Maestro Virgilijus Noreika. Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka
Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt

Šių metų kovo 3 d. sukako metai, kai Lietuva neteko vieno garsiausių operos solistų Virgilijaus Noreikos. Kalbėdamas apie solistą, LNOBT direktorius Jonas Sakalauskas teigia dažnai jį prisimenantis, besimokantis naujų dalykų ir atrandantis artimų savybių: „V. Noreika sakydavo, kad teatras prasideda nuo rūbinės, todėl paspausti ranką budėtojui ar kiemsargiui – lygiai taip pat svarbu, kaip ir garsiam atlikėjui.“

V. Noreika per gyvenimą dainavo daugelyje pasaulio teatrų scenų, sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų, surengė daugiau kaip 700 solinių koncertų.

V. Noreika pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – 2010 metais įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą. Taip pat – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius, Estijos „Baltosios žvaigždės“ ordinas.

Amžinojo poilsio V. Noreika atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Iki šiol galima išgirsti įdomių istorijų apie V. Noreiką 

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Jonas Sakalauskas sako dažnai pagalvojantis ne tik apie V. Noreiką, bet ir apie solisto įamžinimą: „LNOBT net turime subūrę specialią komisiją, kuri rūpinasi, kad V. Noreika būtų tinkamai pagerbtas Lietuvoje, kad būtų teisingai pristatytas ateities kartoms.“

Pasak J. Sakalausko, LNOBT yra daugybė žmonių, dirbusių su V. Noreika, todėl iki šiol apie garsųjį atlikėją galima išgirsti įdomių istorijų.

„Dabartinis mano vairuotojas, su kuriuo nemažai kartu keliaujame, ilgus metus buvo V. Noreikos vairuotojas, matė daugybę maestro gyvenimo vingių. Dabar pats dažnai išgirstu įdomių ir netikėtų istorijų. Iš tiesų dažnai pasikalbame su teatro darbuotojais, koks buvo V. Noreika, kaip jis elgdavosi vienokiose ar kitokiose situacijose. Prisipažinsiu, kad daug dalykų man pačiam artimi ir suprantami“, – LRT.lt pasakoja pašnekovas. 

J. Sakalauskas tvirtina nenorintis tapatintis su V. Noreika, bet panašumų pastebintis: „Galbūt tas pats atlaidumas, betarpiškumas... V. Noreika sakydavo, kad teatras prasideda nuo rūbinės, todėl paspausti ranką budėtojui ar kiemsargiui – lygiai taip pat svarbu kaip ir garsiam atlikėjui.“

Kalbėdamas apie V. Noreikos įamžinimą, LNOBT vadovas teigia, kad kol kas praėjo mažai laiko ir apie paminklus tik svarstoma.

„Pirminė idėja buvo, kad paminklas V. Noreikai atsidurtų teatro viduje, fojė. Vėliau komisijoje sumanėme, kad galbūt paminklas turėtų atsirasti lauke, šalia teatro. Mūsų noras yra ir stiprinti V. Noreikos vardo vokalistų konkursą, kad jis būtų kuo stipresnis, neštų žinią pasauliui“, – viliasi J. Sakalauskas.

Virgilijus Noreika. Tomo Lukšio / BFL nuotrauka
Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Vladimiras Prudnikovas. 2010 m. Laimučio Brundzos / BFL nuotrauka

Geras diplomatas, nešęs artisto vėliavą iki mirties

Muzikologė Jūratė Katinaitė teigia, kad V. Noreika – viena didžiausių Lietuvos operos istorijos asmenybių: „Tik 2020 m. minėsime profesionalaus operos teatro šimtmetį, ir to šimtmečio didesnė pusė susijusi su V. Noreikos vardu nuo pat jo debiuto, rodos, 1956 m.“

Kaip LRT.lt pasakoja J. Katinaitė, šlovingiausias V. Noreikos, kaip gastroliuojančio operos artisto, laikas prasidėjo apie 1962 m.

„Tuo metu jis pradėjo intensyviai dainuoti teatre, buvo itin populiarus ir gastroliavo po visą tuometinę Sovietų Sąjungą, Rytų bloko šalis, net turėjo pasirodymų už geležinės uždangos“, – tvirtina muzikologė.

Anot J. Katinaitės, V. Noreika buvo pirmasis dainininkas iš Lietuvos, patekęs į stažuotę Milano „La Scala“ teatre: „Po V. Noreikos šiame teatre stažavosi Vaclovas Daunoras, Giedrė Kaukaitė, Irena Milkevičiūtė ir kt. Taigi, kaip sakiau, tas laikas V. Noreikai buvo tikrai auksinis. Kitas jo karjeros etapas tęsėsi nuo 1975 iki 1990 m., kai jis vadovavo tuometiniam Valstybiniam akademiniam operos ir baleto teatrui. Tai taip pat ir kontroversiškiausias V. Noreikos karjeros etapas.“ 

Netekęs teatro vadovo pareigų, primena muzikologė, V. Noreika su muzikantų grupe išvyko į Venesuelą.

„Pasikeitė santvarka, šalis atgavo nepriklausomybę, ir daugelis artistų atsidūrė kone gatvėje. V. Noreika kurį laiką gyveno Venesueloje, vėliau grįžo ir atsidavė pedagogo darbui. Yra visa plejada dainininkų, pasiekusių didelę šlovę, kuriuos išmokė V. Noreika“, – teigia J. Katinaitė.

Muzikologės teigimu, tuo pat metu V. Noreika atsidavė koncertinei veiklai, rengdavo pasirodymus su įvairiais pianistais, važinėjo po Lietuvos miestus ir miestelius: „V. Noreika surengė šimtus koncertų, jis nesibodėdavo vykti ir į mažas sales. Tai buvo ir jo pašaukimas, ir aistra. V. Noreika išties buvo didis scenos žmogus, jis visuomet troško dainuoti – net garbiame amžiuje, nepaisydamas progresuojančios ligos. Kalbant apie jo sugebėjimą prisitaikyti prie įvairių sąlygų – sovietmečio ir nepriklausomybės laiko – galima sakyti, kad V. Noreika buvo ir tikrai geras diplomatas.“

Kaip teigia J. Katinaitė, svarbu V. Noreiką paminėti ir kaip pokario estradinės muzikos pradininką.

„Dar būdamas konservatorijos studentas jis pradėjo dainuoti lietuvių kompozitorių dainas ir tą darė visą savo gyvenimą. Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Raudonikis ir daugelis kitų estradinės muzikos kūrėjų specialiai jam rašė pluoštus dainų“, – LRT.lt sako muzikologė.

lrt