Brolio Jordano kronika: Pranciškoniškieji šaltiniai, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš lotynų kalbos vertė Ona Daukšienė.

Susirasdami, publikuodami, versdami šaltinius, teigiame savo šaknis ir tapatybę. Išreiškiame pagarbą ir padėką savo gimdytojams, per kuriuos esame šiame pasaulyje. Konkretūs pavyzdžiai, pamokymai, ateinantys iš šaltinių, gali atrodyti atgyvenę, nebepritaikomi, tačiau kažin kas tose senose istorijose leidžiasi atpažįstama,tampane tik brangu, bet ir sava, svarbu. Priklausymas tam pačiam pasakojimui, tęstinumo pojūtis irgi sutvirtinamas studijuojant šaltinius.

Kai prieš tris dešimtmečius šv. Pranciškaus mažesnieji broliai vėl susibūrė atšalusiame Kretingos vienuolyne, jie neturėjo nei patyrusių mokytojų, nei kokių nors pranciškoniškos gyvensenos instrukcijų. Ilgą laiką mažesniųjų brolių giminės linija buvo tęsiama pogrindyje, slaptomis, pasitikint labiau Dievo apvaizda ir paties Pranciškaus užtarimu. Klauseisi prisiminimų, matei relikvijas, perduodamas iš rankų į rankas, išslapstytas per visas vienuolijos negandas. Galėjai persiskaityti prieš karą išleistą ordino regulą. Kažkas vis dar mokėjo pasiūti rudą pranciškonišką abitą, nors jo viešai ir neprireikdavo, nebent įkapėms. Vienas kitas pasvajodavo. Meldėsi. Tos mokyklos užteko, kad toliau gyvuotų pranciškoniškoji užuomina. Ir net paskui, jau sugrįžus į savo namus, apsivilkus abitus. „Atėjau į vienuolyną išgirdęs „Saulės giesmę“, – liudija dabar apie anuos laikus ir jų mokyklas brolis iš Kretingos. Vilius Orvidas pranciškonu pasidarė turbūt per vieną naktį, be jokio vienuolyno. Ir dar taip, kad kiti nuo jo užsikurdavo lyg nuo didelio laužo.

Dėmesys, pagarba savo šaltiniams yra visokios brandos ženklas. Kai imi nuolankiai suvokti, jog nieko nepradėjai tuščiame lauke. Kad tavo sėkmės ar nesėkmės neturi nei labai glostyti savimeilės, nei, kita vertus, gąsdinti ir graužti, nes viskas lygiai taip buvo nuo pradžių pradžios. Tiesa, ką nors tyčia kopijuoti, pernešinėti iš ten į čia – bergždžias darbas. Galima iki ausų įsimylėti Šv. Pranciškaus žiedelius, bet jei pirštum juos šiandien kaip pranciškonizmo vadovėlį, turėtum kostiuminės dramos scenarijų, ne daugiau.

Brolio Jordano kronika iki šiol lietuviams pranciškonams buvo negirdėtas, nepažįstamas jų ordino istorijos ir dvasingumo šaltinis. Taigi naujiena, gurkšnis istorijos, viso to, kuo buvo gyva (ir žavinga) pirmykštė šv. Pranciškaus brolija. Ir jau ne tiek adoruodama savo ordino steigėją, kiek pati drąsiai keliaudama, atrasdama naujus pasaulius, naujas tautas ir kalbas, taip pat – naujas Evangelijos paskelbimo galimybes. Šis kronikos aspektas turbūt pats brangiausias, labiausiai aktualus mūsų laikų kontekste. Aišku, aptinki čia ir žavingo, dar „nesugadinto“ XIII amžiaus pranciškonizmo detalių, bet vis tiek kronikoje viską užgožia misijinė aistra, tikėjimo nuotykis pačia tikriausia prasme.

Brolio Jordano kronikoje viskas išpranašauta, galima sakyti – užprogramuota. Mat misijų liga nepagydoma.

Kiek nuostabaus humoro, nutrūktgalviškos laisvės – podraug su romumu ir taikinga Žiedelių dvasia – esama šios kronikos epizode apie brolius, pasiųstus į Vengriją! Vietinių piemenų užpjudyti šunimis ir daužomi pagaliais, vargšai misionieriai pamanė, jog smurtautojai gviešiasi jų drabužių. Nusivilko viršutines tunikas – nepadėjo. Atidavė ir apatines, bet vėl nieko. Galiausiai nusimovę paliko piemenims ir kelnes, paskutinį drabužį. Liovėsi patyčios ir smurtas, o Evangelijos skelbėjai, jau nuogut nuogutėliai, tęsė savo žygį. Brolis Jordanas sako, kad taip būta daug kartų. Ar ne iš čia ataidi vėliau pranciškoniškojo dvasingumo pamėgta frazė nudus nudum Christum sequi?

Pranciškonas nebūtų pranciškonas, jeigu pasakodamas net pačius rimčiausius dalykus nešyptelėtų ir šelmiškai nepamerktų akies. Štai kronika lyg anekdotą prisimena pirmąjį pranciškonų apsilankymą Vokietijoje. Misijai vadovavęs brolis Jonas ir jo palyda mokėjo vienintelį vokišką žodį – ja. Kad ir ko vokiečiai klausdavo, viskas tik ja ir ja. Ir kai pasiteirauta, ar misionieriai kartais nėra atvykę skleisti erezijos, atsakymas irgi buvęs ja ja. Tais laikais tolerancijos šūkiai dar negaliojo, nesunku nujausti, kuo baigėsi broliukams pirmoji pažintis su vokiečiais. Bet vis tiek misionieriško polėkio buvo daugiau. Beje, kitą sykį mažesniųjų brolių delegacija jau bus išmokusi vokiškai. Gera, prasminga pamoka: kad perduotum Evangeliją, reikia kalbos. Gyvos, suprantamos čia ir dabar.

Tokie pranciškoniški paveikslėliai – grynas medus. Juo saldžiau, kai žinai iš istorijos, kad dar keli dešimtmečiai ir tie rudaskverniai dvasios nenuoramos atsidangins prie Baltijos krantų. Negalėjo nesidanginti. Brolio Jordano kronikoje viskas išpranašauta, galima sakyti – užprogramuota. Mat misijų liga nepagydoma. Popiežius Pranciškus tai žino (juk ne be reikalo – Pranciškus!) ir stengiasi užkrėsti misionieriavimu visą Bažnyčią.

Brolio Jordano ir jo bendražygių šypsena dar kartą praverčia, kai baigi skaityti kronikos tekstą. Pranciškonų misija Vokietijoje, labai nusisekusi ir nenuobodi, tik dauginusi ir dauginusi brolių gretas, po septynių šimtmečių kažin kaip apsiblausia, traukiasi iš akių. Likę vieni trupiniai. Viskas  prasidės iš naujo, vėl be tunikų ir kelnių? O gal klegėjo ir nuklegėjo broliukai į nežinomus tolius, ne ten, kur jų laukta? Ne pagal programą. Dėl dar nepatirtų nuotykių.

Čia pat Kretingoje, Lietuvos pranciškonų sostinėje, su jaunu mūsų ordino kunigu kalbamės apie dvasinius pašaukimus. Jis pabrauko telefono ekraną ir rodo juodbruvo vaikinuko nuotrauką. Kandidatas į mūsų vienuoliją, paaiškina. Iš Indijos. Susimėtau ir sakau: ja ja. Paskui ateina metas nusikvatoti. Ačiū, kad mažesnieji broliai tai numatė jau XIII amžiuje.