Asociatyvi nuotrauka. Pexels.com

Esu visiškos negalios žmogus. Be sąnarių ir kitokių bėdų, turiu visą „buketėlį“ kardiologinių problemų: lėtinis prieširdžių virpėjimas, hipertenzinė-aritminė kardiopatija, stuburo osteochondrozė, padidėjęs kraujospūdis, giliųjų venų trombozė... Pasak sveikatos apsaugos ministro, sergant šiomis ligomis vietoj varfarino (skystina kraują) reikėtų vartoti antitrombozinius vaistus Apixabanum, Dabigatramum ir Rivaroxabanum. Vartojant vieną iš jų, nereikia nuolatos tikrinti kraujo krešamumo. Gulinčiam lovoje tą padaryti yra dvi galimybės: arba tave turi nuvežti į polikliniką, arba pas tave turi atvažiuoti laborantė. Abiem atvejais – daug nepatogumų.

Visi mano duomenys tiko minėtų vaistų skyrimo reikalavimus, buvau nugabentas pas šeimos gydytoją, kurios nuomone, man tikrai galėtų būti taikomi šie vaistai, tik reikėtų, kad savo nuomonę pasakytų ir kardiologas. Sulaukiau eilės, vėl buvau nugabentas pas Santaros kardiologus ir man pasakė, kad viskas tikrai atitinka įstatymo reikalavimus, tik dar reikia šešetą kartų kas mėnesį pasitikrinti krešamumą, užfiksuoti jo svyravimus... Vartojant vaistus nuo kitų ligų, svyravimų gausu, bet pusmetinės kelionės pas laborantą ar nuolatiniai skambučiai šeimos gydytojai, man atrodo, perteklinis dalykas. Paklausiau gydytojos: jei turėčiau pinigų, ar man išrašytų paprastą receptą ir gal nuo rytdienos jau galėčiau minimus vaistus vartoti. Pasirodo, galėčiau, tik visa bėda, kad tų pinigų nėra. Pasirodo, valstybė „neturi pinigų“ ir šį vaistą skiria tik retomis išimtimis. Ką gi, jau ne pirmą kartą pensininkai padeda taupyti.

Jau daug kartų gyvenime patyriau – daug lemia žmogaus amžius. Senas ir neįgalus praktiškai neturi jokių šansų sulaukti tinkamos pagalbos, nors medicinos paskirtis – padėti daug kenčiančiam, nepaisant jo amžiaus, tikėjimo, rasės ir t. t. O jeigu jau pas mus nusistovėjusi necivilizuota „nereikalingų žmonių“ praktika, mieli medikai, priimkite eutanazijos įstatymą ir neleiskite žmonėms kankintis.

Daug metų esu dirbęs su neįgaliais žmonėmis, kažkada pirmasis pradėjau įvairius žingsnius, kad Lietuvoje atsirastų endoprotezai ir chirurgai, atliekantys sąnarių endoprotezavimą. Šiandien tūkstančiai žmonių nežino, kas yra susidėvėjusių sąnarių skausmas. Ir kai žiūriu Maltos ordino akcijas, kai nešiojama sriuba senutėms, kurios deformuotais pirštais vos išlaiko šaukštą ir su tais pačiais pirštais negali nusišluostyti skausmo ašarų, mane apima didelis apmaudas: ta sriuba (ir dar generiniai vaistai) – labai mažas atpildas už viso gyvenimo darbus auginant vaikus, puoselėjant Lietuvą ir t. t.

Apie eutanazijos įstatymą užsiminiau ne dėl „pagąsdinimo“. Kai dar dirbau su neįgaliaisiais ir bendravau su maltiečių sriubos laukiančiais, ne kartą girdėjau, kad Dievulis juos užmiršo. Noriu pacituoti Panevėžio miesto Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovę Virginiją Vainikevičienę, kurią sukrėtė maltiečių prižiūrimų senolių intencijos, kurias jie perdavė į Lurdą keliaujantiems Maltos ordino suburtiems piligrimams. „Dauguma šių žmonių prašė lengvos mirties, ir, nors gerai žinau jų gyvenimo aplinkybes, intencijų atvirumas mane pribloškė. Vienatvė ir fizinė negalia yra sunkiai pakeliami. Liūdna darosi, kai suprantu, kad ir aš galiu atsidurti tokioje situacijoje – du vaikai jau gyvena užsienyje, trečiasis taip pat planuoja išvykti.“ Beje, ir medikai neapsaugoti nuo tokios skaudžios vienatvės.

Dabar daug kalbama apie medicinos reformą: kaitaliojami kompensuojamieji vaistai, patariama vartoti mažiausiai kainuojančius preparatus, siekiama, kad vaistinėse „būtų tvarka“, o receptiniai vaistai būtų išduodami tik pagal receptus. Žinoma, tai techniniai dalykai. Kur kas svarbesnė problema – požiūris į seną (neįgalų) žmogų, kuris tikrai ne orus, o tamsus, žeminantis, necivilizuotas. Suprantu – didelės Lietuvoje socialinės problemos. Nė kiek neabejoju, kad atstumas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra per didelis.

Gyvybė – didelė Dievo dovana. Jos nevertinimas – didelės nelaimės, kaip man sakė Maltos sriubos laukianti buvusi mokytoja, pranašas. Bet, Viešpatie, vis daugiau ir daugiau iš medikų laukia ne... (net nežinau, ko), o eutanazijos. Baisu.

Užbaigsiu tuo, nuo ko ir pradėjau: daugelis žmonių, kurie „gaivinasi“ maltiečių sriuba, didžiąją dalį dienos guli lovoje, jie irgi turi kardiologinių problemų. Manau, kad ir jie, kaip dabar aš, mažai turi galimybių dažnai tikrintis kraujo krešamumą. Taip ir gyvensime, kol kažkoks trombas galutinai užkimš kokią nors kraujagyslę. Ir kas nors pasakys: „Dievas išgirdo jų prašymus.“

Teksto autorius Jonas Mačiukevičius (g. 1939 m.) – rašytojas, 2009 m. jam įteiktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas „Gerumo žvaigždė“, 2014 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. Nepagydoma liga sergantis kūrėjas su bendraminčiais inicijavo pirmąjį neįgalių žmonių socialinės integracijos įstatymą, padėjo įkurti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“, Lietuvos neįgalių žmonių sąjungą, skyrė daug pastangų steigiant neįgaliųjų medicininės reabilitacijos centrus.