Xavier Coiffic nuotrauka. Unsplash.com

Vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje baigėsi. Išgirdome įspūdžius, vyskupų ir paties popiežiaus pažadus bei įsipareigojimus. O kas toliau?

Susitikimas neišvengė kritikos. Vieniems trūko išnaudojimo priežasčių gilesnės analizės, kitiems – konkretumo, dar kitiems trūko aiškių žingsnių ir priemonių, kurios padėtų pareikalauti atsakomybės iš Bažnyčios vadovų, buvo nuogąstaujama, kad kalbama tik apie nepilnamečių išnaudojimą, o kiti įžvelgė pavojų sumenkinti Bažnyčios atsakomybę, kai nuolat pabrėžiama, jog išnaudojimas nėra tik Bažnyčios, bet ir visos visuomenės problema. Visi iškelti klausimai ir išsakyta kritika rodo, kokia sudėtinga, plati ir sunki yra ši tema, trys dienos yra pernelyg mažas laiko tarpas, kad ją iki galo suprastume. Vyskupai ir popiežius pasiliko sau namų darbų: laukiame naujų dokumentų, kurie turėtų padėti vyskupams reaguoti į išnaudojimo atvejus ir įgyvendinti prevencines priemones, laukiame susitikimų su įvairių Vatikano institucijų vadovais rezultatų. Šiame laukime galime ir apsistoti, tačiau galime ir mes, likusi bendruomenė, padaryti šiokius tokius namų darbus, paieškoti, ką iš vyskupų pasisakymų ir aptarimų verta patiems toliau analizuoti ir pritaikyti, svarstyti, į kokius ganytojų kvietimus mums verta atsiliepti.

Sekdama naujienas apie šį susitikimą ir klausydama prieinamų pasisakymų, išsinešiau tris pagrindinius dalykus. Pirma, pradėję kalbėti apie išnaudojimo atvejus Bažnyčioje ir juos tirti, mes pamatėme platesnį kontekstą. „Prieš mus visuotinė problema, tragiškai pasireiškianti beveik visur ir liečianti visus“, – tai popiežiaus Pranciškaus žodžiai, pasakyti baigiamojoje susitikimo kalboje. Dėmesio atkreipimas į tai, kad lytinį išnaudojimą nepilnamečiai patiria ne tik Bažnyčioje, bet dar dažniau namuose ar ugdymo įstaigose, neturėtų būti suprastas kaip siekis sumenkinti Bažnyčios narių atsakomybę tiek už padarytus, tiek už nuslėptus nusikaltimus. Iš institucijos, pretenduojančios į moralės sergėtojo poziciją, atsakomybės turi būti reikalaujama kur kas daugiau – tam niekas neprieštarauja. Šiandienėje situacijoje, kai Bažnyčia savotiškai priversta „išsišluoti“, kai kiekvienas jos vadovų žingsnis skrupulingai ištyrinėjamas, ji taip pat atlieka misiją – tampa visų išnaudojimo aukų balsu bei prevencijos ir tinkamo atsako į konkrečius išnaudojimo atvejus eksperte, kuri savo gerąją patirtį gali perduoti kitų sričių institucijoms, susiduriančioms su šia problema.

EPA nuotrauka

Antra, susitikimo kontekste išgirstų analizių ir įžvalgų pakako, kad pamatytume, jog lytinis išnaudojimas yra vienas iš daugelio simptomų, rodančių kad gyvename visuomenėse, kur toleruojamas netinkamas galios panaudojimas, silpniausieji ir labiausiai pažeidžiami yra neapginami. Popiežius Pranciškus savo baigiamojoje kalboje vardino: „vaikai kariai, vaikai prostitucijos rinkoje, badaujantys vaikai, pagrobti ir dažnai tampantys nelegalios organų donorystės industrijos ar vergovės aukomis, vaikai, nukentėję nuo karo, vaikai pabėgėliai, abortuojami vaikai ir tiek daug kitų“, kurių negirdime. Kai vienoje vietoje susitinka vadovaujantys asmenys iš beveik visų pasaulio šalių, atsiskleidžia visapusiškesnė ir aiškesnė situacija. Jų pasidalinimai bei analizės parodo ne tik skirtingas problemas, bet ir tendencijas, būdingas atskiriems kontinentams ar regionams. Tas analizes papildo su Bažnyčios vadovais dirbančių ekspertų įžvalgos bei įvairų pasaulietinių organizacijų duomenys (šį kartą buvo pasitelkta Pasaulinės sveikatos organizacijos, Tarptautinis dingusių ir išnaudojamų vaikų centras (ICMEC), UNICEF ir kitos). Visuomenė gali tik laimėti, jei pasinaudotų šiuo unikaliu Bažnyčios būdu apžvelgti ir spręsti iškilusius klausimus. Ir nepilnamečių apsauga nėra vienintelė sritis, kuri taip išsamiai ir visapusiškai išanalizuota ir apibendrinta įvairiuose Bažnyčios dokumentuose.

