Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. BFL nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 4) 

Skrisdama į Maskvą gintis diplomo lėktuve netikėtai sutikau Grigorijų Kanovičių, kurį per tėvus pažinojau nuo pat vaikystės, kai jo tėvelis mano tėvui siuvo kostiumus, o aš dalyvaudavau matavimuose ir būdavau linksmų pokalbių liudininkė. Akies krašteliu keliskart mačiau per kambarį pereinant Grišą, niūroką vyresnį paauglį (kam gi patiks, kad svetimi žmonės lankosi jo namuose?).

Vėlesniais metais matydavau jį visur: sutikdavau teatruose, Rašytojų ir Teatro sąjungose, ilsintis Šventojoje ar Palangoje, nes Mokslų akademijos vila, kurioje turėdavom kambarėlį, ir Rašytojų sąjungos vila Daukanto gatvėje buvo greta, per tvorą. Rašytojų viloje apsistodavo Juozas Baltušis su Monika Mironaite, savo dukra Rita, mano klasioke, ir Dagne Jakševičiūte. Nueidavau jų aplankyti. Rašytojų vilos apačioje buvo biliardo stalas, prie kurio visi mėgo pasistumdyt; rašytojai, kaip paprasti mirtingieji, sėdėdavo kiemelyje ant ilgų suolų palei medinę namo sieną ir taikiai šnekučiuodavosi vakaro saulės apšviesti.

Anais laikais, kai nebuvo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, žmonės lengviau bendravo, laikas bėgo lėčiau. Vėlesniais metais Griša yra man užrašęs ne vieną savo knygą. Antai pjesių diptike „Akvariumas“ Palangoje įrašė šitaip: „Nedaug teliko žmonių šioje žemėje, kurių draugystė sušildo pačiais baisiausiais laikais. Ačiū tau už tavo nuoširdžią ir reiklią draugystę.“

Taigi susitikimas su Kanovičium lėktuve buvo tikrai malonus. Tik skrydis ypatingas, nes kilusios audros mėtomas lėktuvas Maskvoje niekaip negalėjo nutūpti, sukiojosi, nardė, ir man pasidarė labai bloga. Kai pagaliau nusileidom, mano kojos virpėjo, o Griša pasirodė esąs tikras džentelmenas: nusamdė taksi ir nuvežė mane į Tamaros namus. Bet ji dar nebuvo grįžusi iš darbo, teko palaukti, ir mes sėdėjom skvere ant suolelio su visais mano lagaminais.

„Kvėpuok giliai – pamatysi, tau bus geriau“, – kelis kartus paragino Griša. Sutarėm, kad kitą dieną, gynimo išvakarėse, apie 6 val. vakaro ateisiu į „Nacionalio“ kavinę, kur jis manęs lauks. Pagaliau po darbų atėjo Tamara, aš juos supažindinau, beje, po keleto metų Griša mano prašymu užrašys jai savo knygą „Свечи на ветру“, o dar po kelių dešimtmečių jie abu atsidurs Izraelyje, tame pačiame Bat Jame ant Viduržemio jūros kranto. Kai Tamaros pakviesta pati nuvykau į Bat Jamą, pakviečiau Grišą su jo Olga pas Tamarą lietuviškos vakarienės: jie atėjo, apžiūrėjo jaukų Tamaros butą, o paskui sėdom vaišintis; valgėm lietuvišką baltą sūrį su medum, juodą duoną ir ragavom stiprų midų... Tik po vakarienės, kai Tamara su Olga išėjo į kitą kambarį, man labai keistai ir netikėtai nuskambėjo Grišos klausimas: „Aš tikiuosi, kad tu tikrai neturi nieko prieš žydus?“ Po šitiekos metų pažinties!

Iki susitikimo su Griša buvo likusi valanda, užlipau laipteliais į telegrafą, paskambinau namiškiams, paprašiau, kad dėl gynimo nesijaudintų – viskas bus gerai, apie nuotykį su milicija, aišku, nutylėjau. O tada dar aplankiau senąją ledainę, suvalgiau mažą porciją ledų ir vėl perėjau gatvę „Nacionalio“ link.

