Pelenų dienos žinia – paprasta ir aiški. Dulkė esi. Iš dulkių atėjai ir į jas sugrįši. Nepaisant viso dabartinio tavo gyvenimo rafinuotumo. Atsiversk ir tikėk. Tikėk? Evangelija?

Kodėl tikėjimo Evangelija atnaujinimas – gavėnios širdis? Užmojis. Savotiškos lažybos.

Gavėnia – tai laikas, kai krikščionis tarsi vėl iš naujo išgyvena savo kelią į krikštą. Savo įsijungimą į Kristų ir Jo Kūną – Bažnyčią. Žiemos žvarbumas ir vasaros glamonės galimai nukreipė mano dėmesį kitur. Į sunkumus ir stoką, į pasiekimus ir gerovę. Gavėnios metas kviečia: atsigręžk vėl į Mane.

Kaip? Kaskart vis kitaip. Nėra kito tokio patrauklaus ir dinamiško dalyko kaip vidinis gyvenimas, iš kurio vėliau garma išorinė veikla. Kartojasi metų laikai ir liturginės šventės, bet ne tam, kad užliūliuotų atbukinančia rutina. Net jei kartais taip ir nutinka, kiekviena akimirka tinkama pradėti viską iš pradžių. Ypač šiandien.

Kova už dėmesį

Ilgą laiką gavėnia buvo siejama su atgaila ir apsimarinimu. Kaip priemonėmis. Apribojant kūno poreikių tenkinimą buvo siekiama pažadinti ir sustiprinti sielos jėgas. Kai katalikų pasninkas virto savotiška karikatūra, nes vietoj žemdirbių kultūrai įprastos mėsos buvo renkamasi, pavyzdžiui, prabangi žuvis, pastebėjome, kad labiau nei maistas savo švelniose pinklėse mūsų dėmesį valdo mobilusis telefonas ar planšetė, televizijos programos, sveikatai kenksmingi įpročiai ir pan. Esame juk girdėję, kur dėmesys – ten ir rezultatai.

Neseniai pasirodęs Wimo Wenderso dokumentinis filmas „Pope Francis. A Man of His Words“ („Popiežius Pranciškus. Žodžio žmogus“) man sužadino ir kitų minčių.

Juostoje Pranciškus kalba apie mūsų laikų tragedijas: kapitalizmą, kuris žudo, sistemą, kuri sukuria perteklinius žmones, mūsų aroganciją ir agresiją Žemės bei vienas kito atžvilgiu. Iš esmės apie tai, kad žmogaus verte radikaliai suabejota. Jei nėra Dievo, kas gina žmogų? Net mane patį nuo savęs?

Cathopic.com nuotrauka

Kas yra mūsų tikrasis priešas? Krikščionio siekio tapti panašiam į Kristų antitezė? Paradoksalu, tačiau dažnai jis pasireiškia labai „šventu“ pavidalu. Jam pasiduoda savo tobulumu susirūpinęs ir todėl didžiausiu Ego garbintoju tapęs krikščionis. Pasaulis tokiam – nešvarus, nes pilnas sielos pavojų ir daugybės savo dvasinį gyvenimą apleidusių žmonių. Žinoma, prastesnių už jį. Individualaus tobulumo siekiantis asmuo iš esmės susitelkia į save. Savojo augimo, tobulėjimo patirtis yra svarbiausias jo siekis. Tai taip žmogiška, taip suprantama. Kartu ir reikalinga, bet to negana. Katalikiška perspektyva labiau už (net ir šventus) kraštutinumus mėgsta pusiausvyrą, kuri labiau atspindi sukurtąją tikrovę.

Nuskaistinanti ugnis

Jonas Paulius II enciklikoje „Novo Millennio Ineunte“ (2001 m.) pasiūlė krikščionims svarbų šuolį iš individualaus, asmeninio dvasingumo į bendruomeninį. Jis nukalė terminą: Bažnyčia – bendrystės namai ir mokykla. Nes mūsų Dievas nėra individas, vienišius (anot mistikų, būti Kūrinijos smaigalio viršūnėje, bet vienišam – reikštų pragarą). Mūsų Dievas yra santykis, abipusis bendravimas, tas sunkiai perprantamas dalykas – Meilė. Jis – trijų Asmenų vienybė.

„Kitoniškumas augina“, – filme sako popiežius. Pasilikdami vien mums įprastoje aplinkoje, jei ne degraduojame, tai tikrai apsnūstame. Atsiverti tam, kas man svetima, nepatrauklu, nepažįstama ar net atgrasu, reiškia išmokti kažką naujo. Pirmiausia apie save, paskui ir apie tikrovę. Tai šiandienos uždavinys. Krikščionis nėra pratęs žiūrėti, ką daro kiti, jis daro tai, ką žino esant teisinga. Taip tampa lyderiu. Nuomonės formuotoju. Juk užtenka vieno žmogaus darbo vietoje, laisvalaikio aplinkoje ar šeimos rate, kad pamažu keistųsi visa terpė. Tai tikroji kultūrinė provokacija.

Ir tikroji atgaila. Svarbu tramdyti savo apetitą, ugdyti valią ir leist sau pajusti alkį bei troškulį. Solidarizuojantis su mūsų broliais, kurie taip gyvena kasdien. Svarbu prisiimti dalį atsakomybės už tai, kad gėdingas milžiniško masto skurdas ir badas yra 21 amžiaus dėmė. Šiuo metu FAO duomenimis badą patiria 800 milijonų žmonių, greitai turėsime ir visą milijardą. Nepaisant to, kad maisto užauginama ir pagaminama užtektinai.

Tačiau dar svarbiau pradėti nuo vidaus. Juk čia kyla visi sumanymai ir mintys.
Dar svarbiau kiekvieną rytą apsispręsti pereiti per ugnį, skaistinančią mūsų Ego. Vis iš naujo atpažinti savo baimes ir ribas, kurios verčia skirstyti ir rūšiuoti žmones. Pamažu jas plėsti. Sutramdyti instinktyvų bei primityvų atmetimo refleksą. Verčiau pasitelkti protą ir širdį. Iškęsti kitą. Dabartinę akimirką. Su visu tuo, ką man atneša. Nesiekiant jo suvaldyti, kontroliuoti ar eliminuoti. Juk tikiu, yra Dievas. Visatoje. Manyje. Ir žmoguje šalia manęs. Atsiverti. Suteikiant kitam pasitikėjimo kreditą, užuot iš anksto nuteisus.

Neabejotinai, anksčiau ar vėliau atpažinsime, kad „kitas ir kitoks“ davė mums kažką itin vertingo, ko niekaip kitaip nebūtume įgiję. Gal realiau pradėsim vertinti save (matysime ne vien savo teisumą), gal imsime geriau suprasti pasaulį su visomis jo komplikacijomis ir pamatysime, kad lengvų išeičių ne visada yra. Tad apsispręsime bent būti šalia to, kuriam niekaip kitaip negalime padėti. Ir tai vadinama atjauta. Kantriai ir ištvermingai nenuleisime rankų ten, kur išeitis galima. Išmoksime iš kitų daugybę naujų dalykų. Nepastebimai išsiugdysime naujų dorybių, pamažu bluks ydos. Tačiau tarsi savaime, todėl priimsime viską su dėkingumu ir didesniu nuolankumu.

Tad tikroji atgaila tebus drąsa pasitikėti Dievo pažadu, kad įmanoma mums gyventi kartu. Kartu augti. Čia ir dabar. Tūkstantį kart per dieną pradedant iš naujo. Nebėgant nuo problemų, bet pažvelgiant joms tiesiai į akis.