Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Vargu ar Artūros Areimos teatro darbą „Hamletmachine“ būtų galima ir apskritai reikėtų vadinti spektakliu. Tokia kategorija šiam neabejotinai draminiam vyksmui netinkama. Tačiau kas tai yra? Performansas, pjesės skaitymai, provokacija, dekonstrukcija ar dar kokiu madingu terminu pavadinta meno forma?

Greičiausiai šiuo atveju geriausiai tiktų performanso-skaitymų apibūdinimas, nes tai nėra klasikinis spektaklis nei formos, nei turinio požiūriu. Iš kapo prisikėlusio arba į kapus keliaujančio ex-Hamleto monologai – vidinis sąmonės srautas, iš jo pasąmonės kylanti, tačiau moters dominuojama muzika, minimali scenografija, pradžios ir pabaigos nebuvimas, „įėjimo“ ir „išėjimo“ iš vaidmens naikinimas pulsuoja įvairiausiomis postmodernios filosofijos, postpsichoanalizės, ketvirtosios feminizmo bangos nuorodomis, kurių kiekvieną būtų galima detaliai paanalizuoti.

Tačiau kokią pagrindinę žinią transliuoja šis draminis vyksmas? Atrodo, lyg netyčia su alaus bokalu į salę patekusi publika, kuri neretai ne tik kad, atrodo, nesuvokia, kur pateko, bet ir yra apsišarvavusi nepaliečiamumo skydu, persmelktu ciniškumo; scenos nebuvimas, operacinės apšvietimas sukuria išdidinto vaizdo, skatinančio susitelkti, įspūdį. Tarsi netyčia mums – praeiviams pro šalį – leidžiama pastebėti ir išgyventi tragiškas kalbančiojo vidines pajautas, pasaulio suvokimą. Šiuo aspektu spektaklis priartėja prie performanso apibrėžimo: ne scenoje itin paprastomis priemonėmis kalbėti dramine kalba provokuojant aplinkinius.

Nėra jokio veiksmo, tai galbūt labiausiai trikdantis ir trukdantis sklandų prasmės perdavimą žiūrovui niuansas. Tėra paskiri mąstymo segmentai, aiškiai turintys dvi dalis: kai kalbama iš pirmojo asmens perspektyvos apie neigiamas, destruktyvias, pesimizmo kupinas patirtis ir kai atsiranda pasakojimas trečiuoju asmeniu, tarsi prabyla režisierius, projektuojantis savo būsimo spektaklio apmatus, žvelgiantis retrospektyviai.

Labai akivaizdi perskyra tarp natūralių medžiagų vs sintetinių medžiagų, procesų, suvokimo: tikra žemė, chrizantemos, vanduo, nuogas žmogaus kūnas, oda, prisiglaudimas, artumo poreikis vs elektroninė muzika, mikrofonas, nenatūralus apšvietimas, projekcija, agresija, nesavavališkas žmogaus pateikimas į ideologinius, istorinius procesus.

Aktorės diskursą būtų galima aptarti postfeminizmo kontekste, tačiau turbūt svarbiausia ir labiausiai užmaskuota į nuoroda į Sarah Kane gyvenimo pabaigos tragediją, moters iš(si)laisvinimo situaciją, pasekmes.

Nors „Hamletmachine“ pristatymuose teigiama, kad spektaklyje kalbama apie Dievo mirties situacijas, tačiau būtų galima svarstyti ir kitaip: kaip postmoderniam herojui – buvusiam Hamletui ir apie tai sąmoningai suvokiančiam – įmanu pakelti Dievo visapusiškumo apraiškas? Spektaklyje akcentuojama netobulo, neidealizuoto, draskančio, destruktyvaus Dievo ir jo apraiškų pasaulyje buvimas. O ką su tuo daro kalbanti mašina-exHamletas-Dievo kūrinys, suvokęs savo ir pasaulio netobulumą?

Atsakymą turi susirasti žiūrovas. Šia prasme „Hamletmachine“ galėtų būti priskirtas prie išeities nesiūlančių, bet dabartinę būklę konstatuojančių meno kūrinių, panašiai kaip Larso von Triero filme „Melancholija“.

Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Artūro Areimos „Hamletmachine“ pagal Heinerį Müllerį. Lauros Vansevičienės nuotrauka