Vilniaus knygų mugė. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Vertėją MIRJANĄ BRAČKO galima vadinti lietuvių literatūros ambasadore Kroatijoje. Ji kol kas vienintelė savo šalyje verčia lietuvių autorių kūrinius į kroatų kalbą. M. Bračko yra Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos garbės narė, Šv. Jeronimo premijos laureatė (2006 m.), prancūzų bei rusų kalbos ir literatūros specialistė. Ji visai atsitiktinai atrado Lietuvą ir išmoko lietuviškai bei ėmė domėtis lietuvių literatūra ir ją versti.

Šiame pokalbyje M. Bračko pasakoja apie savo pažintį su Lietuva ir lietuvių kalba, literatūros vertimų pradžią ir šiandienos darbus, savo mėgstamus lietuvių autorius, neseniai perskaitytas ir skaitomas lietuviškas knygas. Nors su Lietuva ir lietuvių kalba bei literatūra Mirjana bičiuliaujasi daugiau nei dvidešimt metų, ji tik šiemet pirmąkart apsilankė Vilniaus knygų mugėje, deja, kol kas kaip žiūrovė. Tačiau vertėja dėl to nenusimena ir džiaugiasi mugėje patirtais įspūdžiais, kuriais taip pat dalijasi šiame interviu.

Vertėja Mirjana Bračko. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Puikiai kalbate lietuviškai. Tikriausiai retas atvejis išgirsti šia kalba ir dar taip sklandžiai kalbantį vietinį Kroatijos gyventoją. Kaip ir kada prasidėjo Jūsų pažintis su Lietuva, letuvių kalba?

1997-aisiais atvykau į Vilniaus universiteto Slavistikos katedrą dirbti kroatų kalbos lektore. Visai atsitiktinai. Turėjau galimybę rinktis Ukrainą ar dar ką nors, man buvo nesvarbu. O važiuoti į Lietuvą pasiūlė profesorius iš Kroatijos mokslo ministerijos – šalį, kurioje, pasak jo, dar niekas iš mūsų nėra buvęs, niekas iš mūsų nemoka lietuviškai, tad būtų puiku, jei aš tą retą kalbą išmokčiau. Taigi sutikau. Vos atvykusi iš karto pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Vilniaus universitete rytais lankiau jos pamokas, o po pietų dėstydavau kroatų kalbą Slavų filologijos katedroje. Turiu pripažinti, kad nebuvo lengva mokytis lietuviškai, nes aš pavėlavau. Mano grupėje keletas žmonių jau kalbėjo lietuviškai, tad aš ten buvau kaip „juoda avis“, nes nemokėjau nieko. Tad, kai ateidavau į Slavistikos katedrą, beveik verkdavau, o mano kolegos visuomet man padėdavo ruošti namų darbus. Bet paskui tapo lengviau, aš pabaigiau visus tris lygius, o ketvirtais metais jau lankiau lietuvių literatūros paskaitas drauge su lituanistikos studentais kaip laisva klausytoja. Taip pat lankiau profesoriaus Jovaišo bei Aldono Pupkio paskaitas, nes man buvo įdomu. Lietuvoje prabuvau ketverius metus, tiek, kiek ten dirbau.

Kaip ėmėtės versti lietuvių literatūrą? Kokia buvo to pradžia?

Gerai neprisimenu, bet man atrodo, jog pradėjau nuo poezijos. Pirmieji mano vertimai buvo išspausdinti kroatų literatūros žurnale „Forum“ 2000-aisiais metais: V. Mykolaitis-Putinas, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, T. Venclova, J. Strielkūnas, S. Geda, V. Braziūnas. Tai buvo nerimuoti vertimai, laisva eilėdara, tad man nebuvo labai sunku. O 2001-aisiais išverčiau R. Granausko apysaką „Jaučio aukojimas“. Tai buvo pirmasis mano prozos vertimas.

Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį?

Tuo metu Kroatijoje dar niekas nieko nežinojo apie lietuvių literatūrą. Tiesioginių lietuvių literatūros vertimų į kroatų kalbą nebuvo – tai buvo verčiama per rusų kalbą. Ir kai aš parvažiavusi atostogų į namus užėjau į mūsų Rašytojų sąjungą, jos pirmininkas man pasiūlė išversti iš lietuvių kalbos ką nors originalaus. Ir kažkas man parekomendavo R. Granauską. Sakė, jog Granauskas „Jaučio aukojime“ kalba būtent apie tą senąją lietuvių tautą, jos papročius, mitologiją, ir kad tai kroatams galėtų būti įdomu. Be to, Granausko stilius buvo itin neįprastas – tai buvo šešiasdešimties puslapių kūrinys, kurį sudarė tik trys sakiniai. Čia man labai padėjo visa VU Slavistikos katedra, o labiausiai – jos vadovas, kuris mokėjo kroatiškai ir žinojo, kaip man pagelbėti. O po to aš jau pati pradėjau rinktis kūrinius vertimams.

Esu išvertusi J. Ivanauskaitės, J. Skabliauskaitės, R. Granausko, B. Radzevičiaus, D. Mušinsko, L. S. Černiauskaitės, E. Ignatavičiaus, V. Žilinskaitės, B. Jonuškaitės, J. Melniko, D. Kalinauskaitės novelių ir apsakymų, kurie buvo publikuoti Kroatijos literatūriniuose žurnaluose „Forum“ ir „Nova Istra“. Sudariau ir išverčiau trumpų lietuvių apsakymų antologiją „Via baltika“, į kurią įtraukiau dvidešimties rašytojų kūrinius. Baltų šalių literatūriniam festivaliui, kuris vyko Zagrebe 2005 m., išverčiau dešimt lietuvių autorių. Taip pat keletą lietuvių autorių kūrinių esu išvertusi Kroatijos radijo trečiosios programos literatūrinei laidai. Be to, esu parašiusi ir straipsnį kroatų moksliniam žurnalui „Kolo“ apie baltų kalbas bei Kroatijos etnologijos instituto stambiam leidiniui, knygai „Kultūrinis bestiariumas“ – straipsnį „Rupūžės ir varlės lietuvių literatūrinėje etnotradicijoje“.

O kokia gi buvo pirmoji iš lietuvių kalbos išversta knyga, romanas?

Tai buvo Vytauto Bubnio romanas „Balandžio plastėjime“. Viena pažįstama iš Vilniaus mane supažindino su V. Bubniu. Jis ką tik buvo parašęs šią knygą, kurioje minėjo karą Bosnijoje. Tad autorius norėjo, kad knyga būtų išversta ir į kroatų kalbą. Taigi ta pažįstama rašytojui davė mano adresą ir pasiūlė jam kreiptis į mane, o tada V. Bubnys mane susirado ir paprašė knygą išversti, išsiuntė man romano egzempliorių. Taip ėmiausi knygos vertimo. Ji man labai patiko, o Kroatijoje vertimas buvo išleistas 2004-aisiais. Tais pačiais metais taip pat buvo išleista mano versta V. Žilninskaitės humoreskų knyga „Kas atsitiko“. 2008 m. pasirodė vaikų autoriaus – rašytojo ir dailininko – Kęstučio Kasparavičiaus knyga vaikams „Kvailos istorijos“. Iš viso esu išvertusi, atrodo, dvylika K. Kasparavičiaus knygelių, kurios buvo išleistos Kroatijos leidyklos „Ibis grafika“.

2014 m. pasirodė mano išverstas Romualdo Neimanto romanas „Saulės akmens pėdsakai“ – apie Gintaro kelią. 2017-aisiais – Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ bei Jurgio Kunčino „Tūla“, o 2018 m. – Gendručio Morkūno knyga vaikams „Blusyno pasakojimai“.

Kaip pasirenkate versti vieną ar kitą knygą, romaną? Pagal kokius kriterijus?

Tiesą sakant, nė vieno romano nepasirinkau versti pati. Kaip minėjau, pirmąjį pasiūlė pats autorius V. Bubnys. Taip pat ir R. Neimantas, kuris mane irgi susirado pats, nes norėjo, kad jo knyga būtų publikuota kiekvienoje šalyje, per kurią Gintaro kelias ėjo, – o viena jų buvo Kroatija. Aš tą knygą pradėjau versti, tačiau leidėjo teko ieškoti keletą metų. O kalbant apie G. Radvilavičiūtės knygą – apie ją viena Kroatijos leidykla sužinojo pati, todėl, kad šis romanas buvo apdovanotas Europos Sąjungos premija, ir kreipėsi į mane, ar aš sutikčiau jį išversti. Taip pat ir dėl J. Kunčino „Tūlos“ man skambino pati leidykla ir siūlė ją versti. O dabar verčiu L. S. Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“, kurią pasiūlė leidykla „Ljevak“. Taigi leidyklos pačios susiranda apdovanotas knygas, nes tokiu atveju jos gauna iš ES fondų paramą. Deja, leidyklos neturi pinigų – nei Lietuvoje, nei Kroatijoje. Tad jei surandama apdovanota knyga, tada lengviau rasti ir rėmėją jai išlesti. Šiuo metu mano leidėja iš „Ibis grafika“ domisi Undinės Radzevičiūtės romanu „Žuvys ir drakonai“, kuris taip pat yra apdovanotas. Taigi, galimas daiktas, jog šią knygą taip pat versiu, jei leidėja susitars dėl autorinių teisų su autore.

