Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 4) 

Į žaidimą nežiūrime rimtai, juk posakis „tai tik žaidimas“ reiškia, kad objektas ar veiksmas yra nesvarbus, nerimtas. Žaidimų tyrinėjimas, jų analizė gali pasirodyti juokingas užsiėmimas, kai tiek daug rimtų dalykų nėra ištirta. Tačiau mokslininkai šiandien vis dažniau atkreipia dėmesį į žaidimo raidą ir jo reikšmę visuomenėje. Žaidimas tyrimo objektu tapo XIX amžiaus antrojoje pusėje, kai prancūzas Louis Becqas de Fouquièresʼas išleido veikalą, skirtą žaidimų raidai antikoje analizuoti. Tema toliau neliečiama iki XX amžiaus vidurio, kai Johanas Huizinga išleidžia „Homo ludens“, veikalą, tapusį biblija kiekvienam, kuris domisi žaidimo tyrimais. Kiek vėliau Roger Caillois išleidžia veikalą „Žaidimai ir žmonės“, analizuojantį žaidimo svarbą visuomenėje. 

J. Huizingos teigimu, žaidimas yra mūsų civilizacijos sudedamoji, o gal net ir pamatinė dalis. Žaidimų tyrinėjimas gali atskleisti skirtingų tautų pasaulio viziją, valdomą tam tikrų taisyklių, kurios nenustoja keistis, kaip ir žaidimai. Žaidimai gali būti raktas į normų, vertybių ir vaizduotės istoriją. Kultūriniu požiūriu žaidimų analizė gali padėti suprasti lyčių santykį tarp mergaičių ir berniukų, taip pat tarp suaugusiųjų – vyrų ir moterų. Žaidžia visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Net dievai – ir tie žaidžia. Žaidimai mums gali papasakoti apie visuomenės gyvenimo organizavimą, jo politinius, socialinius, religinius aspektus.

„Pyxis“, vaza papuošalams saugoti. Dvi moterys žaidžia kauliukų žaidimą. 425–400 prieš Kristaus gimimą, Atika.

Žaidimų istorija ilgą laiką buvo užmiršta, ja tiesiog nesidomėta. Viena iš ignoravimo priežasčių buvo ne tik faktas, kad visa tai „nerimta“ kasdienybės istorija, kuri nedaug ką gali sudominti, bet ir neigiamas Bažnyčios požiūris į žaidimus. Krikščionybė neigiamai traktavo visus žaidimus, buvo teigiama, kad tai žmogaus dvasiai pavojingas laisvalaikio praleidimo būdas. Apie žaidimų žalą rašė šventasis Augustinas, Izidorius Sevilietis, vėliau šventasis Tomas Akvinietis. Senovės žaidimus šiandien atrandame iš naujo. Kas mums išliko iki šių dienų, su kokiais žaislais žaidė senovės graikų vaikai? Ką reiškė žaidimas senovės graiko kasdieniame gyvenime?

Senovės Graikijoje buvo žaidžiama lauke, tad žaidimai buvo socialinio gyvenimo dalis. Žaidimai vykdavo, ypač stalo ir kauliukų, viešose vietose, turguje, gatvėse, teatre, pirtyse ir t. t. Šiandien archeologai randa išbraižytas žaidimų schemas ant sėdimų teatro vietų, ant šventyklų sienų, ant palestros grindų. Šios schemos buvo naudojamos vietoj stalų, skirtų žaidimams. Senovės graikams žaidimų lenta asocijavosi su miesto-valstybės, polio, gyvenimu ir jo tvarka. Vienas populiariausių stalo žaidimų taip ir vadinosi – polis. Tad mokėti žaisti ir išmanyti žaidimo taisykles reiškė išmanyti miesto-valstybės piliečio pareigas. Aristotelis asocialų žmogų lygina su izoliuota stalo žaidimo figūrėle. Senovės graikui stalo žaidimas buvo lyg gyvenimo visuomenėje metafora. Tad išmokti žaisti stalo žaidimus buvo labai svarbu norint tapti geru miesto piliečiu. Suaugęs miestietis mielai praleisdavo laisvalaikį žaisdamas stalo žaidimus. Herodotas pasakoja, kad atėniečiai buvo taip įsitraukę į šiuos žaidimus, jog nepamatė atžygiuojančios Peisistrato kariuomenės. 

Vienas pagrindinių vaikų žaislų buvo kauliukas, graikų kalba – astragalas. Astragalas, keturių pusių kauliukas, buvo gaminamas iš avies, ožkos ar kiaulės čiurnos kaulo. Kauliuko puselės turėjo skirtingus taškus ir vardus, stipriausioji, laiminti, pusė vadinta Afroditės, meilės deivės, vardu, pralaiminti – šuns vardu, nors reikia pridurti, kad skirtingais laikotarpiais, ypač Romos imperijos laikais, astragalų puselės buvo vadinamos skirtingai. Vienas iš žaidimų, kuris buvo žaidžiamas su šiais kauliukais, – penthelita. Šio žaidimo metu naudojami penki astragalai, jie išmetami į orą ir juos bandoma sugauti plaštaka. Šio žaidimo atvaizdų galima rasti antikinių vazų ikonografijoje, kur vaizduojamos šį žaidimą žaidžiančios merginos. Graikų autorius Poluksas teigia, kad šį žaidimą žaisdavo jaunos, santuokai subrendusios merginos. Šešiapusiai kauliukai, kuriuos pažįstame šiandien, graikų kalba buvo vadinami kuboi ir dažnai naudoti azartiniams žaidimams. 

Senovės Graikijoje astragalas buvo jaunų žmonių atributas. Mergaitės ir berniukai dažnai vaizduojami laikantys kauliukų maišelį, phormiskos. Šis maišelis buvo vertinga dovana, dovanojama norint suvilioti arba įsiteikti meilės objektui. Jaunuoliai galėdavo gauti phormiskos kaip apdovanojimą gimnazijoje ar palestroje. Astragalai taip pat buvo sužadėtinių simbolis. Pandarėjo dukros Kamira ir Klitija, likusios našlaitės Trojos karo metu, buvo prižiūrimos Olimpo deivių. Mergaitėms subrendus, Afroditė ėmė rūpintis jų vestuvėmis, prašydama Dzeuso joms skirti jaunikius. Tačiau mergaitėms nebuvo lemta tapti nuotakomis, jos buvo pagrobtos harpijų. Šios seserys vaizduojamos žaidžiančios kauliukais mirusiųjų karalystėje kaip amžinos sužadėtinės, žymus dailininkas Polignotas jas vaizduoja viename savo paveikslų, aprašytų Pausanijo.

Daug astragalų randama šventyklose ir kapavietėse. Jų panaudojimas šventyklose nėra iki galo ištirtas. Viena iš hipotezių teigia, kad kauliukai galėjo būti aukojami dievams. Kai kurie išlikę tekstai mums tai patvirtina, pavyzdžiui, epigrama iš Palatino antologijos: „Filoklas paaukojo Hermiui visus savo vaikystės žaislus: kamuolį, medinius barškučius, kauliukus, kuriuos jis labai mėgo, ir sukutį, kurį jis sukdavo.“

Lėlė, terakota, Korintas, V amžius prieš Kristų.

Hermis, dievų pasiuntinys, buvo taip pat ir vaikinų, efebų, globėjas. Filoklas tikriausiai aukoja šiuos žaislus prieš stodamas į efebų tarnybą arba prieš tapdamas fratrijos nariu. Tai du svarbūs jaunuolio gyvenimo etapai senovės Graikijoje. Labiausiai tikėtina, kad šis dokumentas susijęs su efebija, nes vaikinas kreipiasi į Hermį, efebų globėją. 

Manoma, kad vestuvių išvakarėse būsimos nuotakos Artemidei aukodavo žaislus. Ši auka interpretuojama kaip simbolinis perėjimas iš vienos būsenos į kitą, iš nekaltos mergelės tampant ištekėjusia moterimi. Paaukodama žaislus, mergina prašo deivės pagalbos ir apsaugos naujame gyvenimo etape. Kauliukai, rasti šventyklose, galėjo būti ne tik atnešti paaukoti tikinčiųjų, bet ir naudojami ritualuose. Pavyzdžiui, jau minėtas Pausanijas aprašo, kaip grotoje, skirtoje garbinti Heraklį, buvo atliekamas ateities spėjimas naudojant astragalus. Tikintysis, atlikęs auką, prieidavo prie staliuko, išmesdavo astragalus ir iš gauto rezultato buvo spėjama ateitis. Autorius nepateikia daugiau detalių apie šį ateities spėjimą. Mažojoje Azijoje buvo rasti akmeniniai luitai su orakulo teksto inskripcijomis. Prie šių tekstų parašytos skaičių kombinacijos, kurios buvo gaunamos išmetus kauliukus. Šio orakulo globėjas buvo dievų pasiuntinys Hermis. Jo statula paprastai stovėdavo miesto aikštėje, jis taip pat buvo ir pirklių globėjas, tad šie tekstai buvo prieinami kiekvienam. Praeivis, pirklys, keliauninkas – visi galėdavo išmesti kauliukus ir sužinoti ateitį pagal iškritusių skaičių kombinaciją. 

Paprastas kauliukas, kuris iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas ir archeologų dažnai net ignoruotas kasinėjimų raportuose, mums gali papasakoti labai daug. Tai ne tik vaiko žaislas, bet ir auka dievui, ritualo objektas. Jo reikšmė skirtinguose kontekstuose gali būti interpretuojama įvairiai. Matėme, kad žaidimas gali būti miesto piliečio išraiška, ypač jei kalbame apie stalo žaidimus. Kauliukas vaiko rankose yra tiesiog žaislas, tačiau paauglės merginos rankose jis įgyja kitokią reikšmę, tampa užuomina į artėjančias vestuves. Senovės graikų mene žaidžia visi, net ir dievai. Žaislas dievo rankose įgyja vėl kiek kitokią reikšmę. Bronzinio veidrodžio, kuris pagamintas maždaug 350 metais prieš Kristų, kitoje pusėje randame išraižytą įdomią sceną. Afroditė žaidžia kauliukais su dievu Panu, piemenų globėju, pusiau ožiu, pusiau žmogumi. Abu sėdi vienas priešais kitą. Afroditė meta kauliukus, o Panas savo ruožtu tiesia dešinę ranką lyg laimėjimo gestą. Po žaidimo stalu matome žąsį, Afroditės gyvūną, o šalia deivės pavaizduotas Erotas, lyg patarinėjantis. Iš ko žaidžiama? Ką gaus laimėtojas? Į šiuos klausimus sunku atsakyti, tačiau sceną galime palyginti su kita, gan plačiai paplitusia, kurioje matome visus tris personažus. Tai žymioji marmuro kompozicija, atrasta Delo saloje, vaizduojanti apsinuoginusią Afroditę, viena ranka prisidengusią lytį, o kitoje laikančią sandalą, lyg norėtų suduoti Panui, kuris pavaizduotas laikantis Afroditę už rankos, kuria ji slepia lytį. Tarp jų sklando Erotas. Iš pirmo žvilgsnio ši scena gali pasirodyti lyg savigyna – meilės deivė ginasi nuo ją puolančio Pano, tačiau sandalas graikų ikonografijoje turi ypatingą reikšmę. Tai erotinis simbolis. Afroditės veiksmas greičiausiai reiškia viliojimą nei gynimąsi. Tad galbūt ir kauliukų žaidimas, pavaizduotas kitoje veidrodžio pusėje, gali turėti viliojimo galią. 

Senovės Graikijoje būta lėlių, tačiau, kitaip negu galėtume pamanyti, jos nebuvo šiandieninių barbių prototipas. Šių lėlių, pagamintų iš molio, terakotos, dramblio ar kitokio kaulo, randama šventyklose arba kapavietėse. Tai lėlės su besilankstančiomis galūnėmis, kojomis ir rankomis. Jų plaukai sušukuoti į polos, karūnos formos šukuoseną, su kuriomis dažnai buvo vaizduojamos deivės. Šios lėlės turi skylutę galvoje, kad būtų galima jas pakabinti šventykloje. Kai kurios dėvi chitoną ir rankose laiko muzikos instrumentą barškutį. Šios figūrėlės asocijuojasi su jaunų mergaičių chorais, kurie šokdavo ir dainuodavo švenčių metu šventyklos teritorijoje. 

Šiuolaikinio žmogaus akimis, figūrėlės su besilankstančiomis galūnėmis buvo skirtos žaidimams. Tačiau jos dažnai neturi jokių panaudojimo žymių, lyg su jomis niekada nebuvo žaista. Archeologai teigia, kad šių objektų net nereikėtų vadinti lėlėmis, nes jie nebuvo skirti žaidimams. Šios lėlės interpretuojamos kaip jaunų merginų antrininkės, kurios paaukojamos prieš vestuves šventykloje. Vietoj merginos aukojama figūrėlė – jaunos merginos atvaizdas. Kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, kad šios figūrėlės – tai anatominės aukos dievams. Kaip žinoma, senovės graikai aukodavo anatomines kūno dalis, pagamintas iš molio ar terakotos. Tokio tipo aukos buvo atnešamos į šventyklas viliantis kuo greičiau pasveikti. 

Kam lėlės naudojamos, nėra žinoma, tačiau jų reikšmė nenuginčijama, tarkim, Demetros ir Persefonės šventykloje Korinte rasta apie 900 lėlių. Akivaizdu, kad jos buvo svarbios šių deivių ritualuose. Didžioji dalis lėlių nuogos, todėl manoma, kad jos buvo naudojamos supažindinti jaunas merginas su moters kūno funkcionavimu, nes pagrindinis merginos gyvenimo tikslas buvo ištekėti ir gimdyti vaikus. Tačiau tai nepaaiškina rankų ir kojų mobilumo. Merginos aukodavo lėles vestuvių išvakarėse, prieš palikdamos tėvų namus. Šis pokytis reiškė perėjimą ir tapsmą: iš jaunos merginos į ištekėjusios moters būseną. Kojų mobilumas galėtų būti asocijuojamas su šiuo aspektu ir jo perkeltine reikšme. 

Žaislas, paprastas mažytis objektas, mums pasakoja senovės Graikijos kasdienybės istoriją. Šiandien archeologai susiduria su metodologine problema, kaip atpažinti žaislą. Tai, kas gali atrodyti kaip žaislas, senovės graikams turėjo kitokią paskirtį. Pavyzdžiui, iš terakotos pagaminti žetonai galėjo būti naudojami stalo žaidimams. Pasirodo, tokie žetonai buvo naudojami kaip asmeninės higienos priemonės. 

Žaislas glaudžiai susijęs su religija, tačiau suprasti šį ryšį gan sudėtinga. Su žaislu ne tik žaista, bet ir spėta ateitis, jis aukotas dievams. Žaislas mums pasakoja kiek kitokią istoriją, todėl tolesni tyrimai gali atskleisti naujų žaislo panaudojimo senovės pasaulyje būdų. 

Šiaurės Atėnai