Dr. Jogilė Ulinskaitė. Vyto Nevieros/VU TSPMI nuotrauka

Kaip apsispręsti rinkimuose, kai visi sprendimai atrodo blogi? Rinktis geriausią iš blogų? Bet kaip nuspręsti, kuris iš jų geriausias? Apie šiuos ir kitus su rinkimais susijusius klausimus pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, politikos tyrinėtoja dr. JOGILE ULINSKAITE.

Yra paplitęs pasakymas „visi jie vienodi“ – turint omeny, jog visi politikai yra vienodi, visos partijos yra vienodos, skiriasi tik pavadinimai. Jūsų žvilgsniu žvelgiant: ar tikrai? Ar yra tiesos tame pasakyme?

Pradėčiau iš kitos pusės. Man atrodo, kad, kai sakome, jog nėra už ką balsuoti, dažnai turime nepagrįstą lūkestį, kad kas nors gero politikoje gali būti tik kažkas tobulo, idealiai atitinkančio mano pažiūras. Konservatoriai būtinai turi būti tik vienokie, socialdemokratai turi turėti tik labai konkretų vertybių rinkinį.

Tačiau taip nebūna, dėl to socialdemokratų partijos ar krikščionys-demokratai skirtingose valstybėse nėra vienodi. Kiekviena politinė partija ar judėjimas atsižvelgia į kontekstą ir kuria savo programą, kurią nebūtinai reikia vienareikšmiškai vadinti nuoseklia ideologija, paremta filosofinėmis nuostatomis. Jie kuria savo ideologinę tapatybę pagal tuometinę konkrečios aplinkos realybę. Kitaip sakant, man atrodo, kad yra nepagrįsta užkrauti partijoms pernelyg didelius lūkesčius. Nėra tobulų, idealiai rinkėjų norus atitinkančių partijų, nes rinkėjai yra be galo įvairūs.

Jeigu paklausome, kaip piliečiai kalba apie atstovavimą arba politikus, jie politiką dažnai supranta kaip reikalus arba sprendimus, kurie yra atitrūkę nuo kasdienio gyvenimo realybės. Politika – kažkur vykstantys dalykai, kurie manęs tiesiogiai neliečia.

Nėra tobulų, idealiai rinkėjų norus atitinkančių partijų, nes rinkėjai yra be galo įvairūs.

Ypač tai atsispindi savivaldybių tarybų rinkimuose. Daugelis žmonių galvoja, kad juos liečia tik labai arti esantys politiniai sprendimai, pavyzdžiui, gatvių tvarkymas ir apšvietimas arba, jeigu esate jauna šeima, jums svarbu, kiek yra darželių. Kitaip sakant, kai galvojame apie politikus ir ko mes iš jų tikimės, labai dažnai tai yra tik buitiniai administraciniai sprendimai. Tada mes sakome, jog visi politikai yra vienodi ir kad apskritai savivaldoje nėra politikos.

Patys norime, kad politikai tvarkytų šaligatvius, o ne laikytųsi ideologinių nuostatų. Jei mes turėtume tokį lūkestį, gal nesijuoktume iš tokių keistų susidariusių koalicijų, kai visos partijos, išskyrus vieną žmogų, yra pozicijoje. Man atrodo, kad mes patys nesame linkę mąstyti politinėmis kategorijomis arba suprasti, kad, jeigu turi ribotus išteklius ir reikia juos kažkaip paskirstyti – tai jau politinis sprendimas.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Ar kai jūs teigiate, jog nesitikima ideologinių nuostatų, turite omeny, kad dažnai sakoma: „Noriu politiko, kuris būtų sąžiningas, inžinerinio, techninio mąstymo, geras vadybininkas, kuris nepolitikuotų, o dirbtų, padarytų tai, ką reikia.“ Ar jums tai atrodo kaip keistas lūkestis?

Sunku daryti apibendrinimus, bet tokios tendencijos matyti, ir politikai į tai atliepia, sakydami, kad politikoje viskas yra labai paprasta – sprendimai yra geri arba blogi. Geri sprendimai yra tie, kurie visiems daug duoda, blogi sprendimai – jei atima. Tai nėra realistiškas požiūris į politiką: jei vienam esi geras, kitam gali būti ir blogas. Populistinės partijos tuo žongliruoja, sako, kad piliečių pasirinkimas yra ne interesų atstovavimas, o pasirinkimas tarp gerų ir blogų atstovų.

Man atrodo, kad nesame įpratę galvoti interesų kategorijomis. Pavyzdžiui, aš esu suinteresuota, kad didesnė biudžeto dalis būtų skiriama švietimui. Tikėtina, jog kitas žmogus turės kitokį interesą, kuris kertasi su mano interesu. Politikoje nėra vienareikšmiškai blogų arba gerų sprendimų. Aš nenoriu pernelyg apibendrinti, bet labai dažnai, kai kalbame apie perskirstymą, trūksta supratimo, kad visiems geras nebūsi, tenka rinktis prioritetus.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Ką rekomenduotumėte žmonėms, kurie jaučia, kad nėra už ką balsuoti? Vis tiek balsuoti? Bet kaip tuomet pasirinkti?

Man susidaro įspūdis, kad taip sakantys žmonės dažniausiai nėra įsigilinę į tai, ką iš tikrųjų politinės partijos siūlo. Pavyzdžiui, visi kandidatai į Vilniaus merus kalba, kad reikia tvarkyti, gerinti, tobulinti, keisti viešąjį transportą. Identifikuojama visiems matoma problema, bet kandidatai siūlo skirtingus sprendimus. Man atrodo, kad įvairovė išryškėja, kai įsigilini į dalykus, kai pasižiūri, ką iš tikrųjų politikai žada.

Kai politinių partijų programose randame tokias formuluotes kaip „sieksime“, „stengsimės“, „bandysime“, verta pagalvoti, ar politikai, pateikdami savo pažadus ir įsipareigojimus, neišsisukinėja – vengia konkretumo, žada neįgyvendinamus dalykus arba patys gerai nežino, ką gali įgyvendinti ir ko ne.

Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kiek manipuliuojama emocijomis, nes tai irgi labai gerai parodo, kad politinės partijos negali pasiūlyti kažko konkretaus, racionalaus ir žiūri į piliečius kaip į emocingas, spontaniškas, giliau sprendimų nesvarstančias būtybes. Tikrai yra politinių partijų programų, persunktų nepasitenkinimu, pykčiu, nukreiptu į oponentus, ir kartu manipuliavimu piliečių jausmais. Verta atkreipti dėmesį, ne tik į tai, ką politinės partijos žada, bet ir kaip kalba, nes iš to labai gerai matyti, ką jos galvoja apie savo rinkėjus.

Verta atkreipti dėmesį, ne tik į tai ką politinės partijos žada, bet ir kaip kalba, nes iš to labai gerai matyti, ką jos galvoja apie savo rinkėjus.

Reikėtų atlikti bent šiokius tokius namų darbus, ypač atkreipiant dėmesį į visuomeninius rinkimų komitetus. Politinės partijos išsiskiria, susijungia, tačiau turi šiokį tokį tęstinumą. Visuomeniniai rinkimų komitetai neturi tęstinumo, jie sukuriami vieniems rinkimams. Tik nedidelė dalis visuomeninių rinkimų komitetų siejami su visuomeninėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad dažnas visuomeninis rinkimų komitetas yra sąrašas žmonių, neaišku kuo tarpusavyje susijusių. Verta sąrašą panagrinėti, nes, nors žmonės iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo turintys ką nors bendro, tikriausiai jie jau yra kažkur bandę kartu veikti, kandidatuoti, siūlyti sprendimų.

Tai, kad niekada neaišku, kas slypi po visuomeninių rinkimų komitetų etiketėmis, yra ir atskaitomybės problema. Esant tokiai situacijai neįmanoma įgyvendinti atskaitomybės principo – per kitus rinkimus nėra ką nubausti. Jie pasivadina kitu pavadinimu, nors idėjos ir žmonės tie patys. Tai matyti savivaldos rinkimuose.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kai kas sakytų, kad jei sistema nesuteikia gerų pasirinkimų, tai sistemos reikia nepalaikyti, tad tokiu atveju geriausias balsavimas yra nebalsavimas. Juk jei politikas yra ant ribos tarp visiškai netenkinančio lūkesčių, bet jis tuos lūkesčius tenkina šiek tiek labiau nei kiti kandidatai, bet vis tiek minimaliai tenkina ir tuomet žmonės už jį balsuoja, jis gauna jų balsus ir sako: „Žiūrėkite, žmonės mane palaiko, tauta yra mano pusėje.“ Nors jis galbūt yra tik truputį geresnė blogybė už kitas blogybes. Ar prieštarautumėte tokiam požiūriui?

Žinoma, jei nėra gerų alternatyvų, geriausias sprendimas būtų sukurti alternatyvą ir pačiam dalyvauti rinkimuose. Nemaža dalis politinio elito kritikų nėra linkę patys aktyviai įsitraukti į politinį procesą.

Gali pats bandyti priimti nepatogų sprendimą ir pasirinkti ką nors, kas bent iš dalies atitinka tavo nuostatas, vertybes, lūkesčius, arba kiti rinkėjai, kurie ateina balsuoti rinkimuose nuspręs už tave.

O politikas – daug ar nedaug žmonių už jį balsavo, jis vis tiek sakys, kad tauta jam davė mandatą. Tad gal geriau tada pasikviesti savo kaimynus į rinkimus eiti kartu, kad vis dėlto mažesnė blogybė laimėtų.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Sakoma, kad geram demokratijos veikimui reikalingi stiprūs bendruomeniniai tarpusavio ryšiai, kad žmonės vieni kitus pažinotų, bendrautų, gebėtų kartu spręsti problemas, susiorganizuoti, surengti protestą, surinkti parašus. Dažnai skundžiamasi, kad Lietuvoje to trūksta. Ar tai pagrįstas skundas?

Nemanau. Pavyzdžiui, aš gyvenu Antakalnyje ir feisbuke esu prisijungusi prie trijų skirtingų antakalniečių grupių, kur vieni reklamuoja viena, kiti – kitą, treti aiškina, kas yra tikrasis viešasis interesas. Man atrodo, kad kalbėdami apie bendruomenę apibūdiname ją kaip minkštą ir pūkuotą, perdėtai draugišką žmonių grupę, kurioje visi kartu apsirengę tautiniais rūbais šoka liaudies šokius. Bet juk tai nėra pagrįstas lūkestis. Ilgimės idealizuotos bendruomenės, kurią mums kažkas pažadėjo, bet kurios tikriausiai niekada nebus ir tikriausiai niekada ir nebuvo.

Kuo artimesni ryšiai, tuo labiau išryškėja žmonių blogoji pusė. Bendruomenė reiškia ir konfliktus. Nėra idealių bendruomenių, ir, man atrodo, kad šito neįvertiname. Ten, kur žmonių būrys, ten ir nesutarimai. Tai turbūt yra natūralus gyvenimo faktas, kurį reikia priimti, kaip ir konfliktus reikia priimti, išmokti su jais būti, spręsti.

Bendruomenė reiškia ir konfliktus. Nėra idealių bendruomenių.

Tyrimai rodo, kad žmonės labiausiai yra linkę įsitraukti į pilietinį ar politinį veikimą, kai juos kas nors asmeniškai pakviečia. Jei skaitantis šį straipsnį nori ką nors pakeisti politikoje, tai paprasčiausias dalykas, kurį galima padaryti – pakalbinti pažįstamus žmones, kad eitų į rinkimus.

Įdomią mintį siūlo svarstomosios demokratijos teoretikai. Jų kritika dabartinei demokratijai remiasi mintimi, kad nors ir iš dalies supratome diskusijų svarbą geros politikos įgyvendinimui, su politika vis dar elgiamės labai individualiai. Tikimės, kad parlamente politika bus paremta klausimų svarstymu, diskusijose ieškant geriausio varianto. Tačiau sprendimą, už ką balsuoti, atstovaujamoji demokratija padaro labai individualų. Tad kaip diskusijas priartinti prie kiekvieno iš mūsų? Pakvietimas eiti balsuoti yra vienas dalykas, bet politinių klausimų aptarimas, galintis vesti ir prie bendruomeniškų ryšių bei priartinti politiką prie gyvenimo, yra visai kas kita.

Žinau, kad diskutuoti apie politiką yra tarsi blogo tono ženklas – galvojame, kad kils konfliktas, žmonės susipyks, blogai jausis. Bet gal nereikia per daug bijoti konfliktų ir nesutarimų? Man atrodo, kad nepagrįsta yra gyvenimo su labai vienodais ir į mus mąstymu, vertybėmis panašiais žmonėmis iliuzija. Jeigu ji tikrai nepagrįsta, gal verta priimti žmonių įvairovę ir gal tuomet išgirsime, ką kiti žmonės sako, kodėl jie renkasi vieną ar kitą politinę jėgą, ir tai mus praturtins?