Išvertėte bent tuziną K. Kasparavičiaus knygelių vaikams. Kaip atradote šį autorių?

Kadangi kas dvejus metus mane kviečia į vertėjų seminarus Lietuvoje, vieno jų metu susipažinau su šio rašytojo ir dailininko kūryba. Man labai patiko knygelių iliustracijos ir vieną jų –„Kvailos istorijos“ parsivežiau namo ir pradėjau ieškoti leidėjo. Atsiliepė viena leidykla – „Ibis grafika“, esanti Zagrebe. Leidėjams knyga taip pat labai patiko – tiek tekstai, tiek iliustracijos – ir jie ją pažadėjo išleisti. O po keleto metų vėl atvažiavusi į vertėjų seminarą, aš pagaliau susipažinau ir su pačiu Kęstučiu Kasparavičiumi. Mes susidraugavome, aš ėmiau gauti kiekvieną jo naują knygą bei versti į kroatų kalbą ir ketinu tą daryti toliau.

O kokių lietuvių autorių „suaugusiesiems“ kūryba Jums patinka labiausiai? Ar turite savo mėgstamiausią ar mėgstamiausius?

Taip, turiu. Man labai patinka Romualdas Granauskas. Jis išties itin kokybiškai, gražiai ir įdomiai rašė, nors ir ilgais sakiniais. Jis labiau žinomas kaip novelių ir apsakymų autorius, tačiau man labai patinka jo romanas „Duburys“. Jis tiesiog traukia skaityti vis toliau. Deja, Lietuvoje knyga nebuvo labai palankiai įvertinta. Pasak kritikų, Granauskas rašė šį romaną Vakarų publikai, dėl reklamos ir pan. Panašiai buvo kalbama ir apie J. Ivanauskaitės knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tačiau kas gi čia baisaus, jei autorius nori būti žinomas ne tik Lietuvoje? Argi tai nėra gerai? Taip pat man patinka Danutė Kalinauskaitė, Birutė Jonuškaitė. Taigi – tai autoriai, kuriuos aš dažniausiai skaitau.

Ką lietuviško perskaitėte pastaruoju metu arba skaitote dabar?

Neseniai perskaičiau U. Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai“ ir G. Radvilavičiūtės esė rinkinį, kuris taip pat labai įdomus. Radvilavičiūtė turi specifinį humoro jausmą, ironiją, kuris yra itin intelektualus. Ir man tai labai patinka. O dabar pagaliau skaitau S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnį“, kurį nusipirkau jau seniai, tačiau vis neturėdavau laiko dėl vertimų.

O kaip „Žuvys ir drakonai“ – ar Jums ši knyga patinka?

Man patinka. Čia kalbama apie kinų ir lietuvių kultūras, kurios yra labai skirtingos, tačiau letuviai gyvena šalia kinų kaip kaimynai, tad vieni ir kiti turi arba priimti tą kitokią kultūrą, arba persikelti gyventi kitur. Ir jeigu bus galimybė, aš su malonumu šį romaną išversiu. Tai – taip pat apdovanota knyga. Tačiau aš nežinau, kas nutiks, kai nebebus apdovanotų lietuvių autorių – kažin, ar kuri nors leidykla norės versti kažką iš lietuvių literatūros. Nors aš labai tikiuosi, kad išleis ir kokią neapdovanotą knygą. Esu labai patenkinta bendradarbiavimu su leidykla „Ibis grafika“, nes ji leidžia K. Kasparavičiaus knygas, taip pat išleido ir G. Morkūną, ir aš tikiuosi, kad mano leidėja suras dar kokį nors vaikų knygų autorių, kuris patrauktų jos dėmesį.

