Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius ir režisierius VALENTINAS MASALSKIS yra sukūręs apie 100 vaidmenų teatre ir kine, nusifilmavęs Lietuvos ir užsienio šalių vaidybiniuose filmuose, dirbęs kone su visais žymiausiais Lietuvos kino režisieriais: Arūnu Žebriūnu, Gyčiu Lukšu, Algimantu Puipa, Šarūnu Bartu. Šiuo metu jis ir vaidina, ir režisuoja (lapkritį V. Masalskis publikai pristatė savo spektaklį pagal Johno Logano pjesę „Raudona“), ir dirba su jaunaisiais aktoriais Klaipėdoje. V. Masalskis – nepaprastai įdomus mąstytojas, ir ne tik kai kalba apie teatrą. 

Vasario 27 dieną M. K. Čiurlionio namuose, tęsiant susitikimų su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą, aktorius pasidalijo įžvalgomis apie savo jaunystės teatrą ir dabartinį, kurį kuria kartu su savo studentais. Abu juos, nors ir visiškai skirtingus, V. Masalskis vadina vilties teatru. 

Skaitykite aktoriaus pamąstymus. 

Valentinas Masalskis. Igno Stanio nuotrauka

VALENTINAS MASALSKIS: Čia ne aš vaidinu, ne aš kalbu – mane kažkas veda.

Kiekviename teatre buvo vedlių. Kai kalbame apie teatro mokyklą, turėtume kalbėti apie iškilius asmenis, kurie mums, jauniems aktoriams, buvo vedliai. Man vedlys buvo amžinatilsį Henrikas Kurauskas, amžinatilsį Kęstutis Genys, amžinatilsį Leonardas Zelčius, amžinatilsį Danutė Juronytė, amžinatilsį Rūta Staliliūnaitė, amžinatilsį Stepas Jukna, – daug tų „amžinatilsį“, kuriuos gali kartoti iš pagarbos – gyvas Vytautas Paukštė. Į juos mes, jauni žmonės, nukreipdavome savo snaiperio žiūronus ir bandydavome juos kopijuoti, iš jų mokytis. 

Kaip ir kiekvienas menininkas – jeigu nori išmokti ar paišyti, ar groti, pirmiausia turi pradėti kopijuoti tuos, kuriuos labai gerbi ir myli. Tiksliau – ne kopijuoti, bet žiūrėti, kaip jie viską daro. Kai seki juos, pradedi matyti, kur tie žmonės padaro tą fokusą, kaip jis įvyksta. Paskui keliaudamas toliau atplyšti nuo jų, pasileidi ir eini pats. Jie lyg lieka šone arba išeina į nebūtį, o tu keliauji toliau. Viskas turi tęstinumą. Negali pradėti kurti šitą pasaulį nuo savęs – pradedame kurti nuo mamos, tėvo, kaimyno, nuo pirmų muzikos garsų. Mums kažkas patinka, kažkas – nepatinka, ir taip tampame šokėjais, kompozitoriais, dainininkais. 

Negalvoju, kad aš tapau aktoriumi – mane tokį padarė kultūra, terpė, močiutė, kaimas, tėvai, galbūt kažkur stovintis arklys arba bergždžios vyšnios, kurios augo mūsų kieme. Be tos kultūros tu negali kuo nors tapti. Aš esu signalas iš praeities, iš savo prosenelių. Čia ne aš vaidinu, ne aš kalbu – mane kažkas veda. 

Kas yra ta aktorystė? Tai mokslas, kaip apgauti save, sau pameluoti, sau patikėti, kad priešais tave – ne partnerė, bet mama. Kad tekstas, parašytas autoriaus, yra lyg tavo tekstas. Tai mokslas, kaip sukurti obertonų, kuriais veiki žiūrovą.

Mes nebendraujame verbaline kalba – mes visi bendraujame kūno kalba, tais obertonais. 

Giedrius Kuprevičius yra labai gražiai pasakęs apie publiką: publika yra visiškai kvaila, ji nieko nesupranta, bet viską jaučia. Ji nemoka paaiškinti, kodėl blogai, bet sako „nepatiko“. Ir tas „nepatiko“ arba „patiko“ yra ryšys su publika, kaip ji matuoja – pagal falšą. 

Studentams dažnai darau fokusą su kortomis, su skepetaite – visi žino, kad tai yra fokusas, gaudo mane ir seka. Taip pat mes girdime muziką, taip pat žiūrime spektaklius. Matosi, kur aktoriai meluoja arba kur nemeluoja. Pavyzdžiui, neseniai pastatėme spektaklį „Mūsų miestelis“, ir ten yra paprasta scenelė, kaip dvi moterys lukštena pupas. Kiekvienas iš mūsų kažkada kartu lupome obuolį, vaikystėje gal taip pat pupas, gal siemkas – ir tai, kad darome kažką bendro, jau yra kalbėjimo melodija. 

Jeigu tik per greitai pradedama kalbėti lukštenant pupas, žmonės sako: „Blogai vaidinate.“ Nežinodami, pagal ką, jie tiesiog pagauna, kad fokusas neteisingas. Mes viską pritaikome iš savo gyvenimo. 

Aktorystė yra vienas kito apgaudinėjimas, bet labai rimtais dalykais. O aš turiu apgauti save, kad įtikinčiau save. 

Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis jo paties režisuotame spektaklyje „Raudona“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

VALENTINAS MASALSKIS: Publika visą laiką myli silpnus, bet kovotojus. Marginalus – bet ne dvasios, o sistemos. Ir labai gerai viską jaučia.

Mūsų teatro mokykla buvo vilties teatras. Toks vilties teatras man buvo Juozo Miltinio teatras. Man nereikėjo mokytis pas jį, nereikėjo būti pas jį, bet žinojau, kad tai teatras, kur žmonės gerbia literatūrą, vienas kitą, kur žmonės myli medžiagą, kur žmonės tarnauja, nori būti fanatikai, nors tokie nėra. 

Aš kūriau tokį teatrą, ir man norėjosi jame būti. Turbūt tokio nesukūriau, bet noriu tokio, visą laiką kuriu jį, dėl to, man atrodo, užteko žinoti, kad yra toks teatras Lietuvoje. Tuo labiau kad labai daug mokiausi iš amžinatilsį Broniaus Babkausko – jis net nežinojo, jog esu jo mokinys, tiesiog žiūrėdavau jo filmus ir kaip viską daro. 

Kai Nikolajaus Gogolio paklausė, ar vaikšto į teatrą, jis atsakė, kad ne, nes jam negaila personažo. Ir aš supratau – reikia vaidinti taip, kad žiūrovams atsirastų empatijos ryšys, kad jiems būtų gaila to personažo. Publika myli ne tuos herojus, kurie šaukdami laimi, bet tuos, kurie pralaimėdami kovoja toliau. Nes juos sutapatina su savimi. Mes visi gyvename sunkų gyvenimą, mes visi kovotojai, mes visi herojai, mes visi kovojame ir laimime. 

Laimėjimas galbūt yra net ir po mirties. Publika visą laiką myli silpnus, bet kovotojus. Marginalus – bet ne dvasios, o sistemos. Ir labai gerai viską jaučia.

Mūsų teatro mokykla buvo didžioji mokykla. Būdamas 22 metų piemuo Kauno teatre apie menus galėjau kalbėtis su senais aktoriais: su amžinatilsį Antanu Gabrėnu, Kęstučiu Geniu, Leonardu Zelčiumi, Algimantu Voščiku, Birute Raubaite, kuri neseniai išėjo į dausas, Danute Juronyte. Su Henriku Kurausku ėjau nuo televizijos iki stoties ir aiškinau jam, kaip vaidinčiau Ričardą II. Ir jis klausė. Aš, piemuo, visai vaikas, jam aiškinau. 

Buvo ir dabar yra tas kartų ryšys. Nėra nei senų, nei jaunų – yra, kaip Arvydas Šliogeris sako – kvaili arba visai kvaili. 

Apie mano mokyklą. Stefa Nosevičiūtė davė man Prometėjo vaidmenį nuostabioje Justino Marcinkevičiaus dramoje. Ši drama buvo labai sociali, jaudinanti, žmogiška – kenčiančio žmogaus drama. Man labai patiko Just. Marcinkevičius ir dabar patinka. Patiko jo jautrumas, metamorfozės, atsivertimai. Su „Prometėju“ kaip tik ir įvyko jo atsivertimas – nors daug kas jį kaltina, žmogus turi teisę atsiversti. Ir tas vaidmuo man niekaip nesisekė. Buvo lietus, išėjau tada į Lenino aikštę, dabartinę Lukiškių. Pliaupia lietus, nėra nė vieno žmogaus, aš einu ir sakau tą monologą. Pradėjau verkti ir praplyšau – staiga pajutau, kad jau turiu teisę sakyti tuos žodžius. 