EPA nuotrauka

Ir trečias, mano įsitikinimu, vienas svarbiausių ir daugiausia uždavinių visiems tikintiesiems keliantis aspektas – Bažnyčios mokymas apie lytiškumą, kaip katalikai kartais juokauja, geriausiai saugoma Bažnyčios paslaptis. Saugojama ji ne tik tyla, bet ir išmintingumo ir kartais kūrybiškumo stokojančiomis šį mokymą pristatančiomis priemonėmis ar politiniais žygiais tą mokymą skleisti. Bet štai popiežiaus ir vyskupų pasisakymuose mes girdime raginimą prie jo sugrįžti ir padaryti jį neatskiriama krikščioniškojo ugdymo dalimi. 

Būtų klaidinga manyti, jog šis mokymas yra tarsi pykčio įveikimo ar atsakingos tėvystės programa, kurią būtų galima kaip bausmę ir reabilitaciją paskirti išnaudotojui ar kaip prevencinę priemonę būsimam kunigui. Tokį įspūdį galime sudaryti, jei pamiršime, jog Bažnyčios mokymas apie lytiškumą nėra tik apie lytiškumą ir jis nėra tiesiog lytinio švietimo programų mokyklose alternatyva, pateikianti sąrašą taisyklių, garantuojančių harmoningą gyvenimą.

Bažnyčia kalba apie žmogų – dvasinę bei kūnišką būtybę, vidinį žmogaus pasaulį bei kūną, kuris yra ir lytiškas. Tai ne vyskupų sukurta programa, žadanti ramią sąžinę, tai pasaulėžiūra, kuri formavosi daugybę šimtmečių, apmąstant konkrečias istorines situacijas, žmogų, jo veiklas ir tų veiklų pasekmes. Tai sintezė įžvalgų ir žinių, kurias pasiūlė ne tik šventieji, bet ir psichologija, sociologija, antropologija, medicina ir kitos su žmogumi ir jo gyvenimu susijusios mokslinės sritys.

Šis mokymas yra sudėtingas, nes daugiasluoksnis ir apimantis įvairias žmogaus tikrovės plotmes. Bet kartu jis yra paprastas, nes jį galima apibendrinti viena fraze – žmogus yra dovana. Toks žvilgsnis į save ir į kitą įpareigoja, viena vertus, puoselėti, tai yra ugdyti save, kad būtum džiuginanti dovana kitam, kita vertus, įpareigoja kitą priimti ne kaip išnaudojimo objektą, bet kaip tą, kurį reikia branginti ir saugoti, nes yra toks pat vertingas, kaip ir tu pats. Visi mes žavimės tvirtais, susivaldančiais, jautriais, išmintingais, kantriais ir pagarbiais žmonėmis. Būnant šalia jų galima patirti, ką reiškia žmogus – dovana. Krikščionys pasakytų – tai dorybingi žmonės. 

Bet tai nereiškia, kad lytis ir lytiškumas Bažnyčios mokyme išnyksta, lyg religingam malonumas, erotika ir potraukis tampa svetima, o tie, kurie įsipareigoja celibatui, tampa tarsi belyčiai. Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą, kiekvienas mūsų turim tapti brandžiais asmenimis, gebančiais gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito. O tas brandumas turėtų reikštis ir lytiškumo srityje, juk ši yra natūrali mūsų dalis. Ir vėl labai smarkiai apibendrinant, brandus žmogus yra laisvas žmogus, o laisvas yra tas, kurio nevaldo net ir jo paties potraukiai ar aistros. Brandus žmogus yra laisvas mylėti kitą tuo būdu, kuri sąmoningai pasirinko, pavyzdžiui, santuokoje ar pašvęstajame gyvenime arba tiesiog draugaujant. 

Dorybių ugdymas ar branda dažnai asocijuojasi su sunkiu darbu, reikalavimais ir apsiribojimais, dėl to ne taip vilioja. Bet negi mes nesižavime pajėgaus sportininko laisve, kai po sunkių ir alinančių treniruočių jis triumfuoja varžybose? Apie tokią laisvę kalba Bažnyčią: ją reikia užsidirbti savęs ribojimais ir reikalavimais, tačiau tas darbas atsiperka, kai santykiuose, veiklose ar išmėginimuose žmogus pranoksta pats save. 

Bažnyčios mokymas apie žmogų ir jo lytiškumą yra labiau ne taisyklių rinkinys, bet viliojantis ir intriguojantis pasakojimas apie laisvą žmogų, kurio herojais esam mes kiekvienas. Spaudos konferencijoje aptardamas susitikimą, arkivyskupas Gintaras Grušas sakė, jog pagrindinė išnaudojimų priežastis yra žmogaus silpnumas. Tad kalbėti apie Bažnyčios mokymą turėtume išmokti taip, kad girdėtųsi pasakojime esantis laisvės pažadas, galintis sustiprinti žmogų tame silpnume.