Istorikė Sonata Šulcė. Edvardo Blaževič nuotrauka

„Norėčiau, kad apie praeitį kalbėtume kuo įvairiau, drąsiau ir plačiau“, – sako kultūros istorikė SONATA ŠULCĖ. Išleidusi knygą „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII amžiaus miestą“, ji kviečia pažvelgti į menkai žinomą, kontrastingą ir pražūtingą 18 amžių. Knygos autorė gilinasi, rodos, į tolimus ir mums menkai pažįstamus istorinius įvykius, tačiau nustebsite, kiek daug XVIII amžiaus idėjų bei darbų atkeliavo per amžius ir pasiekė mus šiandien. O kur dar kultūros vertybės, pastatai, apie kuriuos knygoje pasakojama visai kitaip, netikėtai.

Knygoje „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII amžiaus miestą“ rašote, kad istorija negali būti papasakota iki galo, nes egzistuoja daugybė pasakojimų. Šiandien dažnai ieškoma vienos tiesos, bandoma įtvirtinti vieną pasakojimą, negirdint kitų patirčių. Kaip vertinate dabartinį mūsų santykį su istorija?

Tas santykis nepaprastai jautrus, asmeniškas, esame linkę greitai įsižeisti. Bijomasi apie praeitį kalbėti plačiau ir įvairiau. O išgirdę tai, kas pasirodo nepriimtina ir nepatogu, pereiname į neigimą arba blogiau – puolimą. Žinoma, kalbu apie Mariaus Ivaškevičiaus romano atgarsius, tačiau panašių situacijų yra ir daugiau.

Tai rodo, kad ne visada mokame ar randame būdų, kaip kalbėti apie istoriją. Galbūt kai kam norėtųsi aiškiai surašytos vadinamosios tiesos, tačiau viskas nėra taip paprasta ir primityvu. Gyvenimas visada buvo spalvingas ir kupinas kontrastų, tad nepaprastinkime jo, o kartu nepaprastinkime mūsų valstybės istorijos. Mano knyga taip pat yra tik dalis, vos nedidelis gabalėlis tos įvairios ir sudėtingos Vilniaus, o kartu visos valstybės istorijos.

„Vilniaus istorijos“ netikėtai ir vaizdžiai atveria XVIII amžiaus epochą. Kokią įtaką šis sudėtingas ir fatališkas amžius turėjo tam, kas esame šiandien?

XVIII amžius – nepaprastai kontrastingas ir komplikuotas laikotarpis. Jeigu kalbame apie palikimą, Vilniaus senamiestis didžiąja dalimi išliko būtent iš XVIII amžiaus. 1748 ir 1749 m. didieji gaisrai pasiglemžė bemaž trečdalį miesto pastatų, o gabiausi architektai, skulptoriai ir lipdytojai naujai prikėlė miesto bažnyčias ir rūmus. Barokas pasiekė brandumą ir iškilmingumą, o dailininkai naujoms šventovėms tapė paveikslus, kurių dalis iki šiol kabo miesto bažnyčiose ar muziejuose. 

Labai svarbus palikimas – ir to laikotarpio idėjos bei minties raida. Valstybės veikėjai ir švietėjai rašė traktatus, leido knygas, darbais ir novatoriškomis idėjomis kūrė valstybę. Nors ir nedidelę, bet svarbią dalį tų darbų ir idėjų bandau atskleisti knygoje. Taip noriu sugrąžinti tai, kas primiršta, tai, apie ką mažai kalbamės, nes, pasirodo, beveik nežinome tokių pavardžių kaip Kazimieras Jonas Sapiega, Motiejus Dominykas Dogelis, Jaronimas Stroinovskis, Jokimas Liutauras Chreptavičius. Šitaip knygoje įprasminu istorinių asmenybių nuveiktus darbus, jų idėjas ir palikimą. Noriu sugrąžinti tai mums.

SONATA ŠULCĖ: Norėčiau, kad apie praeitį kalbėtumėmės įvairiau, drąsiau, į diskusijas įsitrauktų daugiau piliečių.

Kodėl apskritai istorija ir praeitis turėtų būti aktuali?

Tiek studijuodama istorijos doktorantūroje, tiek dirbdama gide, gilinuosi į skirtingus laikotarpius ir kaskart vis labiau įsitikinu, kad praeitis, dabartis ir ateitis – susiję. Tam, kad galėtume kurti savo šalies ateitį, turime suprasti jos praeitį. Paimkime aktualų nykstančių senųjų Lietuvos dvarų ar kitų architektūrinių pastatų klausimą. Ar mes tikrai gebame kalbėtis apie paveldą, jo saugojimą? Nereikia būti specialistais, tačiau tai, ką suprantame, į ką įsigiliname, daug labiau rūpi. Norėčiau, kad apie praeitį kalbėtumėmės įvairiau, drąsiau, į diskusijas įsitrauktų daugiau piliečių.

Esate Nepriklausomybės vaikas – augote Atkurtoje valstybėje, o kaip susidomėjote, atrodytų, tolima – XVIII amžiaus istorija, to laiko visuomene, kultūra? 

Savo darbo srityje privalau turėti kuo įvairesnių žinių sankaupą. Privalau išmanyti ne tiktai skirtingus istorinius laikotarpius, bet ir tarpdisciplininius dalykus – meną, architektūrą ir taip toliau. XVIII amžius turtingas išlikusiais gausiais istoriniais šaltiniais, memuarais, švietėjų darbais. Pastaruosius kelerius metus į rankas patekdavo daug netikėtų knygų, šaltinių ar įdomių citatų. Nustebdavau, kodėl šito iki šiol nežinojau, kodėl apie tai nekalbama. Be to, labai norėjau giliau pažvelgti ir panarplioti epochą, kai valstybės laimėjimus keitė nuopuoliai ir atvirkščiai.

Knygoje „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII amžiaus miestą“ bandžiau atskleisti visus šiuos kontrastus ir parodyti gyvenimo spalvas bei įvairovę. Norėjau parodyti, kaip nutiko, kad XVIII amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tris kartus padalinta ir 1795 metais išnyko iš Europos žemėlapio. Skaitydami knygą įsitikinsite, kad XVIII amžiaus idėjos, kultūra ir šiandien nepraranda aktualumo.