O koks Jūsų mėgstamiausias ar mėgstamiausi lietuvių poetai?

Man labai patinka Salomėja Nėris. Taip pat ir Vladas Braziūnas, nors jis visiškai kitoks. Vincas Mykolaitis-Putinas, Marcelijus Martinaitis.

Kaip apskritai apibūdintumėte lietuvių literatūrą, koks Jums susidarė įspūdis apie ją?

Sakyčiau, kad lietuvių literatūra buvo ir vis dar yra susijusi su kaimu bei lietuviškomis tradicijomis. Man patinka tradicijos, lietuvių tradicijos man yra labai įdomios. Tačiau jei autorius rašo tik apie kaimo gyvenimą, sovietinę okupaciją, kažin ar tai bus įdomu skaityti kitai tautai. Gal kartais būna per daug tos praeities. Nors, kita vertus, tai suprantama, nes kiekviena lietuvių šeima buvo to paliesta. Bet dabar pastebėjau, kad jau daugiau rašoma ir kitomis temomis. Kita vertus, A. Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“, kuriame pasakojama apie „vilko vaikus“, aš perskaičiau labai greitai, jis man taip pat labai patiko. Tai gana sunki knyga, tačiau aš asmeniškai siūlyčiau ją perskaityti kiekvienam. Taip pat turiu nusipirkusi R. Kmitos „Pietinia kronikas“, bet jos dar nepradėjau skaityti. Mane įspėjo, kad nebus lengva, nes knyga parašyta sunkia kalba. Tad kai pradėsiu ją skaityti, pati nuspręsiu, ar būtų verta ją išversti, ar ne. Kaip pastebėjau, lietuvių neliteratūrinėje kalboje yra nemažai rusiškos kilmės barbarizmų, o kadangi aš rusų kalbą moku, man nėra sunku juos suprasti.

O kalbant apie lietuvių poeziją, man atrodo, jog ji labai šiuolaikiška ir netgi vizualiai labai estetiška.

Taigi, kaip suprantu, su lietuvių literatūra draugaujate nuolat, ji visuomet po ranka – arba verčiate, arba skaitote...

Taip, kai tik būnu Lietuvoje, grįžtant mano bagažas visuomet pilnas knygų. Tačiau neturiu laiko taip greitai skaityti, kaip pirkti knygas. Bet esu patenkinta, kad knyga yra mano namuose – tada aš galiu į ją žiūrėti, didžiuotis, kad ją turiu ir, jeigu ne iš karto, tai po kelių mėnesių ar netgi metų ar dvejų, būtinai randu laiko perskaityti kiekvieną knygą, kurią įsigijau.

Ar dažnai lankotės Lietuvoje? Ar traukia čia atvykti?

Kas dveji metai Lietuvių kultūros institutas visuomet organizuoja seminarą užsienio vertėjams, į kurį aš kaskart važiuoju. Seminarai vyksta rugsėjo pabaigoje, kadangi rugsėjo 30-oji yra Tarptautinė vertėjų diena, ir tada mes visi susirenkame į Šv. Jeronimo premijos įteikimą vienam mūsų kolegų. Į Lietuvą mane traukia visada. Nuo pat pradžių ši šalis man labai patiko, taip pat ir mano kolegos bei visa lietuvių tauta. Lietuvoje visuomet jaučiuosi tarsi savo antroje tėvynėje. Ir dabar, kai kaskart atvažiuoju į Lietuvą, man neatrodo, jog aš esu užsienyje. Prisimenu, kartą atvykau į Vilnių, nuėjau į kavinę pavalgyti ir Pilies gatvėje per pusvalandį sutikau tris buvusius kolegas! Man taip nenutinka Zagrebe. Stebuklas.

Ar esate linkusi susitikti, pabendrauti su autoriais, kurių kūrybą verčiate? Ar tai įprastas dalykas vertėjų praktikoje?

