Aristotelio skulptūros paroda Valdovų rūmuose / Valdovų rūmų muziejaus (Vytauto Abramausko) nuotrauka

2019 m. sausio 9 d. Valdovų rūmuose įvyko „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“. Diskusija organizuota kaip vienas iš renginių, lydinčių Aristotelio skulptūros parodą Valdovų rūmuose. Taisyklės paprastos – kalbėtojai turėjo įtikinti susirinkusią auditoriją, kad jų ginamas filosofas yra geresnis nei kitas. Mantas Adomėnas gynė Platono pusę, o Andrius Bielskis atstovavo Aristotelį. Debatus moderavo filosofas Alvydas Jokubaitis. Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redakcija nusprendė abu pasisakymus publikuoti.

Siūlome M. Adomėno parengtą Platono gynybą, o greitai pasirodys ir A. Bielskio atsakas Aristotelio vardu. Visą diskusijos įrašą galite pasižiūrėti čia. 

Tekstas išspausdintas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ pirmajame 2019 m. numeryje

Turbūt jūs iš manęs tikitės išgirsti garsųjį Whiteheado posakį, kad visa Vakarų filosofija yra tiktai Platono dialogų išnašos. Ne! Jūs jo neišgirsite (nors jau išgirdote) – nes, viena vertus, tai neišpasakytai banalu, o kita vertus, daugelis, išgirdę Whiteheado vardą, turėtumėte gūžtelėti pečiais ir pasiteirauti: Who is he?

Verčiau pacituosiu Nietzschę – žmogų, kuris tikrai nuoširdžiai nekentė ir Platono, ir Sokrato. Sokratas

pasirodo mums kaip pirmasis, kuris, minėto pažinimo instinkto vedamas, galėjo ne tik gyventi, bet ir – o tai yra kur kas svarbiau – eiti myriop; štai kodėl mirštančio Sokrato, kaip žmogaus, žinojimu ir argumentais įveikusio mirties baimę, paveikslas tarsi virš mokslo šventovės vartų kabantis herbo skydas, kiekvienam primenantis mokslo paskirtį, būtent – daryti būtį suprantamą ir tuo ją pateisinti. [...] Kas suvoks tai, kaip po Sokrato [...] filosofų mokyklos be paliovos atsiranda ir išnyksta tarsi viena paskui kitą besiritančios bangos; kaip iki tol neišpranašauta mokslo troškimo visuotinybė, apėmusi kone visą išsilavinusią visuomenę ir padariusi mokslą svarbiausiu kiekvieno kiek gabesnio žmogaus uždaviniu, išplukdė jį į plačiuosius vandenis, iš kurių niekas jo jau nebegalėjo išvyti; kaip būtent toji visuotinybė apgaubė ištisą žemės rutulį idėjų ir minčių tinklu [...], – kas įsivaizduos visa tai, drauge ir tą milžinišką dabarties žinių piramidę, tas Sokrato asmenyje negalės neįžvelgti vieno iš vadinamosios pasaulio istorijos posūkio ir centrinių taškų. (Tragedijos gimimas, 15) 

O Sokratas, kaip pats Nietzsche rašo, – „kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne prosthe Platōn opithen te Platōn messē te Khimaira“ (Anapus gėrio ir blogio, 190) – „Iš priekio Platonas, iš galo Platonas, per cent­rą – Chimera“.

I

Lyginame filosofą su filosofu, tai ir pradėkime nuo filosofijos.

Nepasakosiu apie tai, kas visiems gerai žinoma: kad Platonas sukūrė savitą ontologiją – būties mokslą, savitą pažinimo teoriją, psichologiją ir estetiką, vėlyvame veikale – Timajuje – pateikė visus Viduramžius padariusią įtaką kosmologiją, Sofiste ir Parmenide klojo pagrindus logikai, kurios „išradimu“ Aristotelis taip didžiavosi, sukūrė literatūros teoriją – ir rašto kritiką – Faidre, jau nekalbant apie politiką – politines idėjas, valstybės teorijas, politinės santvarkos apmatus, kurie eina per visus dialogus, ir ypač didingai pasirodo didžiajame triptike: Valstybė, Valstybininkas, Įstatymai.

