kryptimi ir fazėmis, dramatiška pradžia, kylančia įtampa, kulminacija ir finalu. Ji veikiau yra daugybės vienu metu vykusių įvykių ir veikėjų reakcijų į juos kratinys, nepasiduodantis jokiai redukcijai į dėsningumus. Revoliucijoje viską lemia atsitiktinumas. (Beje, šitokį revoliucijos kaip atsitiktinumų rinkinio vaizdinį labai mėgsta šiuolaikiniai britų ir amerikiečių istorikai, rašantys apie Rusijos revoliuciją.) Reikia pastebėti, kad šitokią sampratą patvirtinančios citatos Le Bono puslapiuose skamba labai įtikinamai ir tik labai nepatiklus skaitytojas galėtų paklausti, argi taip nevyksta ir vadinamasis „įprastas gyvenimas“.

Kaip minėjau, mąstytojui itin svarbi racionalumo ir iracionalumo priešprieša. Viena vertus, reikia pripažinti, kad revoliucijos kyla dėl realių, tarsi racionaliai paaiškinamų priežasčių – nepasitenkinimu valdžia ir jos piktnaudžiavimais. Antra vertus, šias problemas iškelia ne filosofai ir politiniai mąstytojai, o tie liaudies masių atstovai, kuriems maištas yra prigimtinis dalykas ir kuriuos jų pačių keliama suirutė iškelia į visuomenės lyderius. Taigi, Le Bonas aistringai polemizuoja su įprastiniu požiūriu apie filosofų įtaką prancūzų revoliucijai. Beveik chrestomatinė tiesa, kad revoliucija buvo įkvėpta Apšvietos filosofijos idealų, Le Bonui atrodo neteisinga. Les philosophes įtaka joje itin maža, jie išvystė nebent kritišką protą pačia blogiausiai prasme – vien tik negatyvios, valstybės ir religijos pamatus ardančios kritikos prasme. Tam skirtuose skyriuose Le Bonas pažeria gausybę priekaištų Apšvietos mąstytojams, dėl kurių filosofijos istorikai galėtų ginčytis. Visgi bene įdomiausia šiuo požiūriu yra Le Bono polemika su Jeanu-Jacqueso Rousseau, prieštaraujančiu prigimtinio blogio idėjai. Rousseau manė, kad žmonės iš prigimties yra geri, tik civilizacija juos išmoko godumo ir veidmainystės. O štai Le Bonas laikosi anglų filosofui Thomas‘ui Hobbesui artimos pozicijos, pasak kurios žmonės iš prigimties yra savanaudžiai ir dėl savo tikslų linkę padaryti bet ką. Tad gyvenimas prigimtinėje būklėje, iki civilizacijos, pasak garsios Hobbeso ištaros yra „vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas“. Toks Le Bonui atrodo žmogaus gyvenimas revoliucijos metu, kai griūva tai, ką jis vadina socialine armatūra – konstrukcija palaikiusia žmogiškosios civilizacijos statinį. Toji socialinė armatūra susideda iš įstatymų, moralės bei tradicijų, visi jie susipynę suformuoja tam tikrą tautos (Le Bonas rašo rasės ir šiandienį skaitytojai tai kiek trikdo) charakterį. Kitaip tariant, socialinė armatūra / tautos charakteris nėra akivaizdus prievartos mechanizmas, o kaip dabar sakytume, minkštosios galios būdas prigimtiniam blogiui slopinti. Pažymėtina tai, kad konkrečių šito charakterio bruožų sąrašo Le Bonas nepateikia, laikydamas juos savaime suprantamais ir kiekvienai tautai skirtingais. Revoliucinės sumaišties metu tas charakteris gali pasitraukti į antrą planą, bet niekuomet nedingsta.

Ar tautos charakteris racionalus? Le Bonui akivaizdu, kad ne. Revoliucijoje mažai kas veikia pagal racionalią, veikiau pagal mistinę logiką. Mistinė nereiškia nesuvokiama, knygoje tai žodžio religinė sinonimas. Paralelė tarp politikos ir religijos knygoje itin įdomi – tai tarsi raktas paaiškinantis daugybę dalykų. Iš religinio tikėjimo savo teisumu atsirado tiek pergalinga revoliucinės kariuomenės narsa, tiek ir revoliucinis teroras – priešų, t.y. kitatikių žudynės. Revoliucionieriai, pasak Le Bono, „įsiutę sektantai, būdami tikrosios tiesos valdytojai, negalėjo, kaip ir visi įtikėjusieji, pakęsti tuo netikinčiųjų nuomonės“. O juk tikėjimas niekuomet negali būti sunaikintas paprasčiausiu paneigimu. Nepaisant, vis naujų racionalistinių bandymų tai padaryti, istorija nepateikia nė vieno sėkmingo to pavyzdžio.

Taigi, norint suprasti revoliuciją, jos eigą ir padarinius, Le Bono manymu, reikia ne filosofinių ar politikos mokslų, o psichologinių žinių. Ne individualios psichikos pažinimo, bet didelių kolektyvų psichologijos supratimo.

Vengrija / EPA nuotrauka

Tad galiausiai ši netrumpa studija teigia paradoksalų dalyką: revoliucija sukūrė ne tiek naują politinę santvarką, kiek naują tikėjimą, paremtą laisvės, lygybės, brolybės šūkiais, kurie, pasak kandžių Le Bono pastabų, gali reikšti bet ką. Šie principai yra tiek menkai apibrėžti, kad įvairios revoliucinės partijos juos interpretavo itin plačiai. Ką jau kalbėti apie vėlesnius revoliucinių idėjų puoselėtojus ir demokratinės politinės religijos išpažinėjus iki pat šiandien. Dar labai nesenai šitokia ištara būtų nuskambėjusi kaip gana skandalinga, tuo tarpu šiandien ji atrodo skaityta internetiniuose portaluose, nesyk kartota per TV.

Kaip ir dažną klasikinį tekstą, būdų perskaityti Le Bono Revoliucijos psichologiją yra nemažai. Galima ją skaityti kaip kultūriškai konservatyvią visuomenės kritiką, vadinamojoje progresyvioje, revoliucinėje mintyje ir veiksmuose matančią tik iracionalų smurtą ir griovimą. Galima Le Boną laikyti „prekiautoju baime“, niūriai tvirtinančiu, kad demokratinis procesas yra neįkandamas iracionaliam masių charakteriui, todėl jos visuomet ieškos gelbėtojo (šiandienėje Lietuvoje tai gali nuskambėti itin beviltiškai). Galima imtis kiek optimistiškesnės strategijos ir skaityti šią knygą kaip vadovėlį tiems, kas nori pažaboti ir išnaudoti tamsiąją minios pusę. Galiausiai, galima ją skaityti kaip bandymą įminti savotišką egzistencinę mįslę – o kaip elgtumės mes pakliuvę į revoliucinę sumaištį? Ir kažin, ar galima drąsiai sakyti, kad mūsų socialinė armatūra tvirtesnė nei anuomet Prancūzijoje.