Bet laikas grįžti į Maskvą, kur likimas man iškrėtė eilinį pokštą: dieną prieš gynimą patekau į Maskvos miliciją. O buvo taip: prieš pietus nulėkiau į Teatrą „Na Maloj Bronnoj“, ten radau savo brangią draugę Anią, tuo metu gyvenusią mažame kambarėlyje iš kiemo pusės, prie teatro budėtojo, ir mes abi išskubėjom į Teatro draugiją, kur ji turėjo atsiimti jai svarbų honorarą; labai skubėjom, pasivijom troleibusą ir stotelėje bandėm žūtbūt įsisprausti, bet vos įlipus ranka su vestuviniu žiedu mane stipriu smūgiu į krūtinę išstūmė laukan. Tai buvo jaunas vyras, kitoje rankoje popieriniame pakete laikantis braškes. Aš vėl įšokau ir atžagaria ranka užvažiavau jam per skruostą.

Troleibusas sustojo, keli žmonės išlipo komentuodami įvykį, bet atsirado kažkoks provincialas, prisistatė kaip „дружинник из Тамбова“, aiškino, kad matė, kaip aš anam trenkusi, išlipo ir pats mušeika, ir Ania; buvo iškviestas milicininkas ir mus su Ania nuvedė į artimiausią milicijos skyrių Puškino gatvėje, vietinių švelniai vadintą piatačioku. Istorijos „herojus“ pabėgo, nes braškės jau grėsmingai sunkėsi... O aš ten prasėdėjau apie tris valandas. Buvau apkaltinta chuliganizmu, kvosta, ko aš čia į Maskvą atvykau; sakė: „На студентку не похожа“, o družinikas jam pritarė ir pridūrė žinąs, ko čia tokios puošeivos atvyksta, paprasčiausiai abu įtarė, kad mudvi su Ania prostitutės, nes neturim su savimi dokumentų, netikėjo, kad esu studentė ir rytоj turiu gintis diplomą.

Per tą laiką Ania važiavo į tolybę pas Tamarą paimti mano dokumentų iš lagamino po sofa. Labai jaudinaus, nes iš jų galėjai tikėtis ko tik nori. O jeigu praneš į institutą?! Pro pasilenkusio prie stalo milicininko kepurę anapus Puškino gatvės mačiau kailių parduotuvės ar komiso vitriną; joje ant amžinos, kiek pakėlusios ranką manekenės su nupieštais ant pėdų tamsiais batais puikavo balti prabangūs kailiniai. Ir nesvarbu, kad buvo vasara: Rusija – kailių kraštas! Mano nykų sėdėjimą ant kėdės už grotuoto lango šiek tiek paįvairino pokalbis su kokių dešimties dvylikos metų berniuku, kuris buvo uždarytas atskiram aptvare; apsiverkęs, paburkusiu veidu, su persisukusiu rašaluotu pionierišku kaklaraiščiu, jis buvo suimtas už tai, kad važiavo vienas. O kaip kitaip jis galėjo važiuoti, jeigu jo mama darbe, o jam reikia į treniruotę?!

Aš jį visaip raminau, sakiau, kad gyvenime visko būna, kad va ir man kaip nutiko: mane, besiginančią, stūmė, skriaudė, skundė, bet kaltintojas pabėgo, o aš čia aiškinuos; sakiau jam, kad būna daug baisesnių dalykų. Rankinuke radau jam „Barbarisą“ – būdavo tokie žalsvi saldainiukai su rūgštele... Pagaliau grįžo Ania su mano pasu ir, kad ir kaip būtų keista, pavartę pasą, milicininkai mane paleido... Pamojavau nelaimės draugui, o išėjusi į gatvę pajutau laisvės kainą. Skvere žydėjo alyvos, sutikti žmonės, regis, irgi džiaugėsi giedra vasaros pradžia. Palydėjau Anią į Teatro draugiją, ten gražiajame bufete užkandom, išgėrėm kavos, paskubom pasišnekėjom apie viską, ko laiške nesurašysi; kviečiau ją vakarop kartu eiti į „Nacionalį“ susitikti su Griša Kanovičium, bet ji tą vakarą turėjo spektaklį. Taip tuokart ir atsisveikinom.

Leidausi „Tverskaja“ gatve neskubėdama, dairiausi kokių nors naujovių, užsukau į anuomet įžymų „artimojo užsienio“ knygyną „Družba“, kuriame visuomet galėjai gauti gerų vertimų, žodynų, ir sutikau Kęstutį Janulaitį, kaunietį, istoriko, profesoriaus Augustino Janulaičio sūnų, kalbų mylėtoją, fantazuotoją, dėl pomėgio dėvėti vieną kitą prieškarinį tėvo drabužį draugų vadintą Haroldu... Tuo metu jau buvo suleidęs šaknis Maskvoje, pakvietė į svečius. Atsisveikinom, ir aš vėl išėjau į gatvę. Iki susitikimo su Griša buvo likusi valanda, užlipau laipteliais į telegrafą, paskambinau namiškiams, paprašiau, kad dėl gynimo nesijaudintų – viskas bus gerai, apie nuotykį su milicija, aišku, nutylėjau. O tada dar aplankiau senąją ledainę, suvalgiau mažą porciją ledų ir vėl perėjau gatvę „Nacionalio“ link.