Aktorius turi susirasti sau teisę sakyti žodžius, nes negali juos sakyti paprastai. Paskui grįžau, pabandžiau pasakyti juos su S. Nosevičiūte, kolegomis ir paskui – salėje. Kalbėjau labai tyliai ir pajutau, kad žmonės klauso mano emocijų, o ne žodžių. Supratau, – niekas to man nebuvo sakęs, – kad su žiūrovais bendrauju neverbaline kalba.

Valentinas Masalskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

VALENTINAS MASALSKIS: Šiandien susidūręs su kinu suprantu, kad nebemokame vaidinti. Mokame išpildyti serialus, bet kine dar nemokame rašyti dramaturgijos, scenarijų, nemokame vaidinti.

Nuo tada prasidėjo mano aktorystė – kai pradėjau ieškoti emocijos. Ir dabar su būsimais aktoriais keliauju tuo pačiu keliu, ieškau emocionalaus teatro, kuris paveiktų, supratau, kad publiką veikia ne žodžiai, bet visai kiti garsai, kurie atsiranda ar iš mūsų gyvenimo, ar iš to, kaip jį jaučiame, ar iš santykių į tą gyvenimą. 

Mūsų teatro mokykla yra ir tęsiasi. Buvome truputį sustoję, paskendę Maskvos mokykloje. Kai pradėjau dėstyti, pajutau, kad studentams dėstomas tiktai Konstantinas Stanislavskis, maksimum – Michailas Čechovas, truputėlį – Jerzy Grotowskis, bet nei Davido Mameto, nei Lee Strasbergo, nei prancūzų mokyklos, nei italų mokyklos mes nežinome, nes niekam jos nereikia. 

Supratau, kad pedagogai yra nustoję domėtis. Mano užduotis buvo pažadinti tą domėjimąsi ir ieškoti toliau. Viskas pasikeitė. Nes kai K. Stanislavskis rašė savo sistemą, dar nebuvo žodžio „psichologija“, nebuvo Sigmundo Freudo, Viktoro Franklio, Alfredo Adlerio – buvo visai kita terminologija. Dėl to ne K. Stanislavskis paseno, kaip sako J. Grotowskis, bet tie, kurie dėsto. 

Reikia išsiversti naują žodyną ir papildyti jį psichologijos atradimais. Dabar galime atsiversti psichologijos žodyną ir rasti aprašymą, kaip tapti aktoriumi ar menininku, netgi pratimų yra, kaip sukelti emocijas. To paties, ko ieškojo K. Stanislavskis, Vsevolodas Mejerholdas, J. Grotowskis, Antonas Čechovas. 

Viskas pažengė gerokai toliau, ir pradėjome labai aiškiai užčiuopti žmogų. Ši mokykla tęsiasi, atsiranda jaunų žmonių, kurie atsiveža naujų idėjų. O prasidėjo ji, kai paprastai, nuoširdžiai pradėjo vaidinti B. Babkauskas, Stasys Petronaitis, vienas mylimiausių J. Miltinio aktorių, Donatas Banionis. Kai jie pradėjo vaidinti dokumentiniu stiliumi – atsirado ir mūsų kinas. 

Šiandien susidūręs su kinu suprantu, kad nebemokame vaidinti. Mokame išpildyti serialus, bet kine dar nemokame rašyti dramaturgijos, scenarijų, nemokame vaidinti, ypač seni aktoriai, jie pervaidina. Nors kinas žengia labai gerus žingsnius, labai džiaugiuosi, kad atsiranda nauja kino mokykla, plejada naujų aktorių ir stiprus aptarnaujantis personalas. 

Mūsų tauta yra labai teatrališka. Mūsų mokykla yra iš visur, iš gyvenimo, iš senų aktorių, jaunų aktorių, mūsų tėvų, prosenelių. Mūsų tauta tikrai ne kino – tai teatro tauta, nes ji pripažįsta sąlygą. Teatras yra vaizduotei sužadinti – nereikia ant scenos turėti šaldytuvo, galima pastatyti jo dureles, kad žiūrovai susižadintų. Užtenka smėlio stiklinės, kad pajaustų kopas.

Mūsų tauta labai reaguoja į ženklus. Galiu tai įrodyti veiksmais. Tadžikas stato tvorą, kurią galima perlipti tik turint alpinisto kablius, o lietuviams nuo senų senovės pakanka karties, kuri yra tvoros ženklas, pro kurį niekas nepraeis. Tokias sąlygas mes priimame labai teisingai, ir iš tikrųjų esame labai teatrališka tauta. Mums nereikia sienų – patikime mažais ženklais. Labai daug subtilumo turime, greitai pagauname ženklus, humorą, greitai reaguojame, greitai suprantame. 

Aktoriai Rasa Samuolytė, Valentinas Masalskis ir Vitalija Mockevičiūtė rež. Árpádo Schillingo spektaklyje „Didis blogis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

VALENTINAS MASALSKIS: Matau daug tokių teatrų, kurie neina į struktūras, kur užmiegama, sustingstama, uždūstama vienas nuo kito, kur laukiama atsisėdus vaidmens. Man vilties teatras – kai žmonės nebijo daryti jokio darbo.

Šiandien vilties teatras yra, matau labai daug jaunų žmonių, kurie yra tiek daug padarę. Dabar turiu savo jaunąjį teatrą, Klaipėdos jaunimo teatrą – stebiuosi jaunais žmonėmis. Aš taip negyvenau. To, ką jie daro dabar, buvau nevertas. Palyginti su jais, buvau komforto zonoje. Jie stato dekoracijas, vienas kitą grimuoja, rašo, vairuoja, krauna, iškrauna dekoracijas, patys apšvietimą padaro ir dar patys vaidina. Dabar tikrai tokį teatrą turiu. Ir tokį teatrą gerbiu. Jie nenori kitos algos, jie nori čia būti nuolat, patys taip ir sako: tuoj pat užgestume. Įdomumas, kad jie jaučia, jog sustings, kai tik nustos taip judėti. Tai ir yra vilties teatras. Kai žmonės nebijo būti darbininkais. 

Kai aš atėjau į teatrą, iš pasipūtusių aktorių buvo labai daug paniekos aptarnaujančiai sferai – ar grimeriams, ar apšvietėjams. Man visada tekdavo kovoti, kad išlyginčiau juos. O dabar to jauni žmonės nebijo. 

Matau daug tokių teatrų, kurie neina į struktūras, kur užmiegama, sustingstama, uždūstama vienas nuo kito, kur laukiama atsisėdus vaidmens. Man vilties teatras – kai žmonės nebijo daryti jokio darbo: patys sau pasiuva rūbelius, patys pasidaro dekoracijas, patys analizuoja, kuria ryšį su režisieriais, kai nėra autoritetų – visus vienija tema, darbas. 

Bet ko dabar pasigendama – tai namų. Visi nori turėti savo kampą. 

Jeigu aš ko nors mokausi, esu laimingas. Aišku, dabar būčiau geriausias mokinys, nes labai noriu mokytis, bet, ko gero, būčiau labai aikštingas mokinys, pašinas užpakalyje, nes reikalaučiau iš mokytojo, kad man būtų įdomus. Aš nenoriu neįdomių mokytojų. Nelįsčiau jiems į užpakalį – aš protestuočiau, bet norėčiau iš jų sužinoti ir išmokti. Jeigu mokytojas yra sąstingyje, reikia jam į veidą tai ir pasakyti. 

Aukštieji, didieji pedagogai man daug ką atskleidė. Daug ką gavau ir gaunu iš Krystiano Lupos, jis man davė ir pasitikėjimo, ir intelektualinio teatro, ir beldimosi į žmogų kaip į intelektą, atskleidė labai daug vaizdinių, drąsos. Jis niekada nesako: daryk, kaip aš noriu. Jis pasitiki menininku, aktoriumi – tai beldimasis į žmogaus gyvenimą, į jo patirtį.

Árpádas Schillingas – labai socialus, nuoširdus, empatiškas režisierius ir tuo man patinkantis, gerbiantis vargšą, nuskriaustąjį. Jis girdi kitą žmogų. 

Kai esi jaunas, atrodo, kad pasaulis pilnas ir gabių režisierių, ir rašytojų, ir kitų, bet kai pasensti, pradedi matyti, kad jų vis mažėja. Ir taip mažai pasidaro, kad, kai pradedi skaičiuoti, gabių aktorių pasaulyje randi nedaug. Pradedi skaičiuoti dramaturgus – irgi nedaug, tada imi galvoti, kur jie dingo.

Valentinas Masalskis. Lauros Vansevičienės nuotrauka

VALENTINAS MASALSKIS: Ko aš mokau studentus pirmiausia – prarasti savo egoizmą, mokau empatijos. Menininko šaltinis yra visi verkiantys žmonės.

