Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės šiuolaikinė opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gegužės 11 dieną prasidės ir 6 mėnesius 6 dienas per savaitę tęsis 58-oji Venecijos bienalė – vienas seniausių ir svarbiausių šiuolaikinio meno renginių. Lietuvai, kuri čia pasirodys 11 kartą, atstovaus Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės šiuolaikinė opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, kurio premjera Lietuvoje įvyko 2017 metų spalį tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. 

Tai antrasis trijų Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotų menininkių bendras kūrinys, jų teigimu – savotiškas tęsinys pirmojo jų darbo – 2011–2013 metais sukurtos šiuolaikinės operos „Geros dienos!“, nagrinėjančios vartotojiškumo temą. 

Vasario 28-ąją MO muziejuje šiam įvykiui pristatyti skirtoje spaudos konferencijoje ant Danielio Libeskindo suprojektuotų pamėgtųjų šio muziejaus sraigtinių laiptų parodyta „Saulės ir jūros“ ištrauka. Šios operos architektūra ir scenografija ypatinga: į ant vasariško pajūrio smėlio įsitaisiusius nerūpestingus poilsiautojus, vilkinčius paplūdimio aprangą, auditorija žvelgia iš viršaus. Pats kūrinys, autorių tvirtinimu, nors ir kuria pozityvią nuotaiką, vis dėlto kviečia mąstyti apie labai rimtas temas: klimato kaitą, visuotinį nuovargį, globalinį atšilimą, kūniškumą. 

Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra (Marina)“ bus rodoma istoriniame Venecijos arsenale, karinio jūrų laivyno (Marina Militare) teritorijoje esančiame Magazzino No. 42 pastate. Ši vieta gyvam ir pulsuojančiam Lietuvos paviljonui labai paranki, nes yra netoli Arsenalo, kur tradiciškai eksponuojami pagrindinės parodos kūriniai ir telkiasi didžiausi bienalės lankytojų srautai.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Finansavimo, tinkamos vietos ir aktorių paieškos 

Lietuvos paviljono komisarė, VDA Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė Rasa Antanavičiūtė Venecijos šiuolaikinio meno bienalę ir Lietuvos iššūkius jai ruošiantis palygino su olimpinėmis žaidynėmis. Didžiąją dalį lėšų šiam ambicingam lietuvių menininkių kūriniui dalyvauti bienalėje skyrė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, tačiau tam, kad paviljonas būtų gyvybingas visą bienalės laikotarpį, lėšų dar trūksta. 

R. Antanavičiūtės teigimu, šiuo metu su Kultūros taryba deramasi dėl to, kad ši erdvė galėtų būti Lietuvos paviljono bienalėje vieta iki 2022 metų. Jeigu viskas klostysis sėkmingai, bus pasirašyta ilgalaikė ketverių metų sutartis su Italijos kariniu jūrų laivynu, kuriam ir priklauso istorinis Venecijos arsenalas.

Ši vieta, pasak Lietuvos paviljono komisarės, išties išskirtinė: „Mums pasisekė surasti puikią erdvę, kuri iki šiol nebuvo naudota. Venecijos bienalės kontekste pasitaiko nedaug progų atsidurti ten, kur dar nesi buvęs. Manome, kad atrasti naują erdvę, kuri greičiausiai liks ir bienalių parodų erdve, yra vienas iš mūsų sėkmingai pasibaigusių nuotykių.“ 

Kitą iššūkį kėlė kūrinio formatas. Tam, kad lietuvių paviljono pliažas, kaip palygino R. Antanavičiūtė, Venecijoje neatrodytų kaip paplūdimys Nidoje birželį, kai vos keli žmonės jame išdrįsta išsirengti, operai-performansui reikėjo bent 20 žmonių. 

„Buvo daug svarstymų, kaip susidoroti su šiuo iššūkiu. Pirmiausia su išlaidomis dainininkams juos apgyvendinti, nuvežti, jų honorarams. Taip kilo mintis surengti kastingą Venecijoje. Atsirado 90 venecijiečių, sutikusių dalyvauti ir tapti Lietuvos paviljono dalimi. Atsirinkome dvi komandas ir dar turime rezervą“, – pranešė R. Antanavičiūtė. 

Vis dėlto, pasak jos, net ir radus operos dalyvius venecijiečius, rodyti performansą 6 mėnesius 6 dienas per savaitę – neįmanomas dalykas net turint dosnų Lietuvos kultūros tarybos finansavimą. Tam, kad paviljonas visą tą laiką būtų nuolat gyvas, nutarta performansus rodyti vieną sykį per savaitę, šeštadieniais, o kitas penkias dienas – palikti jį atvirą, žiūrovams pristatant garso instaliaciją ir leidžiant patiems tapti pliažo dalyviais. 

Finansavimo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje kūrėjams vis tiek trūksta. Dalis papildomų lėšų surinkta bendraujant su institucijomis, kompanijomis, privačiais asmenimis. Nuo kovo, paskelbė paviljono komisarė R. Antanavičiūtė, startuos sutelktinio finansavimo kampanija, kurios metu Lietuvos šiuolaikinį meną reprezentuojantį kūrinį galės paremti visi neabejingi mūsų šalies pasirodymui Italijoje.

