Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios griuvėsiai, virtę mečete. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Vieniems mokslo žmonių kelionės atrodo kaip akademinis turizmas ir yra pats tikriausias keiksmažodis. Kitiems – tai galimybė užmegzti ryšius, kurti kokybiškesnį mokslą ir kartu patirti prasmingesnį turizmą. Norėčiau, kad pastarasis požiūris imtų viršų, nes ne viskas šiame pasaulyje pinigais matuojama: dar yra įdomios veiklos, sutikti žmonės, aplankytos šalys ir patirtys. Lygiai taip pat aš dažnai galvoju apie savo dėstytojos ir mokslininkės darbą. Jis man pamėtėja keisčiausių krypčių (t. y. pati tokių atostogoms ir nesugalvočiau rinktis) su neeilinėmis patirtimis bei įspūdžiais (per atostogas tokių ir neieškotum, ir nepatirtum).

Štai praėjus beveik metams po akademinio vizito Kipro sostinėje Nikosijoje rankose laikau knygą, kurią galima būtų apibūdinti ir kaip įdomių, savitų tarpdisciplininių mokymų rezultatą. Ir kaip Nikosijos Kipre pažinimą visai kitu kampu.

Visą šaltąjį sezoną stebiu, kur keliauja mano feisbuko draugai. Vis dažniau tarp krypčių atsiranda ir Kipras. Vis dar šiltas lapkritį ir jau šiltas kovą. Tad mano įspūdžiai gali būti naudingi Kipro ne turizmo sezono lankytojams. Kai prie jūros kiaurą dieną degintis dar per šalta, o ką veikti, kyla klausimų.

Nikosijoje. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Pirmos savarankiškos dienos aplink Nikosiją

Atvykome į Nikosiją Ochi (Ohi arba Oxi) dienos išvakarėse. Pirmas išlindimas sostinėn be žemėlapio, su telefonine navigacija, kuri atveda iki perkastos gatvės. Šiaip ne taip randame turizmo informacijos centrą, kuris šiandien darbą baigė anksčiau.

Vaikštinėjame aplink. Penktadienio pavakarė, mieste žmonių nedaug, parduotuvės ir kavinės po truputį užsidaro.

Nužingsniuojame Ledros – parduotuvių ir kavinių – gatve iki pat sienos su „ana“ Nikosijos ir Kipro puse, suprask – turkiškąja. Keista, bet net šiaurinės Kipro pusės internetinis turizmo informacijos puslapis paprastesnis, bet daug išsamesnis.

Penkta valanda, ir staiga lyg kas būtų išjungęs saulę. O tik išėjus iš centro tamsa ir gatvėse. Pėstute ir per valandą kartą važiuojančiais autobusais čia naudojasi imigrantai ir šiaip nepasiturintieji. Na ir mes, du netikėtai tapę turistais, radę Airbnb toliau nuo centro ir arčiau mums reikalingos vietos. Dabar einame gatve be gatvės apšvietimo ir be šaligatvių. O pro šoną zvimbia vienas po kito kipriečių automobiliai. Vėliau sužinojome, kad kiprietis net ir papietauti į restoranėlį toje pačioje gatvėje važiuos mašina. O štai išsinuomoti automobilį gali tik, jei esi daugiau nei 21 (vargšai pagal Erasmus atvykstantys bakalaurai), nuomojantis iki 25-erių metų griežtos sąlygos. Ir šiaip eismas kita, nei mums įprasta, gatvės puse. Apie turkiškosios pusės eismo chaosą – vėliau. Ir nors tai ne Aristotelio tėvynė, Zenono Kitioniečio, bet mes dešimčiai dienų tampame peripatetikais.

Paskutinė padalinta sostinė. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Ana Nikosijos pusė ir ana Kipro pusė

Ankstyvas šeštadienio rytas. Vaizdas kitoks nei vakar. Gatvėse daug mamų ir tėčių veda mokyklinėmis uniformomis pasipuošusius vaikus į paradą. O mes štai sparčiu žingsniu miname Ledros perėjimo punkto link.