Svarbiau štai kas: Platonas įtvirtino esminį filosofijos pavidalą, savotišką filosofijos deep magic, filosofinio mąstymo metastruktūrą, kurią aš įvardyčiau kaip penkias Platono lygtis. Tai kaip penkios teoremos, kurios įtvirtina esmines lygybes ir nelygybes, atotrūkius, susvetimėjimus, atskirtis, kuriomis remiasi visa tolesnė filosofija.

Pirmoji lygtis. Platono idėjų teorija – eidosai, idėjos, pavidalai, formos (kaip juos beverstume) konceptualizuoja atotrūkį tarp tikrosios tikrovės, tikrovės pag­rindo, ir regimosios tikrovės. Ir tai yra esminė įžvalga, kuri duoda pagrindą metafizikai: tikroji daiktų esmė yra kažkur kitur, ji nėra pasiekiama juslėmis, ji yra pasiekiama mąstymu ir turi savo logiką, savo struktūrą, kurios mūsų matoma tikrovė negali paneigti. Tai yra du skirtingi dalykai, ir tiesa yra kažkur anapus – transcendentiška kasdienei patirčiai.

Jau prieš tai ikisokratiniai filosofai yra mėginę, tarsi apgraibomis, įvardyti tą skirtį. Herakleitas kalbėjo apie Logos, glūdintį kitapus daiktų, kuris aprėpia ir struktūruoja regimą tikrovę. Parmenidas skyrė „Būties kelią“ ir „mirtingųjų nuomones“. Tačiau tik Platonas suteikė nuoseklų, konceptualų teorinį pavidalą tai atskirčiai, susvetimėjimui tarp tikrosios tikrovės esmės bei pagrindo ir regimos tikrovės, ir paskesnė filosofija, netgi maištaudama, plaukė Platono laivo sukeltų bangų farvateryje.

Antroji lygtis. Ji susijusi su būties ir pažinimo tapatumu. Garsiajame Valstybės palyginime Platono Sokratas giliausią tikrovės pradą – gėrio eidos, gėrio pavidalą arba idėją – prilygina Saulei.

Pasak Sokrato, „saulė matomiems dalykams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gimimą, augimą ir maistą. [...] Ir tie dalykai, kuriuos galima pažinti, iš gėrio gauna ne tik pažinumą, bet ir būtį“ (509b).

Kas čia yra nepaprastai svarbu? Ji nubrėžia esminę filosofijos prielaidą, kad galutinė tikrovės priežastis yra vienu metu ir tikrovės egzistavimo, būties, ir pažinumo priežastis. Tai milžiniškas mąstymo žingsnis, sakantis, kad tai, kas yra, yra fundamentaliai, iš esmės pažinu. Kad pasaulis turi pažinią struktūrą. Be šito mąstymo žingsnio neįmanoma ne tik filosofija, bet ir mokslas, taip pat ir dabartinis mokslas.

Trečioji lygtis. Tame pačiame Saulės prilyginime glūdi ir dar viena esminė filosofinė Platono teorema: visos tikrovės pagrindas yra gėrio idėja. Tiek būties, tiek pažinimo šaltinis yra gėris.

„Tai, kas dalykams, kuriuos galima pažinti, suteikia tiesą, o tam, kuris pažįsta – pažinimo galią, ir laikyk gėrio idėja: žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi“ (508e).

Platonas giliausią tikrovės priežastį ir pagrindą įvardija kaip gėrį, „gėrio idėją“. Jeigu gėris yra tai, kas įgalina ir būtį, ir pažinimą, tai reiškia, kad būtis ir pažinimas turi moralinę dimensiją. Visata, jos sąranga nėra vien beasmeniai, negailestingi atomai ir dalelės; pats buvimo faktas yra gėrio manifestacija, o gilesnis tikrovės pažinimas atskleidžia pasaulyje gėrį – pasaulis pastatytas ant gėrio karkaso. Pats pažinimo procesas yra artėjimas prie gėrio. Kitaip sakant, filosofija įgyja etinį matmenį: žmogus, norėdamas pažinti tikrovę, dalyvauja moralinio tobulėjimo procese. Tikrovė nėra žmogui svetima, neutrali, šalta ir abejinga struktūra – nothing personal, just the way things are, arba one damn thing after another – kaip kad dabartiniame moksliniame mąstyme. Visata yra bendramatė, padaryta iš tos pačios medžiagos, kaip ir žmogaus pasaulis, žmogaus moralinės kategorijos. Visata nėra kurčia žmogaus lūkesčiams ir baimėms; ji padaryta iš žmogaus svajonių medžiagos. Pasaulis yra žmogaus pasaulis pačia savo esme, sako Platonas. Galima su tuo ginčytis, galima nesutikti, bet negalima paneigti šitos filosofinės vizijos galingo humanistinio užtaiso.

