EPA nuotrauka

Vatikane vykęs vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos buvo ne vienintelis reikšmingas įvykis, susijęs su seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje skandalais. Vasario viduryje Tikėjimo ir mokslo kongregacija pranešė, jog JAV kardinolas Theodore Edgaras McCarrikas yra pašalinamas iš dvasininkų luomo už seksualinį nepilnamečių ir suaugusiųjų išnaudojimą bei nusikaltimų dangstymą. Jau įvykus minėtam susitikimui Vatikane, Australijoje buvo paviešintas dar gruodžio mėnesį prisiekusiųjų teisme priimtas sprendimas dėl kaltinimų, pareikštų kardinolui George'ui Pellui. Jis buvo vienas iš artimiausių popiežiaus Pranciškaus patikėtinių, kardinolų grupės, kūrusios ir vykdžiusios Vatikano reformą, narys.

Abu šie atvejai yra reikšmingi tuo, kad susiję su tikrai aukšto rango dvasininkais ir, matyt, dėl to tapo savotiškais neribotos galios sutramdymo, teisingumo atkūrimo ir Bažnyčios apsivalymo simboliais. Tačiau šie du atvejai yra labai skirtingi. Tikėjimo ir mokslo kongregacijos pareiškimas dėl kardinolo McCarriko apžvalgininkų ir tikinčiųjų buvo sutiktas su savotišku palengvėjimu, dėkingumu ir teisingumo patyrimo patvirtinimu, kuris ženklino skandalingos istorijos pabaigą. Tačiau Australijos prisiekusiųjų sprendimas dėl kardinolo Pello sukėlė nuostabą, sutrikimą ir stiprią abejonę.

Kardinolas George'as Pellas dar 2000 metais sulaukė pirmųjų kaltinimų dėl naudotos seksualinės prievartos, tačiau jis buvo visiškai išteisintas, vėliau prisidėjo dar keli pasakojimai apie neva netinkamą kardinolo seksualinį elgesį bei kitų seksualinių nusikaltimų dangstymą, bet nė vienas iš tų kaltinimų nepasitvirtino. Ir šį kartą kardinolas Pellas buvo pripažintas kaltu byloje, kur nukentėjusysis liudijo apie 1990 metais kardinolo naudotą seksualinę prievartą prieš jį, dar anuomet berniuką, bei kitą jo draugą. Prisiekusiųjų priimtas sprendimas susijęs su dviem epizodais, įvykusiais Melborno katedroje, kur tuo metu kardinolas buvo vyskupu.

Tai nebuvo pirmasis teismas, nagrinėjęs tuos pačius kaltinimus, ankstesniame teismo procese prisiekusieji nesutarė dėl kardinolo kaltės, tad sprendimas nebuvo priimtas, o kaltintojai iš naujo pateikė bylą teismui, kur 12 prisiekusiųjų sutarė, jog kardinolas yra kaltas. Teismo procesas nors ir nebuvo uždaras, vis dėlto buvo uždrausti bet kokie pranešimai apie procesą visose žiniasklaidos priemonėse. Tik paviešinus teismo sprendimą išaiškėjo ir kaltinimų bei teismo proceso detalės. Kaip tik ši, dabar jau prieinama, informacija ir sukėlė abejonių dėl teismo proceso skaidrumo ir nešališkumo. 

EPA nuotrauka

Gana išsamias teismo sprendimo bei viso proceso apžvalgas (anglų kalba čia ir čia) parengė George'as Weigelis, mums geriausiai žinomas kaip Jono Pauliaus II biografas, bet klausimų kelia ir asmeniškai kardinolą pažinoję tikintieji ir su Bažnyčia nesusiję apžvalgininkai. Tad kas įvyko? Kodėl prisiekusiųjų sprendimas kelia tokių abejonių?