Jį žymi skulptūra, pavadinimu „Ryžtas“ (ang. „Resolution“). Pasiruošiame ID korteles ir greitai nuskenavus esame išleidžiami į turkiškąjį patikros punktą. Tarp dviejų punktų – Jungtinių Tautų karių kontroliuojama tuščia apgriuvusi nyki zona. Greta jos – vyksta aktyvistų protestas su muzika ir piešiniais už susitaikymą ir miestų sujungimą. Štai ir turkiškasis postas. Čia dar viena skenavimo procedūra – ir viskas, sveiki atvykę. Tik nepamirškite išjungti interneto telefone ir neatsiliepinėti į skambučius. ES bendroji erdvė baigėsi, prasideda žvėriški tarifai. Išbandžiau savo kailiu apsižioplinusi ir palikusi kažkur fone veikti navigaciją.

Žinote, koks pirmas dalykas, pasitinkantis turkiškoje pusėje? Ne, ne turgaus triukšmas ir sumaištis. Ne, ne kvapai ar garsai. Mano pirmas pamatytas dalykas – turizmo informacija. Lankstinukai, žemėlapiai ir angliškai kalbantis konsultantas, iš kurio greitai sužinojome, kur eiti ir kaip kur nuvažiuoti, kur pasikeisti pinigų. Valio, turistai, mes jūsų laukiame. Tik sekmadienį viskas buvo nebe taip paprasta.

Ir taip, tada jau pasidairome, kur papuolėme. Į turgelį. Aplink daugybė žmonių: tiek prekeivių, tiek žioplinėtojų, tiek turistų. Taip, žinoma, aplink daugybė turkiškų prekių. Nuo skanėstų iki garsių ženklų kopijų. Virš turgaus matau katalikišką katedrą... su minaretais. Pakeliui – daug britų kolonijinės architektūros. Ką gi, panašu, kad štai šioje Nikosijos dalyje yra daugiausia architektūrinio paveldo. Nusprendžiame čia apsižvalgyti vėliau, o dabar traukiame į Kirėniją (arba Girne), ryt mūsų lauks dar vienas sugrįžimas ir vizitas į Famagustą (arba Gasimagusa).

Pažintis su šiaurinės (turkiškosios) Kipro dalies turizmo objektais – 35 km atstumas, įveikiamas barškančiu senutėliu autobusu per beveik valandą.

Kirėnijoje (arba Girne) aplankome pakrantės įtvirtinimus bei pasivaikštome po uostą. Palei visą uosto liniją išsidėstę maži jaukūs restoranėliai. Užklupus trumpam stipriam lietui būtent ten pasislepiame ir pietaujame. Suma pasirodo visai nedidelė už karališką dalinimosi meniu, susidedantį iš Viduržemio jūros regionui tipiškų užkandžių (humuso, užtepėlių, marinuotų daržovių) ir šviežutėlės keptos žuvies. Na ir katinų reketininkų, kaip gi be jų.

Tiesa, pilyje ar įtvirtinimuose kaip juos ten pavadinsi, įsikūręs sudužusių laivų muziejus. Deja, eksponatai nauji, ekspozicija nuobodi, daug kas tiesiog nupiešta. O įspūdingiausia – laivo iš 3 a pr.Kr. nuolaužos ir puikiai išsilaikę to paties laikmečio nelukštenti migdolai. Raminame save, kad tai tiesiog įžanginė diena, skirta perprasti ir apsiprasti, kas ir kaip čia toje turkiškoje pusėje vyksta.

Štai Famagusta, kuri jau toliau ir didesnė, palieka didesnį įspūdį. Mus pasitinka didingas senovinis miestas. Lietuviams, pratusiems prie tvarkingo, prižiūrimo senamiesčio, jis atrodytų gal net gąsdinančiai. Iš bet kurio senamiesčio kampo akis kliūva už XIV a. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios griuvėsių, virtusių mečete su vienu minaretu. Taip pat galima pamatyti kitų tuščiavidurių to paties laikotarpio pastatų. Ar netgi užsukti į XIV a. Otelo pilį.

