Francisco Moreno/Unsplash.com nuotr.

Savižudybės Lietuvoje – rimta problema, kurios kreivė žemėja itin lėtai. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais savižudybių rodiklis augo ypač drastiškai: nuo 1990-ųjų iki 1996 m. mirtingumas dėl savižudybių padidėjo net 82,4 proc. 1998–2002 m. nusistovėjo labai aukšti šalies savižudybių rodikliai, šiuo metu net tris kartus viršijantys Europos Sąjungos šalių vidurkį. 2017 m. Eurostat duomenimis, Lietuvos savižudybių rodikliai 2014 m. buvo žymiai aukštesni nei kitų Europos šalių: po Lietuvos sekančių Latvijos, Vengrijos ir Slovėnijos savižudybių rodiklis siekė 19 savižudybių 100 000 gyventojų, kai tuo tarpu Lietuvos – net 32 savižudybės 100 000 gyventojų. 2015 m. visuomenei ir specialistams atkreipus dėmesį į šią problemą savižudybių skaičius palengva pradėjo mažėti: Higienos instituto Sveikatos informacijos centro 2018 metų duomenimis, 2010 m. dėl savižudybės Lietuvoje mirė 1018 asmenų, 2016 m. – 823, o 2017 m. – 748.

Kiekviena savižudybė paliečia artimuosius, kurių skaičius, remiantis įvairiais tyrimais, gali siekti 10–15. Po nusižudžiusiojo netekties jie išgyvena kaltę, gėdą, stigmą. Prastėja ir jų santykiai su aplinkiniais. „Stigmą jutau, nes kolegoms negalėjau pasakyti tikrosios mylimo žmogaus mirties priežasties, – sako Vaiva (vardas pakeistas, – red. pastaba). – Bijojau klausimų, į kuriuos pati nežinojau jokio atsakymo. Bijojau, kad ims gailėtis manęs, nežinojau, ką pagalvos, ką sakys. Bet kuriuo atveju šia tema nėra natūraliai kalbama, skirtingai nuo to, kai žmogus miršta „sava“ mirtimi. Ir viena, ir kita pusės nežino, kaip apie tai kalbėti.“ Netekusi mylimo žmogaus prieš kelerius metus dabar ji jaučiasi įveikusi netekties skausmą, nors dar kamuoja nuotaikų svyravimai, emociniai sunkumai. Vaiva labai dėkinga savo bičiuliams ir mamai, palaikiusiems ją dieną ir naktį pirmosiomis dienomis po nelaimės. 

Tokia artimųjų parama pirmomis dienomis yra neįkainojama, tačiau vėliau gedinčiam žmogui reikalinga patyrusių profesionalų pagalba. „Jaunimo psichologinės paramos centre gavau 10 nemokamų individualių konsultacijų, į kurias mane nusiuntė draugė. Jų užteko įveikti pačiam pirminiam sukrėtimui. Vėliau kartą per mėnesį lankiau paramos grupę, ji taip pat padėdavo išsakyti susikaupusias mintis ir jausmus. Tai, kad gedėjimas pasibaigė, buvo galima suprasti iš to, kad palyginti lengvai galėjau kalbėti apie netektį, pasakyti žodį „savižudybė“, ko pradžioje negalėjau net ištarti“, – savo patirtimi dalinasi Vaiva. Jos nuomone, tam tikrais atvejais, remiantis specialistų nuožiūra, medikamentai (antidepresantai ar raminamieji vaistai) po tokių sukrėtimų galėtų būti skiriami, kad negilėtų krizė, kurią gedinčiajam atlaikyti yra be galo sudėtinga. Gedėjimas gali pasibaigti, tačiau atsiveria kitos žaizdos, žmogus yra sukrečiamas iki pat gelmių, ypač jei neišgyventos įvairios ankstesnės traumos, o dėl sunkios emocinės būklės gali tekti lankyti trumpalaikę ar ilgalaikę psichoterapiją.

Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

„Svarbu žmogui padėti įvairiais įmanomais būdais. Jeigu reikia, tiek medikamentiniu, tiek psichoterapijos keliu“, – teigia Vaiva. Ne mažiau svarbu netektį patyrusiesiems dalintis tarpusavio patirtimi. Tokia organizacija tapo 2015 m. įkurta asociacija „Artimiems“, organizuojanti pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kupiškyje, Panevėžyje, Plungėje, Baisogaloje.

Nors savižudybės yra labai rimta problema, kol kas negalime pasigirti mokslinių tyrimų gausa šioje srityje. Apie nusižudžiusių asmenų artimųjų gedulą ir jo įveikos būdus dar tik pradedame kalbėti, todėl daugeliui psichologijos ir psichoterapijos specialistų Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Suicidologijos tyrimų centro doktorantės Odetos Geležėlytės parengta disertacija „Dėl savižudybės artimojo netekusių asmenų profesionalios pagalbos siekimo veiksniai“, kurią ji sėkmingai apgynė vasario 8 d., pasirodė labai įdomi ir vertinga.

Dr. ODETĄ GELEŽĖLYTĘ kalbiname apie pagalbą netektį dėl nusižudžiusiojo artimojo išgyvenantiems žmonėms.

Odeta Geležėlytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tyrimai atskleidė, kad nusižudžiusiųjų artimieji, kurie kreipėsi į specialistus po netekties, jautė stipresnę kaltę, stigmatizaciją, dažniau patyrė neigiamų santykių su aplinkiniais pokyčių. Žinome, kad praeityje nusižudę žmonės buvo smerkiami, juos net atsisakydavo laidoti pašventintoje žemėje, tačiau visuomenės supratimas keičiasi. Kodėl tuomet žmonės jaučia stigmatizaciją?

Visuomenės požiūris keičiasi, vis geriau suprantama, kad žmogus nusižudo vedamas psichologinio skausmo, ir jis ar artimieji verti ne smerkimo, o supratimo bei palaikymo. Šiais laikais turime daug daugiau informacijos, žmonės domisi mokslu, taigi geriau supranta, kodėl įvyksta savižudybės. Vadinasi smerkimo ar stigmatizacijos (t. y. neigiamo visuomenės požiūrio į tam tikra savybe pasižyminčių žmonių grupę) yra vis mažiau. Tačiau tikrai negalime sakyti, kad išvis nėra. Yra pavyzdžių, kuriais dalinasi ir įvairių mūsų tyrimų dalyviai, kai reakcijos artimųjų atžvilgiu yra nulemtos įvairių klaidingų įsitikinimų ar mitų apie savižudybes. Galbūt žmonės nieko blogo nenori, tačiau elgiasi iš nežinojimo ar dėl savo baimių (juk ramina įsitikinimas, kad pas mane taip tikrai negali įvykti). Kita vertus, žinant, koks jautrus yra gedulo patyrimas, gedintieji gali reaguoti į labai įvairius subtilius ženklus. Ir mokslininkai pastebi, kad visuomenė darosi vis tolerantiškesnė ir suprantanti, tačiau subtilios stigmatizacijos apraiškos egzistuoja ir veikia iki šiol. Ir patys gedintieji gali save stigmatizuoti, gėdinti, jaustis kalti – galbūt dėl žinių trūkumo ar klaidingų įsivaizdavimų apie savižudybes. 

Kokios pagalbos labiausiai reikia žmonėms, ką tik netekusiems artimojo po savižudybės?

Pirmomis dienomis labai svarbus aplinkinių palaikymas ir pagalba. Svarbi tiek emocinė parama, tiek pagalba susitvarkant su kasdieniais rūpesčiais (tai padaryti gedint gali būti ypač sunku). Gedintieji vertina nesmerkiantį išklausymą, kai dalinamasi jausmais, susijusiais su netektimi, taip pat ir pagalbą, nukreipiant mintis į kitas veiklas, kad būtų galima prasiblaškyti, pailsėti nuo netekties skausmo. Kartais žmonės klausia, ko būtent reikia gedintiesiems, ką daryti, ką siūlyti. Visada sakau, kad geriausia paties gedinčiojo ir paklausti: „Tu man rūpi, ko dabar tau norisi labiausiai, kuo galiu tau padėti?“

Patiriantiems psichinės ar fizinės sveikatos sunkumų gali prireikti ir psichologo, psichoterapeuto, gydytojo psichiatro konsultacijos. Svarbu nedelsti. Nors gedulas yra mūsų natūrali reakcija netekties atveju, vis dėlto jis gali komplikuotis, „užstrigti“, ir tuomet specialisto konsultacijos labai reikalingos. Gedulas po savižudybės turi savų ypatumų (pavyzdžiui, kankinantys klausimai: „kodėl nusižudė?“). Su specialisto pagalba šiuos sunkumus galima išspręsti lengviau, geriau suprasti savižudybės bei gedulo procesus.