Ketvirtoji lygtis yra apie politiką. Jai pristatyti reikalinga nedidelė digresija. Paskutiniame savo veikale, Įstatymuose, Platonas pristato originalią mintį – kad žmonės laikytųsi įstatymų, prieš kiekvieną įstatymą, jo imperatyvią dalį, turi būti pridėta pratarmė – racionalūs argumentai, kurie paaiškina, kodėl yra gerai šio įstatymo laikytis. Tuomet, jeigu nori pakeisti įstatymą, turi pratarmės argumentus įveikti stipresniais argumentais.

Kuo toliau skaitai paskutinį Platono dialogą, tuo stip­rėja kruopščiai autoriaus kuriamas įspūdis, kad visas tas kūrinys, kurį Platonas čia rašo, yra viena didelė pratarmė apie tai, kodėl reikėtų laikytis tame dialoge kuriamų įstatymų ir jais įtvirtinamos politinės sant­varkos. Taigi jeigu ateityje kas nors norės reformuoti jo siūlomą geriausią įmanomą santvarką, reikės Platono „pratarmėje“ pateiktus argumentus įveikti galingesniu dialogu ir stipresniais argumentais.

Kitaip tariant, kova dėl politinės santvarkos perkeliama iš galios sferos į racionalaus argumento ir filosofinio mąstymo plotmę.

Jeigu politinė santvarka kuriama taip, kad kuo geriau atitiktų žmogaus prigimtį ir leistų žmonėms būti maksimaliai laimingiems, tai Platono pasiūlytą sant­varką galima sukritikuoti tik filosofinėje plotmėje, pasiūlius dar geresnį, dar labiau žmogaus prigimtį atitinkantį valstybės sutvarkymą, dar tiksliau supratus žmogaus prigimtį ir t. t. Nuo dabar politinę sant­varką legitimuoja nebe brutali Realpolitik galia, bet filosofija.

Būtent taip reikia suprasti garsiąją Platono ištarą apie filosofus-karalius:

Jei filosofai neims karaliauti miestuose arba tie, kurie dabar vadinami karaliais ir valdovais, neims autentiškai ir pakankamai filosofuoti, ir jei šiedu dalyku – politinė galia bei filosofija – nesupuls į daiktą, [...] nuo blogio nebus atilsio nei miestams, nei, man regis, žmonių giminei. (Rep. 473c–e)

Tai nereiškia, kaip iš istorijos puikiai žinome, kad po Platono dingo politinė prievarta ir konfliktai. Bet tai reiškė, kad politinė tvarka nebegalėjo likti akla, racionaliai savęs nepagrindžianti ir nepateisinanti.

Sakykim, jeigu platoniška ideali valstybė būtų sukurta – tai nereiškia, kad ta santvarka negali būti nuversta jėga. Tačiau ji išliks mąstančių žmonių mintyse ir aspiracijose kaip idealas, prie kurio jie kiekviena pasitaikiusia proga stengsis priartėti. Galima jėga nugalėti valstybę, bet idealas yra nenugalimas.

Racionalaus pateisinimo imperatyvas ne tik pagimdė politinės filosofijos žanrą, bet ilgainiui, drįstu teigti, sukūrė ir prielaidas atsirasti demokratijai kaip žmogaus prigimtį – prigimtinį žmogaus, kaip racionalios būtybės, orumą – geriausiai atitinkančiai santvarkai.

Dar daugiau – poreikis racionaliai pagrįsti politinį sprendimą, racionaliai ir etiškai pateisinti galią sukuria vidinį dinamizmą, vedantį į šiuolaikinę demokratiją, kurioje racionalus pagrindimas, racionali kritika ir refleksija yra pačios politinės santvarkos neatskiriami bruožai.

Diskusijos „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“ akimirka. Valdovų rūmų nuotrauka

Penktoji lygtis. Paskutinė Platono lygtis aprašo pamatinę egzistencinę filosofo situaciją. Puotoje įkvėptai aprašomas filosofas kaip philo-sophos, išminties mylėtojas – pakankamai gebantis regėti tiesą ir išmintį, kad ją pamiltų, tačiau tiesa niekada netampa jo nuosavybe, jis niekada netampa tiesos šeimininku ar valdovu, kad nustotų jos geisti. Platono filosofas yra įtampoje, dinaminiame meilės santykyje su išmintimi – nuolat ieškantis ir nuolat nepasiekiantis galutinio tikslo.

Ne mistinis guru, viską žinantis, dalijantis išmintį kaip išmaldą; ne nusivylęs pažinimu skeptikas (kaip Gorgijo traktate: nieko nėra, jei yra, nepažinu, jei pažinu, nekomunikuojama); ne mokslininkas pozityvistas, dedantis traktatą prie traktato kaip savotiškas tiesos santaupas taupkasėje; ne sofistas, už pinigus teikiantis ekspertines paslaugas – bet gyvame egzistenciniame santykyje su tiesa gyvenantis žmogus, kuriam, kaip Sokrato pavyzdys parodė, tiesos ieškojimas svarbiau net už gyvybę.

Taigi štai tos penkios lygtys: (I) atskirtis tarp tikrosios būties ir kasdienės patirties; (II) pažinimo ir būties tapatybė; (III) gėris kaip giluminė būties ir pažinimo struktūra; (IV) politikos racionalaus pateisinimo būtinybė; (V) filosofija kaip nesibaigiantis egzistencinis judėjimas į tiesą.

Tuo būdu Platonas sukūrė ir apibrėžė bazines filosofijos žaidimo taisykles. Šitos penkios lygtys apibrėžė Vakarų metafizikos pamatinę struktūrą. Gal Aristotelis ir galėjo kai ką išmąstyti toliau ir tiksliau, bet jis žaidė Platono nubraižytoje aikštelėje.

II

Antras aspektas – palyginkime šiuos filosofus kaip rašytojus.

Pradedant kalba – kas skaitė Aristotelį graikiškai (tik­rai nepavydžiu), žino, kad jis nėra, švelniai tariant, sakinio meistras. Jo pagrindinis party trick, taip sakant, yra pridėti neutrum artikelį to prie frazės, kuri nieko neįtardama ramiai sau ėjo pro šalį, ir iš jos prievarta padaryti filosofinę sąvoką: to heneka tinos ti esti („tai, vardan ko kas nors yra“). Ir po to su ja konstruoti sakinį, tarsi čia būtų normalus žodis.

Antikos autoriai užsimena, kad vadinamieji „egzoteriniai“, populiarūs publikavimui skirti Aristotelio veikalai – tokie kaip Protreptikas arba Apie filosofiją – pasižymėjo puikiu stiliumi. Deja, jie neišliko, taigi negalime patikrinti.

Jeigu reikėtų dabar prisiminti ką nors, ką Aristotelis pasakė, kas tai būtų? Aukso vidurys? Katharsis? Zōon politikon? Zōon logon ekhon? Ir viskas.

O dabar palyginkime Platoną.

Pavyzdžiui, apie politikus, kurie ne siekia gėrio, bet pataikauja miniai:

Jeigu kas, augindamas didelį ir stiprų žvėrį, ištirtų visus jo instinkto diktuojamus judesius ir norus, žinotų, iš kurios pusės prie jo prieiti, kur jį paglostyti, kada ir dėl ko jis būna piktas arba jaukus, kada kokiu balsu šaukia ir kokį kito gyvūno balsą išgirdęs darosi piktas ar ramus, o visa tai ilgai su juo bendraudamas sužinojęs, vadintų šitai išmintimi ir, sudaręs vadovėlį, pradėtų jos mokyti; iš tikrųjų nežinodamas, kas to žvėries pažiūrose ir noruose yra gražu ar bjauru, gera ar bloga, teisinga ar neteisinga, ir apie visa tai spręsdamas tik pagal to žvėries nuomonę, vadintų gerais tuos dalykus, kuriais jis džiaugiasi, o blogais tuos, kurie jį pykina. (Rep. 493a–c) 

Tai yra pats trumpiausias populizmo aprašymas – bet kartu ir nepaprastai filosofiškai kietas. Aristotelis iš to padarytų tris skyrius ir galiausiai neprisimintume nieko. Čia viena kandidatė į prezidentus neseniai kalbėjo apie daugumos diktatūrą – štai jums minios diktatūros paveikslas.

Arba garsioji Olos alegorija, kurios dabar nepasakosiu – ji visiems žinoma tiek, kad tapo archetipiniu vaizdiniu.

Platono įvaizdžiai įstringa į vaizduotę ir per visą Europos literatūros tėkmę ataidi iki šiol: filmas Matrix yra turbūt viena geriausių šiuolaikinių Olos alegorijos iliustracijų. Kažkaip negirdėjau, kad Aristotelio kūrybos motyvais būtų statomi Hollywoodo filmai.

Atlantida, literatūrinė legenda, tapusi neužmušamu simboliu, kuri pati viena pagimdė ištisas lentynas utopijų, fantasy romanų ir sąmokslo teorijų. Juokingiausia, kad tą istorijos filosofijos teoriją, kuri glūdi už Atlantidos, Platonas pasiskolino iš Aristotelio, bet ką mes žinome apie Aristotelio indėlį? Kelias išblaškytas citatas, pamesto dialogo fragmentus. Paėmęs tą pačią medžiagą, Platonas iš jo padaro simbolį, dar ir dabar kaitinantį vaizduotę.

Platonas nuolat eksperimentuoja su žanru ir literatūrine forma. Kažkada esu suskaičiavęs, kad du trečdalius Platono korpuso apimties sudaro unikalūs dialogai, literatūriniai-filosofiniai eksperimentai, žanro ir turinio inovacijos, neturinčios analogų ir paralelių kituose Platono veikaluose.

Ir visų drastiškiausias eksperimentas – filosofinio dialogo forma, kur tiesos paieškos, dia-logiškas, bend­ruomeninis, nuolatinis ir niekad nesibaigiantis artėjimas prie tiesos yra įrašytas į pačią literatūrinio žanro formą.

Biografai pasakoja, kad Platonas jaunystėje rašęs tragedijas, tačiau, susipažinęs su Sokratu, jas sudegino. Tai, kas gimė, yra šis tas didingiau – filosofinė tragedija, Sokrato gyvenimo ir mąstymo drama, sujungianti tiek temų į vieningą mąstymo korpusą. Įsivaizduokite, jeigu visos Shakespeare’o dramos būtų apie vieną personažą, skirtingus jo gyvenimo epizodus. Argi tai nenusibostų? Tačiau Platonas sugeba beveik (turiu pabrėžti – beveik) visą savo korpusą pašvęsti savo mokytojo gyvenimui ir mąstymui, bet taip, kad tai drama, prie kurios vis norisi grįžti ir grįžti.

Aš nesakau, kad Aristotelis neturi savo pakylėtų momentų – kai jis Nikomacho etikoje aprašo megalopsychos, didžiadvasį žmogų, arba Poetikoje rašo apie tragišką charakterį, arba aprašinėja Nejudamą judintoją Metafizikoje. Tačiau tai veikiau retos saulės properšos apniukusią žiemos dieną, kaip kad šiandien, – tuo tarpu skaitydamas Platoną nepaliaudamas kopi saulės nutviekstom viršukalnėm.

III

Platonas ne tik giliai ir originaliai apmąsto kertines filosofines temas – jis taip pat apmąsto mąstymo santykį su tikrove. Jis ne tik galvoja, kokia turėtų būti ideali valstybė, jis galvoja, kaip idealą įgyvendinti tikrovėje – kokios yra idealo patekimo į žmogiškąją tikrovę sąlygos.

Platonas ne tik kuria filosofinius tekstus, bet apmąsto, kas nutinka tekstams, kai jie yra skaitomi ir interpretuojami, kaip išvengti nuolatinio jų „nuinterpretavimo“. Suprasdamas, kad jo raštai ir filosofinė mintis po jo mirties tampa laiko grobiu, gali būti užmiršti ir nuinterpretuoti į šoną, Platonas įsteigia bendruomenę, kuri rūpinasi jo kūrinių perdavimu, interpretavimu, komentavimu, panašiai kaip Bažnyčioje skaitomas, interpretuojamas ir perduodamas Šventasis Raštas. Platono Akademija gyvavo nuo 387 m. pr. Kr. iki 529 m. (gerai, su pertrauka) – bet vis dėlto: virš 900 metų! Ir neatsitiktinai Platonas yra pirmasis – ir labai ilgam laikui, vienintelis – filosofas, kurio bene visi parašyti kūriniai yra išlikę.

Baigti norėčiau šiais dalykais. Pirma, tai Platono mąstymo gyvumas ir nebaigtinumas. Jisai, būdamas aukščiausios prabos filosofas, labai aiškiai suvokia filosofijos ribas ir apmąsto, kur filosofija baigiasi ir kur prasideda gyvenimas. Jis suvokia savo paties įžvalgų ribotumą, jis mokosi iš Aristotelio – šiam Platoną sukritikavus, vėlyvuosiuose dialoguose jis perima Aristotelio idėjas ir jas inkorporuoja, t. y. ieškojimo procesas Platonui niekada nesibaigia.

IV

Platonas turėjo nepaprastą humoro jausmą. Turiu omenyje ne garsiąją Sokrato ironiją, o tiesiog komišką gyslelę – skaitydamas jo dialogus, ypač graikiškai, dažnai negali susilaikyti nenusikvatojęs balsu.

Štai, pavyzdžiui, demokratinio miesto aprašymas valstybėje – subtili, tačiau mūsų dienomis labai pranašiška parodija. Demokratinėje valstybėje

laisvė įsiskverbia į paskiras šeimas ir galų gale pasiekia net gyvulius. [...] Pavyzdžiui, tėvas įpranta savo sūnų laikyti sau lygiu ir ima bijotis vaikų, o sūnus lyginasi su tėvu ir nejaučia pagarbos ir baimės savo gimdytojams, nes nori būti laisvas, metekas (imigrantas) susilygina su piliečiu, o pilietis – su meteku (imigrantu), taip pat ir su svetimšaliu. [...] Be šitų, būna dar visokių mažesnių iškrypimų: mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją ir auk­lėtoją. Apskritai jaunieji susilygina su vyresniaisiais ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o seniai, norėdami patikti jauniesiems, darosi linksmi ir žaismingi, mėgdžioja jaunuolius, kad neatrodytų niūrūs ir valdingi. [...] Mes dar būtume užmiršę pasakyti, kokią lygybę ir laisvę ten turi moterys, palyginti su vyrais, ir vyrai, palyginti su moterimis. [...] Žmogui tarnaujantys gyvuliai šičia yra laisvesni negu kur kitur, tuo niekas nenorėtų tikėti, kas pats nėra matęs. Čia ir kalės, kaip sako priežodis, yra panašios į savo šeimininkes, arkliai ir asilai čia yra įpratę laisvai ir išdidžiai vaikščioti gatvėmis ir užkliudyti praeivį, jei šis nepasitraukia iš kelio. Visur čia pamatysi per daug laisvės. (Rep. 560d–563e passim)

Arba Gorgijuje Kaliklio antžmogis, superhedonistas, nuolatinio vartojimo ir malonumų supermenas, – jį Sok­ratas prilygina paukštukui, kuris nesustodamas lesa ir kakoja.

Žodžiu, Platonas yra ne tik filosofinės tragedijos, bet ir filosofinės komedijos autorius. O šiame perdėto rimtumo pasaulyje tai neabejotinai labai svarbus argumentas.

V

Baigiant – Platonas yra vizionierius, jis įkvepia, jis yra preskriptyvinis, ne deskriptyvinis mąstytojas. Tai ir jo privalumas, ir bėda: sulaukė visokiausių sekėjų, tačiau savo sekėjus ne visada gali pasirinkti.

Ir būtent tai leidžia skirstyti žmoniją į platonikus ir aristotelininkus. Platonikai – idealistai, siekiantys pokyčių, besiveržiantys prie tobulybės. Aristotelininkai – empirikai, stebintys pro šalį plaukiantį pasaulį. Tokie „yra kaip yra“ žmonės. Tai nenustebčiau, jei lietuviams būtų arčiau prie širdies Aristotelis.

Aišku, kad pasilipęs ant Platono pečių, jis galėjo šį tą įžvelgti ir toliau. Tačiau kur jis būtų buvęs be tų plačių Platono pečių?

Todėl siūlau balsuoti už Platoną!

Naujasis židinys