Skulptūra pavadinimu „Ryžtas“, atidengta 1995 m., žymi vietą, esančią tik keli metrai nuo 1963 m. atsiradusios žaliosios linijos, skiriančios graikiškąją ir turkiškąją Kipro puses. „Ryžtas“ – tai protestas prieš žmogaus teisių pažeidimus. Postamente graikų abėcėlės raidėmis surašytos ištraukos iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, o iš jos centro kyšo metalinės konstrukcijos tarsi daužančios tekstą. Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Tai kaip su tais mokymais?

Taip taip, nepamirškime, ko mes čia atvykome. Į tarpdisciplininius mokymus, kurie subūrė tyrėjus, urbanistus, architektus, žaidimų kūrėjus, ekonomistus, informatikus, antropologus ir dar bala žino ką. Tam, kad kartu jie generuotų naujas skaitmenines idėjas Nikosijos miesto atvirosioms erdvėms, o jei tiksliau – the moat – toms teritorijoms, kurios išsidėsčiusios aplink apsauginę unikalią XVI a. venecijiečių statytą miesto sieną.

Neslėpsiu, kelios dienos prieš pamačiusi dalyvių sąrašą, mirgantį graikų, italų ir kipriečių pavardėmis, važiavau su smerktinu išankstiniu nusistatymu, kad jie, matyt, tinginiaus ir ne kažin ką turbūt nuveiks. Ta nuostata paremta ankstesniais susidūrimais su kai kuriais šių šalių studentais ir mokslininkais. Ir kaip smarkiai aš buvau nustebinta. Programa buvo intensyvi, išsimušanti iš grafiko dėl intensyvių diskusijų, visada užsitęsianti iki vėlumos dėl aktyviai dirbančių ir nenorinčių eiti namo mokymų dalyvių. Ir pasibaigusi dviem puikiomis idėjomis, kurių viena jau iš tikrųjų įgyvendinama. Bei atliktu tyrimu. Ir visa tai tik per penkias dienas!

Visų pirma mes išklausėme daug teorinių ir praktinių pranešimų. Kipro instituto ir užsienio profesoriai mums pasakojo apie istoriją, architektūrą, urbanistiką, naujausias žaidimų technologijas. Kipro savivaldos atstovai atskleidė naujausius projektus ir užmojus bei problemas, kurios labiau vienija, nei skiria nuo turkiškosios Nikosijos pusės. Pvz., tai, kad abi miesto dalys dalinasi bendra kanalizacijos sistema, taigi dažnai pasirodo karikatūrų, vaizduojančių du merus, sujungtus tos pačios sistemos, dėl kurios miestai niekada negalės tapti visiškai atskiri. O naujausias graikiškosios Nikosijos turistų pritraukimo užmojis – garsiosios architektės Zaha Hadid projektuota Eleftheria aikštė.

Taip pat buvo surengta ekskursijų diena. Ją pradėjome Leventis muziejuje. Tai modernus, ankštas erdves maksimaliai išnaudojantis, turtingas ir interaktyvus muziejus. Gausios kolekcijos pristato skirtingus Kipro istorinius periodus ir jo valdytojus, pasakoja apie išskirtinius istorinius veikėjus: nuo antikinių laikų, Bizantijos, frankų, venecijiečių iki otomanų, britų ir šių laikų Nikosijos.

Ar žinojote, kad Kipras buvo paskutinė stotelė kelyje į Jeruzalę? O ar girdėjote apie venecijietę Kateriną Cornaro, paskutinę Kipro karalienę, kurios asmeninį gyvenimą sugriovė rūmų intrigos, giminaičių nuodai ir viskas dėl prekybinių interesų. Tikra kiprietiška Barbora Radvilaitė. Labai smarkiai susimąstau, kodėl tai vis dar netapo kokio serialo ar knygos įkvėpimu. Beje, filmų apie Kiprą ar knygų tikrai labai mažai.