Gedint po netekties gali būti svarbus žmonių, turinčių panašios patirties palaikymas. Tam organizuojamos savitarpio pagalbos grupės nusižudžiusiųjų artimiesiems, kur galima gauti palaikymo, palaikyti kitus bei mokytis atskirti teisingus įsitikinimus apie gedulą bei savižudybes nuo klaidingų. Tai puiki erdvė suprasti, kad nesi vienas, bei mokytis skirtingų gedulo įveikos būdų iš kitų žmonių, turinčių panašią patirtį.

Dalis patyrusiųjų artimojo netektį gali būti linkę savo kančią įveikti patys, tačiau daugeliui pagalba būtina. Kokią pagalbą tokiems žmonėms teikia mūsų sveikatos sistema? Ar pakanka informacijos apie ją? Ar ši pagalba efektyvi ir pakankama?

Netekę mums svarbaus žmogaus natūraliai reaguojame gedulu, stipriu skausmu, kuris staiga nepraeina. Labai svarbu nesivadovauti įsitikinimu, kad stiprus žmogus įveikia viską pats. Yra atvirkščiai – stiprus, tinkamai besirūpinantis savo sveikata žmogus naudojasi visais prieinamais būdais, kad pagerintų savo savijautą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad „su galva turime susitvarkyti patys“, kitaip tai silpnumo požymis. Tačiau kreiptis į specialistą, kuris yra tos srities ekspertas,  – labai geras sprendimas. Kai kyla problemų dėl širdies, einame pas kardiologą. Ir tai atrodo savaime suprantama. O smegenys juk pats sudėtingiausias mūsų organas! Taigi, jei kyla emocinių, psichologinių sunkumų, labai gerai pasikonsultuoti su šios srities profesionalu.

Lietuvoje nemokamos pagalbos galime kreiptis į psichikos sveikatos centrus. Psichologinei konsultacijai – į psichologą, o jei jaučiame, kad jau būtų reikalingi ir medikamentai – į gydytoją psichiatrą. Yra įvairių kitų nemokamų siūlomų pagalbos galimybių. Tiesa, jos trumpalaikės. Asociacija „Artimiems“ (www.artimiems.lt) organizuoja savitarpio pagalbos grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems įvairiuose Lietuvos miestuose. Jų tinklalapyje yra įvairios kitos informacijos apie pagalbos galimybes, jame galima rasti specialistų, dirbančių šioje srityje, kontaktus, naudingos literatūros. Pastaruoju metu, remiama Vilniaus miesto savivaldybės, asociacija „Artimiems“ kompensuoja dešimt nemokamų psichologo, dirbančio šioje srityje, konsultacijų, skirtų vilniečių sunkumams gedint po savižudybės spręsti. Žinoma, visada galima kreiptis į specialistus ir privačiai.

Mes siekiame, kad kiekvienas artimojo dėl savižudybės netekęs žmogus gautų informaciją apie pagalbą. Tyrimai rodo, kad gedintieji po savižudybės jaučia tokį poreikį. Galbūt to neprireiks, tačiau labai svarbu, kad gedintysis tai žinotų. Nors ši informacija darosi vis prieinamesnė, tačiau tikrai dar daug artimųjų nežino, kur galėtų kreiptis. Kartais atrodo, kad šiais laikais informacijos „pilnas internetas“, tačiau žmogui tikrai sunku susigaudyti, viską pačiam susirasti ir dar įvertinti kokybę. Būtinai turime jam padėti, informuoti, pasiūlyti, nukreipti. Nors įvairių pagalbos galimybių vis daugėja, tikrai dar reikia dirbti, kad kiekvienam būtų prieinama skubi, kokybiška, nemokama pagalba po artimojo savižudybės bet kurioje Lietuvos vietoje. Jei reikia, ir ilgalaikė. 

Kokie barjerai kliudo nusižudžiusiųjų artimiesiems ieškoti pagalbos? Kaip juos įveikti?

