Cathopic.com nuotrauka

Amerikiečių tyrimų instituto „Pew Research Center“ duomenimis, esama didžiulio religingumo atotrūkio tarp kartų. Tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose, tiek musulmonų, tiek krikščionių daugumos šalyse jaunoji karta kur kas rečiau nei vyresnioji tapatinasi su konkrečia religine tradicija, praktikuoja tikėjimą ar laiko religiją svarbia savo gyvenimo dalimi. Analizė rodo, kad tikėjimas jaunajai kartai nėra perduodamas efektyviai.

Pavyzdžiui, Lietuvoje, anot tyrimo, kasdien meldžiasi tik 5 proc., o į pamaldas bent kartą per savaitę eina tik 2 proc. jaunesnių nei 40 metų tikinčiųjų. Kas atsitiko? Kodėl krikščionybė nepatraukia jaunų žmonių?

„Norint suprasti, kas atsitiko, pirmiausia, reikia atsižvelgti į naują situaciją, kurioje gyvena jaunimas. Jų santykis su tikrove, savo gyvenimo pajautimas, atsakas į kylančius iššūkius yra kitoks. Dažnai tikėjimas buvo bandomas perduoti tradiciškai, tačiau tradicijos negana pažadinti susidomėjimą krikščionybe ar krikščioniškomis vertybėmis. Toks likimas ištiko ne tik religiją, bet ir kitas sritis – švietimą, politiką, kultūrą. Jaunimas nustojo domėtis įprastais dalykais“, – teigia kunigas dr. Juliánas Carrónas, katalikiško judėjimo „Comunione e Liberazione“ (liet. bendrystė ir išsilaisvinimas) brolijos prezidentas, Milano šv. Širdies katalikiškojo universiteto dėstytojas.

Lietuvoje vasario pradžioje viešėjęs žymus teologas teigia, kad netrūksta žmonių, galinčių pamokyti matematikos ja besidominčius, smalsius jaunuolius, tačiau kur gebantieji sudominti jaunimą matematika? „Mums reikia tokių žmonių. Tai pirmas žingsnis – pažadinti troškimą mokytis, domėtis.“ Pasak kunigo, jaunimas yra apatiškas, ir tai nėra etinė problema.

Esminė priežastis – energijos trūkumas ko nors imtis, prie ko nors prisijungti, ko nors laikytis. Tačiau tai ne paprastas tingumas, o gilesnio susidomėjimo stygius. J. Carróno teigimu, tikėjimo krizę galima suprasti tik atsispiriant nuo šios antropologinės problemos.  

Pati tikrovė geba sukelti smalsumą, pabrėžia pašnekovas, net jei dažnai atrodo, kad šiuolaikinę jaunimo kartą traukia tik virtualus pasaulis ir technologijos. Yra mokytojų, kurie kažkaip geba sudominti, yra gyvenimiškų patirčių ar grožio pajautimų, kurie sukrečia, paskatina domėtis. „Tikras dalykas, galintis pažadinti apatiško asmens „aš“, yra netikėtas susitikimas su kitu žmogumi. Pavyzdžiui, įsimylėjimas – jis ištinka net ir apatiškąjį. Tik susitikimas užkabina giliausią vidinį „aš“ ir pažadina po griuvėsiais glūdintį troškimą domėtis.“

Stipriausia iš apatijos žadinanti jėga, kaip teigia „Comunione e Liberazione“ vadovas, yra asmens naujumas, kitoniškumas. Jei sutikome ją ar jį ir buvome šokiruoti to, kaip žmogus gyvena, negalėsime apsimesti, kad nieko neįvyko. „Evangelijos pagal Joną pirmame skyriuje pasakojama, kaip Jonas ir Andriejus sutinka žmogų, apie kurį nieko nežino, tačiau jis palieka tokį įspūdį, kad kitą dieną jie jo ieško. Toks naujumas yra užduotis ir šiandienos krikščionims.“

Kun. Juliánas Carrónas. Eric Cerna nuotrauka

Tokia patirtis kaip pirmųjų apaštalų gali ištikti bet kur – mokykloje, universitete, darbe, televizijoje. „Visi mes ieškome, kaip dorotis su kasdieniais iššūkiais, tačiau dažnai nepavyksta, o kartais netikėtai susiduriame su žmogumi iš tos pačios aplinkos, kuriam tai sekasi. Nusprendžiame elgtis taip pat, nes suvokiame, kad tas žmogus gyvena, o mes – ne, jis laimingas, o mes – ne“, – kalba ispanas kunigas.

Jei matome, kad tam tikra terapija gydo negalavimą – imamės jos, juo labiau nedvejojame atradę, kad tikėjimas atliepia daugelį mūsų poreikių ir patį giliausią iš jų – būti laimingiems. Paprasčiausio vandens neužteko numalšinti samarietės troškuliui, primena pašnekovas. Jėzus Kristus pasiūlė jai tokį, kurį gerdama ji nebetrokš per amžius. „Kiekvienas atpažįsta, ar tai, ką jis daro, padeda numalšinti laimės troškulį ir ką kitokio siūlo krikščionybė. Ji neužkrauna naštos, tai nauja galimybė, pilnatvė, kurios negalima pasiekti kitais būdais.“

Šiandienė situacija, anot pašnekovo, suteikia galimybę suprasti tikrąją krikščionybės prigimtį. Kitaip gaišime laiką galvodami apie tikėjimo perdavimo būdus, kurie neveikia, kurie sukėlė dabartinę tikėjimo krizę. Kai pirmieji apaštalai sutiko Jėzų, nebuvo jokios tradicijos, jokių įgūdžių ar instrukcijų, kaip tam pasiruošti. „Krikščionybei nieko nereikia, tik mūsų žmogiškumo, mūsų žmogiško troškimo, samarietės troškulio. Krikščionybė – ne taisyklių ar doktrinų visuma, o susitikimas. Vėliau, kai pamilsti žmogų, tave domina viskas apie jį. Sutikęs Jėzų susidomi ir krikščionybės, ir Bažnyčios istorija, ką reiškia Įsikūnijimas ir Trejybė. Tačiau pirmas žingsnis – būti pagautam to, kas pranoksta vaizduotę, atima žadą. Nuščiūti prieš konkretaus žmogaus įkūnijamą grožį, skirtingumą, pilnatvę konkrečiame žmoguje“, – kalba teologas.   

Jei žmogus nesusiduria su krikščionybe savo kasdienybėje per laimingus, džiaugsmingus, prasmingai gyvenančius žmones, ji jiems lieka taisyklėmis, doktrinomis, našta. Tačiau tai ne krikščionybė, o jos redukcija.

Ar kitam žmogui, sutikus mane, nubunda troškimas tapti krikščioniu, ar ne? Tokį klausimą, anot kunigo, kiekvienas Kristų sekantis turėtų sau užduoti: „Krikščionybė – ne biblioteka, o gyvenimas, tai, kaip tvarkausi su sunkumais, iššūkiais, kaip reaguoju į konkrečias aplinkybes. Visi dirbame, bendraujame su kaimynais, domimės politika – ar tokio pobūdžio situacijose mumyse atpažįstamas naujumas, kitoniškumas, o gal mūsų gyvenimai tokie pat kaip kitų?“

Šiais chaoso, painiavos laikais, anot J. Carróno, net lengviau būti krikščioniu – užtenka pažiūrėti į kitą kaip į žmogų, ir jis neteks žado. Nustebs dėl to, kaip krikščionys priima kentėjimus, ligą, net mirtį, kaip džiaugiasi, kaip dalyvauja kitų žmonių vestuvėse.

Jei krikščionybė nepatraukia – tai ne krikščionybė, įsitikinęs „Comunione e Liberazione“ vadovas. „Neįmanoma pamesti galvos dėl taisyklių ar doktrinų rinkinio. Neįmanoma. Įsimylima staiga, be didelių apsvarstymų. Net jei man depresija. Net jei neturiu drąsos. Tai tiesiog atsitinka ir visas gyvenimas pasikeičia.“  

Judėjimo „Comunione e Liberazione“ tikslas – krikščioniškai ugdyti savo narius Bažnyčios misijai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Judėjimas kilo Italijoje 1954 m., jo įkūrėjas ir ilgametis vadovas – prelatas Luigi Giussani (1922–2005). Kun. Juliánas Carrónas jam vadovauja nuo įkūrėjo mirties 2005 metais.

Šiuo metu judėjimas veikia devyniasdešimtyje šalių, visuose žemynuose, vienija apie 65 tūkst. narių. Judėjimas neturi jokios narių registracijos, žmonių dalyvavimas yra laisvas. Esminiai judėjimo narių ugdymo momentai yra savaitinės katechezės, karitatyvinė veika. Judėjimo veikloje dalyvauja ir kitų konfesijų žmonės.