Atskiro pagyrimo vertos Leventis muziejaus interaktyviosios ekspozicijos. Bendradarbiaujant su mokslininkais sukurtos animacijos, demonstruojančios skirtingų laikotarpių Nikosiją. Kruopščiai pagal archeologinius, antropologinius tyrinėjimus, rašytinius šaltinius ir piešinius atkurta miesto sandara ir pastatai nuo seniausių laikų iki šių dienų. Muziejus aktyviai bendradarbiauja su skirtingais tyrimų centrais, kurdamas edukacines programas, atnaujindamas savo kolekcijas bei restauruodamas eksponatus. Beje, smulkmena – muziejaus lankymas yra nemokamas.

Taip pat aplankome visus graikiškoje Nikosijos pusėje esančius venecijietiškos sienos vartus, juos išsamiai apžiūrime, kalbamės su rekonstrukcijai vadovaujančiais architektais ir archeologais. Pagaliau mokymų centre gauname testuoti naują virtualios realybės įrankį, kuris užsidėjus akinius leidžia pasivaikščioti idealiai tikroviškai atkurtoje erdvėje prie Famagustos vartų, nusikelti į skirtingus amžius, pasijusti archeologu, žaisti su archeologiniais radiniais. Pereikime prie praktinės mokymų dalies.

Aš ir kolegė iš Portugalijos tyrimą atlikome karštą (30 laipsnių pagal Celsijų) dieną parkuose ir skveruose. Kiti mokymų dalyviai pasiskirstė į dvi grupes ir kūrė du skaitmeninius įrankius. Mobiliąją aplikaciją, kuri sujungtų skirtingas veiklas, erdves ir padėtų greičiau, patogiau judėti erdvėje, rezervuotis parkavimo ar veiklos vietas atvirojoje erdvėje. O antroji pastebėjo, kad Nikosijoje menkai išvystytas virtualių lobių ieškojimas (ang. geocaching). Todėl per dieną kūrė naujas lobių vietas, rašė scenarijų, filmavo įrašinėjo, per naktį kūrė tekstus. Ir kitą dieną visus apstulbino įspūdinga, istoriniais faktais paremta Dafnės dienoraščio istorija.

Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Paskutinis savaitgalis – ką čia dar nuveikti?

Išsigandome chaotiško eismo, atsisakėme idėjos nuomotis mašiną ir nukeliauti toliau nei Nikosija ir Larnaka. Paskutinis savaitgalis buvo skirtas dar kartą pasižvalgyti po Nikosiją. Dešinioji pusė buvo jau tarsi ir apžiūrėta. O štai dabar stovint ir žiūrint į britų kolonijinį pastatą susimąstėme, o kas gi kairėje Nikosijos senamiesčio pusėje.

O ten lobiai, kitas pasaulis. Ten daugiau ar mažiau apleisti, unikalus britų kolonijinės galybės likučiai. Ten unikalūs kiemai, su keisčiausiais radiniais. Ten armėnų bažnyčia. O kur dar istorijos, grafičiais pasakojamos ant miesto pastatų sienų. Arba gražuoliai įvairiaspalviai katinai. Ir laukiniai, kiek gąsdinantys šunys. Taigi visko ir visų skoniams. Nepamirškite būdami Nikosijoje pasukti ir į kairę, o ne tik keliauti turistams sužymėtais maršrutais.

Dar svečiuodamasi Kipre paklausiau vienos pažįstamos gidės, graikų kalbos ir kultūros specialistės, ar ji vadovauja ekskursijoms ir į Kiprą. Atsakymas buvo neigiamas. Iš vienos pusės, suprantu, kodėl. Tai vasaros, paplūdimių, poilsio oazė. Galbūt aktyvaus sporto, o pabodus gulėti paplūdimyje – kitų vaizdų ir šiek tiek kultūros kelionė. Kokių lobių Kipras galėtų atskleisti norinčiam pažinti, o ne tik tingiai ilsėtis. Tik retorinis klausimas, kas ir kada tuo užsiims.

Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka

Gintarės Žemaitaitienės nuotrauka