Jėzus bylojo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. 
    Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. 
    Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. 
    Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,– kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. 
    Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“

Skaitiniai Š (53)

Kun 19, 1–2. 17–19a: Mylėk savo artimą kaip save patį

Ps 15, 2–3a. 3bc–4ab. 5. P.: Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?

Fil 3, 8–14: Siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Kristuje Jėzuje


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Prabilus apie šventuosius, dėmesys krypsta į jų asmenybes, išskirtinius pajėgumus ką nors didaus nuveikti.

Jėzus kreipia dėmesį į meilę: tą meilę, kuria jį myli Tėvas ir tą pačią meilę, kuria jis myli mus. Tai pati didžiausia brangenybė, perkeičianti žmogaus gyvenimą. Meilė juk siekia bendrumo, todėl vienija. Kuo didesnė meilė, tuo plačiau ir giliau suvienija, visose srityse, kiekviename dalyke, - iki širdies gelmių, mintyse, veiksmuose ir troškimuose. Žmogus persiima gyvenimu to, kurį myli.

Todėl būti šventuoju nebūtina kažką pačiam didaus nuveikti, pakanka mylėti. Apaštalas Paulius rašo, kad nuosavo šventumo, kylančio iš įsakytų „šventumo darbų“ jis neturi, bet turi meilę, paremtą tikėjimu ir viltimi. Jis nepretenduoja būti dieviškai tobulas, tačiau visa savo būtybe yra į Dievą atsigręžęs, jo siekia ir į jį eina. Iš to kylantis šventumas – ne jo darbas, o dėkingai priimta Dievo dovana.

Šventumas, kuris daugeliui atrodo baugus ir gyvenime sunkiai pritampantis, iš tikrųjų yra esminė žmogiškosios prigimties dalis. Juk esame sukurti pagal Dievo paveikslą, todėl ir troškimais, ir darbais siekiame būti į jį panašūs, spindėti šventumu. Kaip tik taip realizuojame savo žmogiškumą. Todėl Dievas per Mozę sako, kad pakanka vienintelio motyvo žmonių šventumui: to, kad jis yra žmonių Dievas ir Tėvas. Esame Dievo vaikai, o šventi esame tiek, kiek pasiduodame meilei.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai