Chaim, Jehoshua ir jų mama Reizl Shochot, Telšiai, 1935. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Jehoshua Shochot

„Tai turėjo būti pamišėlių namai, o kartu ir vieni neįprasčiausių namų mieste“ – tokį Binkių butą prisiminė Kama Ginkas, kuriame ji išgyveno vokiečių okupaciją. „Per karą slapsčiausi 15-oje vietų. Iš visų mano klasės draugų žydų išgyvenau tik aš“, – prisiminė išgelbėtas nuo Holokausto Jehoshua Shochot, kurio mama buvo priversta keisti slėptuvę daugiau nei 20 kartų.

Prieš karą žydų bendruomenė Lietuvoje buvo skaitlinga, ji pasižymėjo aukšta kultūra, kalbėjo atskiru jidiš kalbos dialektu. Vilnius, žydų religijos, kultūros bei mokslo centras, buvo vadinamas „Jerusalem de Lita” arba „Šiaurės Jeruzale“.  Šis pasaulis sugriuvo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Karo metais buvo išžudyta 90 proc. Lietuvos žydų. Istorikų vertinimu, apie 50–60 proc. žydų žuvo Panerių miške prie Vilniaus, apie 15 tūkst. Lietuvos žydų buvo deportuoti į darbo stovyklas Latvijoje ir Estijoje, o apie 5 tūkst. žydų pateko į koncentracijos stovyklas vokiečių okupuotos Lenkijos teritorijoje.

Domicėlė Pagojūtė su Chaim ir Jehoshua, Telšiai, 1937. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus / Jehoshua Shochot

Lietuvos gyventojai įvairiai reagavo į Holokausto reiškinį. Dalis jų nieko nedarė, dalis kolaboravo su vokiečiais ir dalyvavo masinėse žydų žudynėse, tačiau kai kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo pačių gyvybėmis. Viena svarbesnių asmenybių, padėjusių persekiojamiems, buvo japonų konsulas Kaune Čiunė Sugihara, nuo 1940-ųjų išdavinėjęs vizas Lenkijos ir Lietuvos žydams. Jam padėjo Lenkijos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer. Iki 1941-ųjų vasaros pabaigos su Sugiharos išduotais dokumentais į Tolimuosius Rytus atvyko tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotų teritorijų.

Binkių namas stovėjo tarp vokiečių rezidencijų, vis dėlto žurnalistė Sofija Binkienė, kurią besislapstantieji vadino teta Sofija, ir jos vyras, poetas Kazys Binkis, anuomet sunkiai sirgęs (mirė 1942-aisiais), atidarė duris pabėgėliams iš Kauno geto. Jie vadovavosi mintimi „Negalima sėdėti ir žiūrėti. Reikia ką nors daryti“. Sofijos dukterys Lilijana ir Irena bei Lilijanos vyras, smuikininkas Vladas Varčikas, taip pat padėdavo žydams. Kai kurie pabėgėliai pasilikdavo pas juos ilgesniam laikui, kitiems jie padėdavo surasti kitą, saugesnę vietą. Sofijos šeimos teikiamos pagalbos istoriją galima perskaityti jos 1967-aisiais išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ (“Unarmed fighters”).

Broliai Jehoshua ir Chaimas Shochotai su artimaisiais buvo uždaryti Telšių gete. Likvidavus jį 1941-ųjų pabaigoje berniukų auklė Domicėlė Pagojutė, dirbusi šeimoje prieš karą, nutarė jiems padėti. Tam tikrą laiką slėpė juos klinikoje, kurioje pati dirbo, o kitoje gatvės pusėje buvo gestapo biuras. Padedama giminių ir draugų, Domicėlė surado Shochotams slėptuvę, remdavo juos ir lankydavo, kai tik galėdavo. Juos gelbėję asmenys yra tarp 900 lietuvių, kuriems suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolių garbės vardas.

2 metų Kama Ginkas ir nežinoma mergaitė, nužudyta Kauno gete. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Sofija Ligija Makutėnienė

Paroda „Tarp gyvenimo ir mirties: gelbėjimo istorijos Holokausto akivaizdoje“ pristato Holokausto istoriją 9 okupuotose valstybėse: Kroatijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Ukrainoje bei Vengrijoje ir Trečiojo reicho teritorijoje. Parodos autoriai pristato gelbėjusių ir išgelbėtų istorijas, taip siekdami parodyti abiejų pusių išgyvenimus, jų balsais pasakoja apie okupacinę patirtį, drąsą ir valią gyventi.

Parodos autoriai stengėsi parodyti pagalbą teikusių žmonių įvairumą, jos herojai yra kilę iš įvairių visuomenės sluoksnių, tarp jų yra paprastų piliečių ir elito atstovų, dvasininkų, menininkų bei sportininkų. Individualūs likimai pristatomi platesniame istoriniame fone, taip siekiant parodyti, kokiomis aplinkybėmis išgyveno besislapstantieji ir jų gelbėtojai.

Pasaulio Tautų Tiesuolių istorijos daug papasakoja apie ekstremaliomis sąlygomis susiformuojančius santykius tarp žmonių. Parodos herojų gyvenimas vyko mirties ar įvairaus pobūdžio represijų, baimės dėl artimųjų išdavystės akivaizdoje. Priklausomai nuo šalies ir slapstymosi vietos, išlikti besistengiantys žydai gyveno sunkiomis sąlygomis, neretai skursdami, badaudami, nuolat lydimi baimės dėl savęs ir artimųjų. Šios istorijos parodo, kad žmonių elgesį bei jų pasirinkimus sudėtingomis istorinėmis sąlygomis negalima piešti vien juoda ir balta spalvomis. Išgyvenusieji žydai gali papasakoti istorijų ir apie kaimynų įskundimus ar negailestingą pasinaudojimą tragiška žydų padėtimi, ir istorijų apie empatiją bei ypatingą pasiaukojimą, karo metais užmegztas draugystes, nenutrūkusias ir pasibaigus karui. Be istorinės vertės, žydų gelbėjimo per Holokaustą istorijos turi ir universalią reikšmę. Jas atmindami galime daugiau sužinoti apie save pačius, apie požiūrius ir veikimo mechanizmus tragedijos akivaizdoje, pasimokyti iš jų ir mokyti naujas kartas gerbti kitų tautybių ir kultūrų žmones, jų istoriją ir tradicijas.

Binkų šeima Kaune tarpukariu, Kazys Binkis laiko Lilijaną. Nuo kairės: Irena, Gerardas, Sofija Binkienė, Eleonora. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Sofija Ligija Makutėnienė

Dėl ilgo laiko tarpo, įvairių pokario aplinkybių, tylėjimo, sukelto ir okupacinių įvykių traumų, taip pat dėl trūkumų istoriniuose šaltiniuose daugelio pagalbos istorijų bei jų herojų jau niekada nepažinsime. Nuo 1963-iųjų Jad Vašem institutas Jeruzalėje pagerbia nesavanaudišką pagalbą žydams teikusius žmones, suteikdamas jiems Pasaulio Tautų Teisuolių vardą. Atminimo medalyje yra citata iš Talmudo: „Kas išgelbės vieną gyvybę, išgelbės visą pasaulį“. Medalis jau įteiktas daugiau nei 26 tūkstančiams žmonių ir šis skaičius kasmet auga. Prisiminti pasmerktiems ir tarp gyvenimo bei mirties balansuojantiems žydams pagalbą teikusius žmones šiandien mums yra moralinė pareiga. Tai ne vien žinių apie anų dienų didvyrius perdavimas, šių žmonių požiūris turėtų mums tapti kelrode įtampos pilname šiuolaikiniame pasaulyje.

***

Paroda „Tarp gyvenimo ir mirties: gelbėjimo istorijos Holokausto akivaizdoje“ eksponuojama Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) iki kovo 17 d. buvo organizuota Europos atminimo ir solidarumo tinklo – tarptautinės bendradarbiavimo platformos Europos XX a. istorijos įamžinimo srityje, ypatingą dėmesį skiriant totalitarinių režimų, karų bei genocido patirčiai. Parodos koncepciją bei turinį paruošė Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN kartu su Silent Heroes Memorial Center Berlyne. Koncepcijos autorės: Klara Jackl (POLIN muziejus) ir dr. Martyna Grądzka-Rejak (ENRS) bendradarbiaujant su Marta Ansilewska-Lehnstaedt (Silent Heroes Memorial Center). Dėl parodoje pristatomo turinio buvo konsultuotasi su Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojais iš įvairių universitetų: dr. Aleksandra Namysło, prof. Janu Rydelu, dr. Piotru Trojańskiu ir prof. Johannesu Tuchelu. Vertingomis pastabomis parėmė institucijų partnerių atstovai iš įvairių Europos šalių. Darbų visumą prižiūrėjo Agnieszka Mazur-Olczak (ENRS).

aut. Arturas Morozovas/ENRS

Europos atminimo ir solidarumo tinklas jungia penkias valstybes: Vokietiją, Lenkiją, Rumuniją, Slovakiją ir Vengriją, o savo misiją vykdo įgyvendindamas įvairius tyrinėjimo, edukacinius bei tinklų kūrimo projektus. Jų tikslas – suteikti galimybes įvairių šalių, pažiūrų, jautrumo ar patirties žmonėms susitikti ir surasti bendrą kalbą diskusijose apie sunkiausią praeito šimtmečio patirtį abipusės pagarbos bei susirūpinimo bendra ateitimi dvasia.

Dr. Martyna Grądzka-Rejak – istorikė, judaizmo tyrinėtoja, pedagogė. Dirba Nacionalinės atminties instituto Istorinių tyrimų biure Varšuvoje. Lenkų mokslo fondo stipendininkė. Jos specializacija Antrojo pasaulinio karo, žydų naikinimo istorija, taip pat tautinių ir etninių mažumų, moterų, socialinė istorija. Knygos „Kobieta żydowska w okupowanym Krakowie 1939-1945“ bei daugelio mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių autorė.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus informacija