Spaudos konferencijos dalyviai. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Lietuvos paviljono garbės komisaras Jeanas-Baptiste'as Joly, „Akademie Schloss Solitude“ įkūrėjas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Rašytoja Vaiva Grainytė ir kompozitorė Lina Lapelytė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Lietuvos paviljono kuratorė, Londono „Serpentine“ galerijos viešųjų programų kuratorė Lucia Pietroiusti. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Apie apokalipsę – nerūpestingai 

„Saulės ir jūros“ libreto autorė Vaiva Grainytė, pristatydama operos atsiradimo istoriją, sakė, kad ji atsirado savaime, trims menininkėms kontempliuojant pliažo piešinį. 

„Turime vieną plokštumą, kurioje guli vienas kito nepažįstantys pusnuogiai kūnai, nesvarbu, ar suglebę senyvo amžiaus, ar jauni, trykštantys sveikata. Visus juos vienija laikinumas ir godumas gyventi. Iš to randasi kita mintis – kad tie kūnai gyvena kito didžiojo kūno – mūsų Žemės, planetos – sąskaita“, – mintimis dalijosi V. Grainytė. 

Taip menininkės užkabino pirmojoje sukurtoje šiuolaikinėje operoje jau tyrinėtą vartotojiškumo temą ir ją papildė ekologijos problematika. Ji „Saulėje ir jūroje“ skleidžiasi savitu kalbėjimo apie klimato kaitą ir antropoceno eros grimasas būdu. 

Operos autorės prisipažino perskaičiusios nemažai mokslinės literatūros ir mokslinės beletristikos, tačiau kurdamos libretą vengė mokslinės retorikos, atvirkščiai – stengėsi apie apokalipsės grėsmę, laikinumo nuojautas kalbėti nerūpestinga, kasdiene žmonių kalba, todėl operoje, pavyzdžiui, tepdami vienas kitam kūną kremu nuo saulės aktoriai išdainuoja kremo pakuotės instrukciją. 

Operos atsiradimo inspiracijos

Operos-performanso kompozitorė Lina Lapelytė pasakojo, su kokiais iššūkiais susidūrė lietuvišką „Saulę ir jūrą“ pritaikydama Venecijos bienalėje atlikti anglų kalba. 

„Kai pasikeičia kalba, iš esmės pasikeičia ir muzikinis tekstas, – sakė kompozitorė. – Operos muzika yra labai minimalistinė ir atspindi kalbos struktūrą bei dainingumą.“ 

Kūrinio transformacija iš lietuviško į anglišką buvo ilgas procesas, pripažino L. Lapelytė. Jos teigimu, daug įtakos tekstui ir muzikai turėjo patys dainininkai, irgi lemiantys scenarijų, dialogus, melodiją. 

„Kiekvienas balsas padiktuoja, kas jam patogu, kokią žinią geriausiai galėtų perteikti, – kalbėjo operos kompozitorė. – Pats kūrinys laviruoja tarp tikro gyvenimo ir performanso. Jame neretai laksto vaikai, loja šunys, ir tas gyvas paveikslas mums labai svarbus.“ 

Pasak režisierės ir scenografės R. Barzdžiukaitės, idėja sukurti kūrinio žiūrėjimo iš viršaus scenografiją kilo trims menininkėms lankantis Niujorko Guggenheimo muziejuje. Jame vaizdas, sudėliotas architektūros, ir inspiravo kūrinio scenografijos karkasą. 

„Tuo pat metu kūriau filmą „Rūgštus miškas“, kur į žmones irgi žiūrima iš viršaus, iš paukščio žvilgsnio“, – bendras inspiracijas ir savo filmui, ir operai aptarė menininkė. 

Jos žodžiais, iš pradžių tinkamos erdvės kūriniui atlikti buvo ieškoma Lietuvoje, ir ja tapo Nacionalinė dailės galerija. Vėliau paieškos persikėlė į Vokietiją, kur šis kūrinys ir buvo pradėtas plėtoti – 2016 metais menininkų rezidencijų akademijoje „Akademie Schloss Solitude“. Dėl to Lietuvos paviljono garbės komisaru tapo prof. Jeanas-Baptiste'as Joly, „Akademie Schloss Solitude“ įkūrėjas. 

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Žmogaus kūno keliamas konfliktas 

Spaudos konferencijoje dalyvavusi Lietuvos paviljono kuratorė, Londono „Serpentine“ galerijos viešųjų programų kuratorė Lucia Pietroiusti teigė, kad visuomet domėjosi Lietuvos meno scena, o Lietuvos paviljonai Venecijos bienalėse visada traukė jos dėmesį. L. Pietroiusti pasidalijo pamąstymais apie du fizinius žmogaus kūnus: fizinį ir jo tąsą, kurią kuriame šiukšlindami, naudodami daiktus, technologijas, ir dėl to kyla konfliktas. Vienas šių kūnų, kalbėjo kuratorė, pernelyg mažas, kad suvoktų ekologijos problemų mastą, kitas – pernelyg didelis. Būtent tokią šiųdviejų kūnų asociaciją L. Pietroiusti ir sukėlė „Saulės ir jūros“ scenografija bei architektūra. 

2019-ieji žymi ir jubiliejinę progą – Lietuvos dalyvavimo bienalėje 20-metį. Nuo 1895 metų kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. 58-osios bienalės parodą pavadinimu „Kad gyventum įdomiais laikais“ (angl. May You Live in Interesting Times) šiemet patikėta kuruoti Ralphui Rugoffui, daugiau nei dešimtmetį vadovaujančiam „Hayward“ galerijai Londone.

Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera „Geros dienos!“ 10 kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui: