Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 1-ajame numeryje)

Yiran Ding / Unsplash.com nuotrauka

„Tu studijuoji politiką, o tai už ką man balsuot?“ – klausimas (dažnai ištariamas ironišku tonu), kurio ankščiau ar vėliau sulaukia visi politikos mokslų studentai, taip pat ir aš. Atsakymas gali būti paprastas – politikos mokslas negali pasakyti, kuri partija yra geresnė. Atsakymas gali būti sudėtingesnis – politinei filosofijai visad rūpėjo atsakyti, kas yra geras pilietis, o balsuoja piliečiai. Tad atrodo, kad klausimą galima perfrazuoti taip: kaip balsuotų geras pilietis?

Prieš skubant ieškoti atsakymo reikia šiek tiek stabtelėti. Gyvename laiku, kai idėja, jog valdžia turi tarnauti žmonėms, dažnai yra suprantama pernelyg paraidžiui. Tai mąstymas, kuris, keldamas aukštą kartelę valdžiai, neužduoda beveik jokių klausimų apie tai, kokią kartelę turėtų sau kelti tie, kurie nori būti atstovaujami. Jeigu valdžios funkcija yra vykdyti rinkėjų norus, tokia valdžia bus pavojinga, jei rinkėjai bus neatsakingi ir jų norai bus nepamatuoti. „Gerai apgalvok, ko nori, norai pildosi“ – toks galėtų būti modernios demokratijos šūkis. Taigi, demokratija, kuri yra liaudies valdžia, gali sėkmingai gyvuoti tik tada, kai liaudis yra išmintinga.

Kad ir ką sakytų daugelis politikos ekspertų, demokratijai atstovavimas nėra būtinas. Kaip atėniečiai, taip ir lietuviai gali imtis spręsti klausimus balsuodami patys, o ne atiduodami savo balsą atstovams. Modernioje politikoje tokie atvejai žinomi referendumo vardu. Referendumas – demokratiškiausias būdas spręsti politikoje kylančius klausimus. Kai piliečių bendruomenė savo nuomonę išreiškia referendumu, tiek kairei, tiek dešinei, tiek valdančiajai koalicijai, tiek opozicijai tenka baigti diskusijas tarpusavy ir susitaikyti su tautos sprendimu.

Tiesa, patikėti sprendimus liaudžiai nebūtinai reiškia gerus rezultatus. Suskaičiavus referendumo dėl „Brexito“ balsus, atsirado sakančių, kad paprasti žmonės negali išmintingai priimti tokių svarbių sprendimų, kad akis jiems temdo emocijos ar kad jie lengvai pasiduoda demagogų manipuliacijoms. Anot panašių skeptikų, patikėti tokius svarbius klausimus liaudies balsui – tas pats, kas patikėti mėsininkui chirurgo darbą operacinėje.

Tačiau mes nesprendžiame visų klausimų referendumais. Mes renkame atstovus, kurie politinius sprendimus priima už mus. Atstovavimas yra didis modernaus politinio mąstymo išradimas. Prancūzų filosofo Pierre’o Manent žodžiais, modernus atstovavimo mechanizmas yra sukurtas norint dirbtiniu būdu sukurti valdančią aristokratiją – manoma, kad piliečių sprendimas tinkamus valdyti žmones atrinks geriau, nei giminystės ryšiai ar paveldėjimo teisė.

Koks yra gero piliečio santykis su atstovavimu? Pierre’as Manent atsakymo ieško nagrinėdamas Romos respublikos gyvenimą Šekspyro pjesėse (anot Manent, „romėniškos“ Šekspyro pjesės remiasi Plutarcho raštais, kurie daugelio mąstytojų, pavyzdžiui, Montaigne’io ir Rousseau buvo laikomi ne tik įdomiu Romos istorijos šaltiniu, bet ir taikliu žmogaus veiklos ir jos motyvų aprašymu). Tai, kuo P. Manent talentas tiesiog negali nežavėti, yra gebėjimas interpretuoti, neįtikėtinai giliai suprasti ir atskleisti tekstuose esančias prasmes. Piliečio ir valstybės santykius jis meistriškai aptaria analizuodamas du Šekspyro kūrinius: „Koriolaną“ ir „Julijų Cezarį“.

„Koriolane“ pagrindinis Romos respublikos principas yra aristokratinis. Tai reiškia, kad valdantysis sluoksnis yra patricijai, Romos aristokratai, kurie valdo remdamiesi „aristokratiškumo“ dvasia. Anot Manent, tai yra sunku nuryti moderniam, visų piliečių lygybę ir balsavimo teisę savaime suprantamu dalyku laikančiam žmogui. Tačiau neturime to išsigąsti – Šekspyras neabejotinai turi ką pasakyti apie vidines ir išorines gyvenimo valstybėje dramas.

Carlos Alberto Gomez Iniguez / Unsplash.com nuotrauka

Koriolanas, pagrindinis tragedijos veikėjas, yra talentingas Romos generolas, kilmingasis, į plebėjus žvelgiantis iš aukšto. Jis nenori niekam aiškinti ir diskutuoti apie savo veiksmus ir jų motyvus, jis nori veikti. Anot Manent, Koriolano akimis, liaudis nežino nei kaip gyventi taikoje, nei kaip išlikti kare. Tapęs konsulu Koriolanas lengvai imasi reikalingos veiklos (romėnai kariauja su volskais), tačiau, kaip pastebi Manent, kalbėjimas su liaudimi siekiant romėnų pritarimo jam – tikra kančia. Jis nori, kad piliečiams užtektų matyti jo darbus, tačiau tai, kaip pastebi Manent, nėra įmanoma respublikoje – vien darbais liaudies pritarimo užsitikrinti valdovas negali.
Tačiau Šekspyro „Koriolane“, anot Manent, taip pat pateikiama teisingo bendravimo tarp valdovo ir piliečio formulė: „Kai, bepasakodamas apie savo žygius, jisai pradės rodyti gautas žaizdas, prie jų bemat lipte prilips mūsų liežuviai, ir mes patys imsim už jas kalbėti.“ Tai ne itin estetiška, tačiau įtaigi metafora: valdovo tinkamumą piliečiai patikrina pažvelgdami į kare valdovo gautas žaizdas, taigi sužinodami, kad šis žmogus tikrai yra pasiruošęs save atiduoti respublikai – šiuo atveju, visai tiesiogine prasme, savęs atidavimas respublikai reiškia realų rizikavimą savo gyvybe.

Šis modelis nusako, ko geras pilietis ieško savo valdove – to, kuris ne tik pajėgus suprasti, kas yra respublikos interesas ir gėris, bet ir yra pasiryžęs jo siekti visomis jėgomis. Tai reikalauja iš piliečio apmąstymo – kas yra respublikos interesas, kas yra jai gėris – ir gebėjimo tuo vadovautis ieškant tinkamo atstovo.

Šis modelis smarkiai kontrastuoja su scena iš kitos Šekspyro dramos – „Julijaus Cezario“. Manent atkreipa dėmesį į Antonijaus kalbą, pasakytą pjesės trečiojo veiksmo antrojoje scenoje. Trečiasis veiksmas yra Cezario nužudymas – senatoriai, Cezario bendražygiai, išsigandę galimybės, kad Cezaris gali tapti tironišku valdovu, surezga sąmokslą ir Cezarį nugalabija. Svarbu, kad senatoriai (visų pirma Brutas) supranta sudėtingumą padėties, kurioje atsidūrė: jiems tenka daryti pasirinkimą tarp negarbingos žmogžudystės ir Cezario tironiškos valdžios. Dar daugiau – daugelis jų yra geri Cezario draugai ir tai konfliktą padaro itin aštrų.

Po Cezario mirties susirinkusi piliečių minia reikalauja paaiškinimo – jie taip pat mėgo Cezarį ir laikė jį geru valdytoju. Brutas bando paaiškinti šį senatorių sprendimą:

„Jei šiame susirinkime yra bent vienas tikrai nuoširdus Cezario bičiulis, tai aš pasakysiu jam, kad Brutas mylėjo Cezarį nė kiek ne mažiau už jį. Ir jeigu tasai žmogus paklaus, kodėl Brutas sukilo prieš Cezarį, štai mano atsakymas: ne dėl to, kad Cezarį mylėjau mažiau, o dėl to, kad Romą – daugiau. Ko jūs labiau geistumėt: kad Cezaris gyventų, o visi jūs mirtumėt vergais, ar kad Cezaris mirtų, o jūs gyventumėt laisvais žmonėmis? Cezaris mane mylėjo – ir aš apverkiu jį; Cezaris buvo laimingas – ir aš džiaugiausi tuo; jis buvo narsus – ir aš gerbiau jį už tai; bet jis buvo garbėtroška – ir aš jį nužudžiau.“

Manent pastebi, kad Brutas savo kalboje argumentus dėlioja labai racionaliai. Jo žodžiai paveikia minią. Piliečiai jau besiruošią su dėkingumu ir triumfu lydėti Brutą iki jo namų, tačiau tuomet pasirodo Antonijus (Cezario draugas ir bendražygis), kuris sugeba minios nuomonę pakeisti. Antonijus sakosi apverkiąs Cezarį, kuris, anot jo, tikrai nebuvo garbėtroška: „Vargdieniui verkiant, Cezaris raudojo – / Toksai jautrus garbėtroška nebūna.“ Emocingoje kalboje jis pamini Cezario spintoje radęs šio testamentą, kurio skaityti nedrįsta, tačiau „išgirdęs jį, kiekvienas jūsų / Bučiuoti pultų Cezario žaizdas“. Romėnus galutinai įtikina tai, kas parašyta Cezario testamente – jis kiekvienam Romos gyventojui paliko po septynesdešimt penkias drachmas (!) bei leido miestiečiams vaikščioti po savo asmeninius sodus Tiberio pakrantėje. Tai tampa nenuginčijamu argumentu piliečiams palaikyti Antonijų (tarsi stovintį jau mirusio Cezario pusėje) ir reikalauti sąmokslininkų egzekucijos.
Minia, pradžioje linkstanti sutikti su Brutu, o vėliau patraukiama Antonijaus, anot Manent, spręsti sudėtingų politikos klausimų susirinko kaip į šou. Užuot bandę suprasti, kas yra tikrasis bendras interesas (tai yra tikrai labai sunku), jie leidžiasi pigiai paperkami dovanomis ir emocingomis kalbomis. Užuot buvę sprendimų priėmėjais, jie tampa žiūrovais. Į politikos klausimus jie žiūri arba nerimtai, kaip į abejotinos reikšmės dalykus, arba kaip į savo asmeninio intereso įgyvendinimo erdvę – valdovas geras tol, kol iš jo kišenės pavaldiniams byra drachmos.

Panašių piliečio santykio su valstybe apraiškų galime pamatyti ir šiandien. Tai galvojimas, kad balsavimo rinkimuose esmė yra išreikšti savo asmeninius interesus valdžios atžvilgiu, arba romantiškas santykis su politika, vienaip ar kitaip traktuojantis dalyvavimą rinkimuose kaip paprasčiausią saviraišką, kylančią iš tapatybės. Manent pasinaudodamas Šekspyro pjesėmis brėžia aiškią liniją – „Koriolane“ įtarūs piliečiai ieško žmoguje to, kas darytų jį tinkamą vadovauti valstybei – to, kuris būtų ne tik išmintingas, bet ir tvirtas. „Julijaus Cezario“ atveju piliečių susibūrimą pakeičia bevalė ir bedvasė minia, krypstanti ten, kur girdi gražesnius žodžius ar pigių dovanų pažadus.

Galų gale, iš literatūros pasaulio tenka grįžti į realų pasaulį. Pasakojimai, mus pasiekiantys iš literatūros kūrinių, gali padėti mums susiorientuoti – šiuo atveju, net jei ir sunku būtų rasti aiškius lengvai papunkčiui surašomus patarimus, grožinės literatūros kūriniai mums suteikia vaizdinius apie tai, koks yra žmonių santykis su pasauliu, šiuo konkrečiu atveju – apie tai, ką reiškia būti piliečiu.

Tad grįžtant prie klausimo, nuo kurio prasidėjo ši esė, tenka ištarti, kad politikoje retai būna paprastų pasirinkimų. Balsuojant ant biuletenių būna užrašytos žmonių – klystančių ir netobulų – pavardės, o kartais tenka daryti pasirinkimus tarp maro ir choleros. Tad kaip pasirinkti? Nenoriu čia įsivelti į partinius debatus. „Koriolanas“ ir „Julijus Cezaris“ duoda patarimus – nebūti naiviais ir emocingais romantikais, nes balsavimas – atsakingas dalykas. Būti įtariais žinant, kas dažnai slepiasi už medumi teptų liežuvių. Ir nepriimti pernelyg rimtai visokių aiškintojų, kaip ir kodėl geriausia balsuoti. Galų gale, šis tekstas irgi – tik politikos mokslų studento patarimas.