Teatre mes patekome į vieną nelaimę: anksčiau buvome vienas kitam reikalingi, dabar – ne. Anksčiau galėdavome pasikalbėti vienas su kitu apie liūdesius, džiaugsmus. Žmogus pradeda darytis neįdomus visuomenei. Nebeįdomu, ar jame čia meilė, ar neapykanta, ar šiluma, atjauta. Mūsų visuomenei atsitiko keistas dalykas. Anksčiau, jeigu kas būdavo liūdnas, susėsdavome, pakalbėdavome. Kodėl taip įvyko? Dėl vieno labai paprasto dalyko. Šiandien nuo visko išgelbėja tabletė. Ji mus išlaisvina nuo labai daug problemų. Blogai jautiesi? Išgerk tabletę. Nuliūdęs? Išgerk tabletę. Turi seksualinių problemų? Išgerk viagros. 

Tai, ką žmogus turėjo įdomiausia ir paslaptingiausia, virto labai paprastai paaiškinamu dalyku. Tu liūdnas? O kodėl aš turiu su tavimi dar ir kalbėtis? Kad po to tabletę turėčiau gerti? Ne, nenoriu. Nenoriu liūdno teatro, nenoriu probleminio teatro, nenoriu liūdnos muzikos – daug ko pradedu nebenorėti, nes man reikės gerti tabletę. 

Galbūt dabar tas laikas, kad nenorima liūdesio, bet ateis diena, kai reikės surinkti akmenis, kuriuos būsime išbarstę. Kažkurią akimirką reikės sustoti, ir dabartinė karta patirs tą patį, ką patyrėme ir mes. Dėl to ruošiant jaunus žmones jiems reikia pasakyti, kad būtų atviresni, nuoširdesni, kad išgirstų, matytų, pajaustų kitą. Kad atjaustų nelaimėlį. 

Ko aš mokau studentus pirmiausia – prarasti savo egoizmą, mokau empatijos. Menininko šaltinis yra visi verkiantys žmonės, visi ubagai, ant žemės sėdintys, visi besidžiaugiantys. Nes tau pačiam gyvenime savęs neužteks – reikia imti iš aplinkos, kurioje gyveni. Tai mūsų šaltiniai, iš jų turime gerti. Bet norint juos gerti pirmiausia reikia atsisakyti savo egoizmo. 

Pasakysiu, kas jūsų laukia, jeigu norite būti menininkai. Kažkas yra pasakęs, kad žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. Bet tarp gimimo ir mirties susirandame mylimuosius, vyrus, žmonas, sukuriame vaikų būrį, namus, šilumą. Tą tarpą išgyvename sukurdami lyg ir iliuzijas: kad gyvename viską atiduodami savo vaikams, kad būtų tęstinumas. Bet drąsiai galiu pasakyti: menininkas gimsta vienas, tikrai gyvena vienas ir tikrai miršta vienas. Bet kodėl jis gyvena vienas? Tikras menininkas iš tikro susikoncentruoja į kitus. Kuo jis didesnis menininkas, tuo labiau koncentruojasi į kitus pasaulius, vizijas, į ateitį. Jam nėra laiko. Ir tada kenčia visi aplinkiniai. Kodėl sakau, kad vienas? Jis nėra vienas. Jis yra su žmonėmis, kurių pilna aplinkui. Jis yra vienas, nes padaro daug nelaimės aplinkiniams, kurie gyvena šalia. Jis juos skriaudžia, nes nesidalina su jais meile, juk vakare reikės vaidinti spektaklį. 

Ar menininkas, ar mokslininkas, ar kompozitorius, ar dailininkas – jie bando padaryti daugiau, negu jie yra. Tu daugiau darai, negu tu esi. Man patinka pasakymas: kai žmogus reikalauja iš savęs daugiau, negu duotos aplinkybės, jis tampa elitu.

Mane labai skaudžiai paveikė Eimunto Nekrošiaus mirtis. Netikėjau, kad taip paveiks. Mačiau jo paskutinius darbus, turėjau priekaištų jiems, bet tą dieną, kai pasakė apie jo mirtį, aš tiesiog žagtelėjau, nebežinojau, kaip atsilaikyti, nes supratau, kad išėjo teatro puslapis, knyga. Ir man atrodo, šiandien, – gal dar per anksti taip sakyti, – juntu, kad iš mūsų tarpo išėjo tas, su kuriuo mes keliavome. Iš tikrųjų keliavome – darėme klaidų, darėme gerų dalykų. Išėjo kažkas didelio, gražaus.