Beveik su kiekvienu gyvu autoriumi, kurio kūrybą verčiau, esu susipažinusi asmeniškai. Aš visuomet mėgstu bendradarbiauti su autoriumi, jeigu jis dar gyvas. Visada verčiant pasitaiko neaiškių sakinių, frazių, posakių arba prasmių, taigi aš visuomet noriu autoriaus pklausti, ką jis turėjo omenyje. Pernai, kai vykau į Nidą, susitikau ir su Laura Sintija Černiauskaite Vilniuje. Mes kartu dalyvavome vienoje radijo laidoje ir kalbėjomės būtent apie autorių ir vertėjų bendradarbiavimą. Yra vertėjų, kuriems tokio bendravimo netrūksta. Galbūt jie neturi laiko arba nenaudoja tokios praktikos. O aš visada. Ir dabar, skrisdama į knygų mugę, turėjau sudariusi visą klausimų sąrašą L. S. Černiauskaitei, kuriuos ketinau su ja aptarti. Pavyzdžiui, autorė rašo: „Oras žydėjo. Perregimi debesų žiedlapiai svilo saulėje.“ Aš suprantu, ką tai reiškia, tačiau ar turėčiau „oras žydėjo“ versti pažodžiui? Nes kroatiškai mes taip nesakome. Aš žinau, kad tai labai poetiškas tekstas. Tačiau jei noriu, kad jis būtų aiškus kroatams – kaip man reikėtų išversti: ar irgi taip poetiškai? Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė taip pat panašiai rašo, tad kartą man redaktoriui teko aiškinti, kad toks yra autorės stilius. Taigi jei aš pakeisiu tam tikrą žodį, pakeisiu ir autorės stilių. O tai nebus geras vertimas. Tačiau kartais sunku spręsti, nes visi sako, jog geras vertimas yra toks, kuris lengvai skaitomas kroatų kalba, tad turėtume versti taip, kaip mes kalbame kroatiškai. Tačiau kyla klausimas: ar visuomet taip reikia elgtis? Todėl manau, jog tokiais atvejais privalu pasitarti su autoriumi, jei tokia galimybė yra, ir tą turėtų daryti kiekvienas, norėdamas kokybiškai išversti.

Ar kroatai skaito lietuvių autorių knygas?

Kęstutį Kasparavičių – labai. Jis čia puikiai žinomas. Kaskart jam atvykus organizuojamos dirbtuvės vaikams, kur jis drauge su jais ir piešia, ir kalbasi, truputį paskaito lietuviškai, o tada aš – kroatiškai. Jis visuomet puikiai bendrauja su vaikais. Kiek žinau, jau išpirkta po tūkstantį egzempliorių jo „Trumpų istorijų“ ir „Kvailų istorijų“. O „Trumpos istorijos“ jau išleistos ir antrą kartą. Apskritai Kroatijoje retas atvejis, kad būtų parduota tūkstantis knygos egzempliorių. Sakyčiau, nebūtų blogai, jei ir kiti lietuvių autoriai dažniau atvyktų į Kroatiją pasisvečiuoti ir pristatyti savo knygas, tikrai vertėtų jiems tai daryti. Nes tai jau ir gera reklama – jei tuo pat metu skaitytojas gali gauti ir autoriaus autografą, ir užduoti jam klausimų. Štai balandžio mėnesį K. Kasparavičius vėl atvažiuoja.

Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Lankėtės neseniai vykusioje Vilniaus knygų mugėje. Kokie Jūsų įspūdžiai?

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog mugėje pavyko apsilankyti Lietuvos ambasados Kroatijoje ir LR užsienio reikalų ministerijos dėka. Į Lietuvą skridau drauge su savo leidėja, Saša Krnič, šioje mugėje mes abi lankėmės pirmą kartą. Ir esu jūsų muge šimtu procentų sužavėta! Viskas taip puikiai oragnizuota, tiek daug renginių, visi jie labai įdomūs. Tad penktadienį mugėje praleidau nuo ryto iki vakaro, ir man viskas buvo taip įdomu, jog net buvo sunku pasirinkti tarp daugybės renginių. Kalbant apie mugės organizavimą, man labai patiko, kad buvo nemokamas autobusas į ją vežantis iš centro, kad mugės metu veikė restoranai, kur buvo galima pavalgyti neišeinant laukan. Net rūbinę jūs ten turite! Taip pat, nors vienu metu vyko daug renginių, jie buvo skirtingose salėse ir vieni kitiems netrukdė. O Zagrebo knygų mugėje viskas vyksta vienoje salėje, taip pat groja garsi muzika, visi „rėkia“, garsiai kalba ir labai sunku susikaupti. O Vilniuje – kažkaip labai ramiai, nors žmonių buvo tikrai daug. Man atrodo, kad Lietuvoje skaitymo tradicija apskritai daug populiaresnė ir tvirtesnė nei Kroatijoje.