Jaudinaus prieš įeidama į savo mylimą kavinę, seniai čia buvusi. Pasitiko įprastinė tyla ir rimtis, ir net mano pamėgtas dvivietis stalelis prie lango pirmojoje salėje buvo laisvas. Bet kurgi Kanovičius? Paėjusi gilyn, pamačiau jį sėdint prie didesnio stalo su nemaža kompanija. Jis atsistojo, pamojo man ir ėmė pažindinti. Oficiantas kaipmat atnešė man papildomą kėdę. Didžiausią nuostabą sukėlė žmogus, čia pat prie stalo skutęsis elektrine mašinėle, kas anuomet buvo didelė naujovė. Kvailai paklausiau, ar visuomet jis skutasi restoranuose, o jis labai linksmai atsakė, kad ne, ne visuomet, o tik tada, kai labai reikia.

Tai buvo kompozitorius ir klavesinininkas Andrejus Volkonskis – su juo susidraugavom, ir ta draugystė truko keletą metų, kone iki pat jam išvykstant gyventi į Prancūziją, kurioje gimė, augo ir mokėsi muzikos iki dvylikos metų. Kol tėvai sugalvojo grįžti į išsiilgtą tėvynę ir tuoj pat buvo ištremti į Tambovą... Beje, Lietuvoje jis jau pažinojo Tomą Venclovą, Marianą Bruni, Teodorą Valaitį, Praną Morkų ir dar keletą žmonių. Atvažiuodavo koncertuoti su savo sukurtu ir vadovaujamu „Madrigalu“, vilniečių iš karto pamiltu, ir kaip klavesinininkas; mokėjo draugauti, žaisti, improvizuoti gyvenimą ir būti laisvu žmogum nelaisvoj šaly, kas man labiausiai imponavo. Džiaugiausi, kiek vėliau susipažinusi su jo mama, kartą, mums valgant jų virtuvėje grybų sriubą iš prancūziško pakelio (tokių niekada nebuvau mačiusi), ji man yra pasakiusi įsidėmėtiną frazę: „Я графиня только по мужу...“

Kavinėje greta Andrejaus sėdėjo žavingas jaunas jo draugas iš Gruzijos, Džanri, studijuojantis Tbilisyje istoriją. Buvo ir maloni jauna gydytoja, jų draugė. Kai pasakiau, kad neseniai išsivadavau iš milicijos, ir papasakojau savo nuotykį, visi labai pagyvėjo, o Andrejus džiaugsmingai šūktelėjo, kad pagaliau yra už ką išgerti!

Su Griša atsisveikinom prie kavinės durų, aš jam dar kartą padėkojau, ir jis nuėjo į viešbutį. O aš – pas Tamarą. Juk prieš gynimą derėjo susikaupti. Prieš išsiskiriant Andrejus paprašė po gynimo procedūros jam paskambinti ir pasakė norįs ta proga surengti šventę – kelis savo draugus ir mane ketina pakviesti į naują čekišką alaus barą Sokolnikų parke, jei aš neturiu kitų planų. Sutarėm.

Aludė buvo labai demokratiška – visi gėrė alų. Valgė tuos pačius žirnius su dešrelėm, sėdėjo prie ilgų medinių stalų greta nepažįstamų. Tarp stalų kartkartėmis pasirodydavo bepinigiai alaus mėgėjai, kurie dairėsi nebaigtų gerti bokalų ir mikliai juos ištuštindavo. Stebino ilgiausios eilės į tualetą, kuris buvo įkurdintas čia pat prie baro pastato ilguose vagonuose. Alų tądien gėriau bene antrą kartą gyvenime ir nepasakyčiau, kad man buvo skanu. Andrejus sukritikavo mano gėrimo būdą po truputį siurbčiojant. Sakė: „Это тебе не кофе, пиво надо вливать в себя!“ Bet mums buvo labai linksma, o aš džiaugiausi pagaliau užbaigusi institutą. Tik keista buvo vaikščioti po Maskvą, kai joje nėra Piotro.

Šiaurės Atėnai