Umbrija. Smartraveltoitaly.com nuotrauka

Kas pažintį su Italija pradėjo nuo Umbrijos ir jos sostinės Perudžos, tam šis regionas ir liks kaip meilė pirmutinė. Ir nors paskui nelyginant potvynis užlies Roma, grožybėmis užliūliuos Florencija ir mažesni Toskanos miestukai, sunkiai nusakomomis patirtimis glumins Neapolis, Venecija, Sicilija – laikas apgydys šiuos įspūdžius, prislopins, patrauks į šalį, kai kuriuos ir visai ištrins. O Umbrija liks ir nerūdys, kaip kokia iki pašaknų patikrinta vertybė. Žalioji Italijos širdis, žydinti, kvepianti, įkvepianti, prasiskverbia giliau. Kaip sakoma, iš širdies – į širdį. 

Vertėjos, žodynininkės, italų kultūros puoselėtojos Linos Limantaitės knyga „Umbrija. Žalioji Italijos širdis“ (leidykla „Aukso pieva“) sujudina prisiminimų klodus, o pažintį su regionu tik pradedantiesiems ją patartina skaityti atsargiai, nepadauginant, gal po skyrelį ar gabaliuką – jau vien nuo skaitymo apie gamtos ir kultūros lobius įspūdžių gali ištikti Stendalio ar koks kitas sindromas.

Autorė, mokslus Perudžos užsieniečių universitete pradėjusi dar 1993 metais (kai norėdamas gauti Italijos vizą turėjai vykti į Varšuvą arba Sankt Peterburgą), vėliau čia sugrįžusi ne kartą: gilinti žinių, viešėti pas draugus, keliauti, irgi pradeda nuo meilės prisipažinimų: „labai myliu šį kraštą“, „tiesiog dievinu akmeninius Umbrijos miestelius“, „galiu vaikščioti ir klaidžioti valandų valandas, gėrėdamasi jų grožiu, paprastumu ir funkcionalumu“, „Umbriją vadinu savo antrąja tėvyne“.

Kviesdama atrasti šį regioną, ji tikina: „Tikrai kas kartą vykdama į Umbriją pamatau, sužinau kažką, ko nesitikėjau, nepastebėjau anksčiau, neįtariau egzistuojant.“ Pavyzdžiui, ugnikalniai. Pavyzdžiui, katakombos. Mumijų muziejus. Margučių muziejus ir t. t. Vis dėlto grožio ir kitokių turtų pertekliaus akivaizdoje knygos autorė išlaiko šaltą protą, nenuslysta į sentimentalius aikčiojimus ar saldžius poetizmus.

Umbrija, Asyžiaus miestas. Smartraveltoitaly.com nuotrauka
Umbrija, Orvjeto miestas. Smartraveltoitaly.com nuotrauka
Umbrija, Gubijo miestas. Smartraveltoitaly.com nuotrauka

Lietuvos kelionių organizatoriai jau seniai į turus po Italiją yra įtraukę Asyžių, kai kurie ilgainiui pridūrė Perudžą. Tikri deimančiukai: Gubijus, Orvjetas, Spoletas, Todis. L. Limantaitė neatsikvėpdama vardija, regis, ir visus kitus miestelius: Čita di Kastelas, Gvaldo Tadinas, Nočera Umbra, Kanara, Deruta, Tordžanas... Kiekvieną ji stengiasi pristatyti kuo išsamiau. Knygoje 470 puslapių, o rankraštis buvo sutalpinęs dar daugiau informacijos, dalies teko atsisakyti. Gal daugoka istorinių ekskursų, ypač į viduramžius, tačiau kaip tik viduramžių paveldas ir yra svarbioji Umbrijos ir jos miestelių tapatybė. Ant kalvų susirangę sutvirtinti (fortifikuoti) miestukai – tarsi laiko mašinos dovana. Lyg žengtum į senovinį paveikslą, dvelkiantį ypatinga atmosfera, į kurį gana darniai, koliažo principu, įkomponuoti modernybės ženklai.   

Vienas didžiųjų katalikų šventųjų – Benediktas Nursietis (iš Norčos miestelio), ankstyvųjų viduramžių atstovas, – europietiškos civilizacijos pagrindų klojėjas. Ne veltui jis – Europos globėjas. Kitas iki šiol labai įtakingas viduramžių šventasis (prisiminkime dabartinį popiežių!) – Pranciškus Asyžietis, Italijos globėjas, nepaliaujantis traukti intelektualų ir paprastų žmonių. Vis iš naujo grįžtama ir prie dar vienos Asyžiaus šventosios – Klaros – asmenybės. Ne taip seniai ji sudomino garsią italų kairuolę rašytoją, laisvamanę Dacią Maraini, ir ši parašė intriguojantį romaną „Klara Asyžietė“.

Raudonų rožių jūra, gegužės 22-ąją užtvindanti Kašos miestelį (taip pat ir daugelį viso regiono bažnyčių), skirta šv. Ritai Kašietei, – jaudinama liaudiškojo pamaldumo apraiška. Kaip ir „tikėjimo gaisras“ – išvakarėse po Kašą pasklindantys tūkstančiai žvakučių, uždegamų nuo šv. Ritos deglo paskleistos liepsnos: taip prisimenamas vakaras, kai šventoji mirė, „o Kašos gyventojai, sunerimę dėl nepertraukiamo vienuolyno, kuriame ji gyveno, varpų skambėjimo, išbėgo į gatvę nešini deglais ir patraukė link vienuolyno“. Dar minėtinas šv. Ubaldas, kurio šventės išvakarėse, gegužės 15 d., Gubijuje vyksta lenktynės, vadinamos „pamišėlių švente“ – milžiniškų medinių stulpų nešimas. Šį reginį L. Limantaitė aprašė vaizdžiai ir su šlakeliu ironijos. O ar žinojote, kad garsusis šv. Valentinas buvo Ternio miesto, ilgainiui tapusio Umbrijos ir visos Italijos pramonės milžinu, pilietis?    

Pasak rašytojo, psichiatro Vittorino Andreoli, „visur bažnyčios, katedros kiekviename mažesniame mieste. Atsiskyrėlių urvai kiekviename kalne, vienuolynai visur, kur esama tylos“. Gal todėl Umbrija vadinama ne tik žaliąja, kalvotąja, bet ir mistiškąja, mistine žeme.       

Italų dainininkas Roberto Vecchioni sako: „Kai užsimanau ramybės, vykstu į Umbriją. Stereotipas, tačiau – visiška tiesa.“ Apibendrindamas savo pojūčius jis ištarė poetišką apibūdinimą: „Umbrija – kraštas, labiausiai panašus į laimę.“

Trumpam atvykę turistai paprastai skuba pamatyti kuo daugiau, o Umbrija yra visai kitokio ritmo, sulėtėjusio tempo, slow life (lėto gyvenimo) regionas. Autorė, tarsi taikydamasi prie šio tempo, dėsto neskubriai, „iš pagrindų“, justi enciklopediškas atidumas ir nuoseklumas. Savęs stengiasi pernelyg nedemonstruoti, nors didumą objektų (o gal ir visus) yra mačiusi savo akimis. Kartais net gaila, kad kai kurių tiesioginių įspūdžių neišplėtojo. Savo kailiu ji yra patyrusi Umbriją nuniokojusius, nemažai kultūros vertybių sunaikinusius žemės drebėjimus... Pasirodo, kai kurie lankytini objektai, atsižvelgiant į nepaprastą „viešnios iš Šiaurės“ smalsumą, buvo atverti specialiai jai – surengtos išskirtinės ekskursijos su išsamiais pasakojimais.  

Perudža – nuolatinio bažnyčių varpų gaudesio miestas. Kiek čia bažnyčių, nesuskaičiavo nė knygos autorė. Embleminiai miesto vaizdai ir ženklai: gatvės–laiptai, terasos–apžvalgos aikštelės, tradiciniai vakariniai gyventojų pasivaikščiojimai po centrinę gatvę – Corso Vannucci. Umbrų, etruskų, viduramžių miestas – stebėtinai jaunas, nes čia pilna aukštųjų mokyklų studentų.

Taip pat Perudža – tikras tautų katilas. Užsieniečių universitete, įkurtame trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, studijuoja, galima sakyti, viso pasaulio atstovai. Todėl mieste labai aktyvi būsto nuomos rinka. Kiek užsienio studentų, tiek nuomonių: vieni žavisi vietinių svetingumu ir nuoširdumu, kiti Umbrijos gyventojus laiko itin uždarais, užsisklendusiais, net linkusiais į rasizmą. Pastarajai nuomonei paremti pasitelkiamos nuorodos į geografinę Umbrijos padėtį. Beje, L. Limantaitė cituoja įdomią Marios Lauros Della Croce mintį: „Vienintelė Italijos centre neskalaujama jūros, vienodai nutolusi nuo Adrijos ir nuo Tirėnų jūrų, nuo Lombardijos ir nuo Kalabrijos, Umbrija išsiskiria iš Italijos tuo, kad yra izoliuotas regionas, o tai yra ir jos trūkumas, ir jėga.“

Kam tos jūros, jeigu Umbrija turi Trazimeną! Ežerą, kuris taip pat vadinamas mistišku, kurio vaizdai itin tapybiški, kurio spalvos įkvėpė poetus. Tai vienas švariausių Italijos vandens telkinių, kol kas, ačiū Dievui, išvengęs masinio, siaubiančio vasarotojų antplūdžio, o poilsį galintis pasiūlyti netikėtai kokybišką. Ir romantišką...

Umbrija – tai ir Derutos keramika, pasklidusi po regiono suvenyrų parduotuves. Išdėliota gatvėse, ji tarsi integruota miestelių puošmena. (Regis, šių meno kūrinėlių paklausa menksta.) Umbrija – spalvingais kilimų raštais pražystantys laukai ir pievos: atvirukiniai vaizdai, nepaliekantys abejingų. Umbrija – tai ir savitas gastronominis paveldas; pagrindiniai principai čia: natūralumas, paprastumas, nuosaikumas. L. Limantaitė išsamiai pristato produktus ir patiekalus, o kur jų paskanauti, teks dairytis patiems. Šioje knygoje nėra reklaminių konkretybių, nors kai kurios bendros nuorodos, kaip kur nuvykti, kur apsistoti, būtų pravarčios.

Umbrija. Smartraveltoitaly.com nuotrauka

Umbrija – kašmyras, šafranas, regione gyvenusių ir dirbusių didžiųjų dailininkų (Giotto, Beato Angelico, Perugino, Pinturicchio ir kt.) kūrinių paslaptys (toli gražu ne visos atskleistos), C. S. Lewiso „Narnijos kronikų“ ištakos, romėnų teatrai ir amfiteatrai, mažiausiu pasaulio teatru vadinamas Teatro della Concordia, esantis Monte Kastelo di Vibio miestelyje (mažiausias „itališkojo“ tipo teatras), duona be druskos... 

Umbrijos žmonės – dideli savo regiono, miesto ar miestelio patriotai, aktyvūs bendruomenių nariai, entuziastingai įsitraukiantys į mugių ir švenčių organizavimą, teatralizuotas eisenas, varžybas, žaidimus, vakarienes. Be jų geranoriškos pagalbos gal nebūtų buvę ir L. Limantaitės knygos, šio gražaus kvietimo į „žaliąją Italijos širdį“.