Ką Vilniaus knygų mugėje pavyko nuveikti, kokiuose renginiuose apsilankėte?

Penktadienį knygų mugėje susitikau su savo kolegomis vertėjais iš kitų šalių, kas buvo taip pat labai prasminga – iš Estijos, Latvijos bei Amerikos. Vertėja iš Estijos pristatė A. Šlepiko knygos „Mano vardas Marytė“ vertimą į estų kalbą. Po to ėjau į A. Škėmos knygos „Izaokas“ pristatymą. Jis taip pat buvo puikus, o knyga nors ir itin sukrečianti – apie holokaustą – man taip pat pasirodė labai įdomi. Mes su leidėja apėjome daugybę stendų ir pamatėme daug naujų knygų, ypač vaikams. Mano leidėja norėtų kroatiškai išleisti Evelinos Daciūtės knygelę „Laimė yra lapė“. Taip pat mano akį patraukė knygelių serija „Kakė Makė“, kuri labai graži ir įdomi, ir galbūt man pavyks savo leidėją sudominti išleisti ir jas. Žinoma, susitikau su Kestučiu Kasparavičiumi, Birute Jonuškaite, dalyvavau jos naujojo romano „Maestro“ pristatyme.

Buvo dar vienos puikios knygos „Jugoslavija – mano tėvynė“ pristatymas. Ji versta iš slovėnų kalbos – autorius Goranas Voinovičius, gyvenantis Slovėnijoje. Tą dieną dar susitikau su Laura Sintija Černiauskaite, pakalbėjome apie jos romaną „Kvėpavimas į marmurą“, kaip minėjau, buvau paruošusi jai keletą klausimų dėl vertimo. O vakare dalyvavau vienos vertėjos kolegės iš Amerikos, rašytojos Laimos Vincės, kilusios iš Lietuvos, romano „Tai ne mano dangus“ pristatyme bei gavau šią knygą dovanų. Tikiuosi, jog romanas man patiks, ir kai jį perskaitysiu, manau, ieškosiu leidėjo. Buvau ir apdovanotų knygų pristatyme. Mane labai sudomino knyga vaikams „Sibiro haiku“, kuri parašyta kaip komiksas. Leidėja ja taip pat susidomėjo, nes, pasako jos, Kroatijoje panašių knygų mažai. Taip pat buvau kūrybiškiausios knygos apdovanojime – ja išrinkta K. Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“.

Ar pavyko mugės metu įsigytas knygas sutalpinti į lagaminą? Kokių šįkart iš Lietuvos parsivežėte Kroatijon?

Žinoma, kad pavyko, nes turėjau ir kuprinę. O įsigijau B. Jonuškaitės „Maestro“, kaip minėjau, dovanų gavau Laimos Vincės „Tai ne mano dangus“, nusipirkau L. Žutautės „Kakė Makė ir netvarkos nykštukas“, E. Daciūtės „Laimė yra lapė“, R. Savickytės „Adelės dienoraštis“ – tai taip pat knyga vaikams, P. Norvilos „Strykt pastrykt“, Prano Mašioto „Kiškis smaližius“.

Šįsyk tiek daug vaikiškos literatūros – kodėl?

Viena vertus, vaikiškoms knygoms visuomet lengviau surasti leidėjų. Jos ir mažiau kainuoja, ir būna patrauklesnės. O kadangi aš jau seniai bendradarbiauju su leidėja, kuri ypač domisi literatūra vaikams, todėl ir nusprendžiau išsirinkti naujausias lietuviškas vaikiškas knygas. Be to, neseniai susipažinau su dar vienu leidėju iš Varaždino (Kroatijos miestas, – aut. past.), kurį taip pat domina knygos vaikams, ir jis manęs paprašė arba atvežti katalogų, arba nupirkti vaikiškų knygų, kurias jam galėčiau parodyti. Na, ir man pačiai vaikų literatūra yra įdomi, ypač edukacinio pobūdžio. Vaikiškas knygas galima ir greičiau išversti, nors nesakau, jog visuomet jų vertimas yra lengvesnis nei knygų suaugusiesiems. Kartais jis būna netgi sudėtingesnis. Ir galiausiai – vaikų knygos yra lengviau parduodamos...