Kardinolas Pellas buvo nuteistas remiantis tik vienu vieno nukentėjusiojo liudijimu. Antrasis berniukas, kuris taip pat minimas šioje istorijoje, yra miręs. Šis liudininkas, dabar jau suaugęs vyras, teigia, jog kardinolas, tik pasibaigus šv. Mišioms Melborno katedroje, anksčiau nei visi kiti ceremonijos dalyviai grįžo į zakristiją, kur rado iš Mišių pabaigos procesijos pasišalinusius du berniukus choristus, ragaujančius liturgijoje naudojamo vyno likučius. Toje zakristijoje, kurios durys buvo atviros ir koridoriuje vaikščiojo žmonės, kardinolas, vis dar apsirengęs liturginiais rūbais, seksualiai išnaudojo tuos berniukus (privertė jį tenkinti oraliniu būdu). Prieš šį įvykį kardinolas ir berniukai nebuvo asmeniškai pažįstami, ir jie nebendravo po šio įvykio. Tik po kelerių metų, to paties liudininko teigimu, kardinolas dar kartą nederamai pasielgė, kai patalpoje, pilnoje kitų žmonių, jis prirėmė tą patį berniuką prie sienos ir suspaudė jo lytinius organus. Tai yra detalės, kurios užfiksuotos tyrime ir kurios buvo aptariamas teismo metu.

Visuomenė yra pagrįstai įtūžusi dėl seksualinio išnaudojimo ir jo dangstymo Bažnyčioje, tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės visus atvejus ištirti nešališkai ir atidžiai.

Neatsirado nė vieno asmens, nei tarp bažnyčioje patarnavusių, nei tarp besirūpinančių zakristija, chore giedojusių ar ceremonijoje dalyvavusių, kuris būtų patvirtinęs minėtos istorijos detales ar paliudijęs apie įvykius, sukėlusius įtarimą. Trumpai tariant, tai buvo nukentėjusiojo žodis prieš kardinolo žodį. Pastarasis niekada nepripažino kaltės. Ir štai dar keli klausimai, kylantys žmonėms, kurie nors šiek tiek pažįsta katalikišką liturgiją. Kodėl vyskupas po šv. Mišių į zakristiją grįžo vienas, kai įprastai vyskupą lydi ceremonierius, padedantis ne tik liturgijos metu, bet ir, pavyzdžiui, nusivelkant liturginius rūbus? Kur buvo zakristija besirūpinantis zakristijonas, kuris paprastai ir ypač ceremonijų metu katedroje nepalieka zakristijos be priežiūros? Jei šv. Mišios buvo pasibaigusios, kur dingo visi patarnautojai ir kiti ceremonijos dalyviai, atsakingi už liturginių reikmenų sutvarkymą? Kodėl zakristijoje nebuvo kito kunigo, kartu su vyskupu aukojusio šv. Mišias? Ar tikrai vyskupas galėjo nepastebėtas seksualiai išnaudoti du berniukus kitų patarnautojų naudojamoje zakristijoje, kai jos durys buvo atviros, o bažnyčioje buvo ką tik pasibaigusios šv. Mišios? Ir ar buvo įmanoma vyskupui, apsirengusiam visais liturginiais rūbais, atlikti tokį veiksmą? 

Tai yra tik keli klausimai, kurių, pasak apžvalgininkų, niekas tyrimo ar teismo metu neklausė. Ir tai yra viena iš didžiausių problemų, nes šių atsakymų trūkumas verčia abejoti prisiekusiųjų sprendimo protingumu ir teisingumu. Dar pridėkime viešąją nuomonę apie patį kardinolą George'ą Pellą bei apie bylą, kuri formavosi ne vienus metus ir kurios įtakos negalėjo išvengti prisiekusieji. Tokiame viešosios nuomonės kontekste tyrimas turėjo būti itin atidus, o įrodymai nepajudinami.

Visuomenė yra pagrįstai įtūžusi dėl seksualinio išnaudojimo ir jo dangstymo Bažnyčioje, tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės visus atvejus ištirti nešališkai ir atidžiai. To mes reikalaujame iš Bažnyčios vadovų, to turėtume reikalauti ir iš teisėsaugos, taip pat iš savęs, kai vertiname ir komentuojame prieinamą informaciją. Pasmerkti žmogų galime tik tuomet, kai nėra abejonių, teisėsaugos tyrimas ir teismo procesas kaip tik tam ir yra, kad būtų išsklaidyti visi neaiškumai. Tačiau kai neatsakoma į pagrįstus klausimus, abejonių išlieka, teisingumas nesugrąžinamas.

Iš karto buvo aišku, kad kardinolas Pellas ir jį ginantys teisininkai skųs teismo sprendimą, tai jie galės padaryti šių metų birželio mėnesį. Vatikanas šiuo metu yra uždraudęs kardinolui atlikti religines apeigas viešai bei bendrauti su nepilnamečiais, o tolesni sprendimai dėl kardinolo statuso bei pareigų bus priimami pasibaigus apeliaciniam procesui.