Barjerų gali būti labai įvairių: tiek individualių (pavyzdžiui, baimė kalbėtis su nepažįstamu žmogumi; įsitikinimas, kad gedulo sunkumus būtinai reikia įveikti pačiam; nusivylimas konkrečiu specialistu), tiek sisteminių (specialisto konsultacijos reikia ilgai laukti ir pan.). Kaip jau minėta, svarbu nepamiršti, kad kreipimasis į profesionalus yra ne silpnumo ženklas, o racionalus sprendimas, atspindintis rūpinimąsi savo savijauta ir apsaugantis nuo tolesnių būsenos komplikacijų. Svarbu ir toliau destigmatizuoti profesionalios pagalbos siekimą, mokyti žmones geriau suprasti, kada jau reikia susirūpinti savo psichologine sveikata (pavyzdžiui, atpažinti depresijos ar užsitęsusio gedulo simptomus). Turi būti suteikiama daugiau informacijos apie pagalbos galimybes, naudą. Pagalbos sistema turi būti tobulinama valstybiniu mastu.

Tyrimai atskleidžia, kad būtent nusižudžiusiųjų artimieji labiau kenčia nuo užsitęsusio gedulo. Užsitęsus gydymui finansinė našta, kurią patiria žmogus, gali tapti per didelė. Kaip tuomet?

Iš tiesų užsitęsęs gedulas – tai labai nauja diagnostinė kategorija visame pasaulyje. Nors reaguoti į svarbią netektį dideliu skausmu yra normalu, vis dėlto, jei itin žymūs sunkumai užsitęsia per ilgai (ilgiau nei šešis mėnesius), o žmogus nepradeda palengva prisitaikyti prie netekties ir toliau jaučiasi labai prastai, gali prireikti rimtesnių pagalbos priemonių, nes savipagalbos ar draugų paramos nebeužtenka. Kadangi artimojo savižudybė yra trauminė netektis, neretai susijusi su padidėjusia kalte ar gėda, atstūmimo jausmu, bandymu suprasti, kodėl artimasis nusižudė, didesnė tikimybė, kad su tokia netektimi natūraliai bus sunkiau susitaikyti. Tyrimai rodo, jog gedulas gali „užstrigti“ ilgam laikui ir savaime be specialistų pagalbos nepraeiti, tad, jei susirūpinote savo sveikata, kreipkitės į specialistą nedelsdami. Taip gali būti užkertamas kelias tolesnėms komplikacijoms ir nereikės tiek daug laiko ir pastangų skirti gydymui. Kita vertus, gedulo sunkumų sprendimas gali užtrukti. Yra nemokamų prieinamų pagalbos galimybių ir dabar, tačiau, jei reikalinga ilgalaikė pagalba, gali tekti investuoti į savo sveikatą ir pačiam. Tikėkimės, kad jau nebeilgai reikės laukti ir kokybiškos nemokamos ilgalaikės pagalbos, kurią gedintiesiems garantuos valstybė. 

Kokias spragas, teikiant pagalbą nusižudžiusiųjų artimiesiems, matote mūsų sveikatos priežiūros sistemoje? Kaip siūlytumėte jas taisyti?

Reikia bendros valstybinės postvencijos (t. y. pagalbos po savižudybės) sistemos. Ji turi būti grįsta moksliniais atradimais ir gerosiomis kitų šalių praktikomis. Ir reikia investicijų. Paslaugos, specialistų paruošimas kainuoja, tačiau svarbu suprasti, kad investuojama į žmonių sveikatą ir gerovę. Savižudybių postvencija yra kartu ir prevencija, nes gali būti užkertamas kelias kitoms savižudybėms. Pavienėmis iniciatyvomis nieko nepasieksime. Tačiau teigiamų poslinkių tikrai yra. Tiek valstybė, tiek įvairios Lietuvos savivaldybės vis labiau reiškia susirūpinimą savižudybių problema šalyje, telkiamos pajėgos, kad situacija pagerėtų. Kartu plečiamos pagalbos galimybės ir nusižudžiusiųjų artimiesiems. Bet nuveikti dar reikia labai daug. Turbūt reikšmingiausia, kad supratimas, jog ši problema svarbi, nedingtų iš valstybės politikos formuotojų akiračio, tuomet turėsime ir tam skirtų resursų, ir finansų, ir tęstinumą.

***

Asociacija „Artimiems“ kviečia tikinčiuosius kiekvienų metų rugsėjo 10 d. – Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną – visose Lietuvos bažnyčiose melstis už žmones, netekusius artimojo dėl savižudybės. 2016 m. prašymas dėl tokios maldos buvo išsiųstas Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui.