Gražina Sviderskytė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

„Man sako, kad sugrioviau mitą apie Lituanicą. Bet iš tiesų ieškojau kai ko kito. Ieškojau to, ko pasigedau aplinkoje, tradicijoje, atminties kultūroje, istoriografijoje – dokumentalaus istorinio pasakojimo apie Lituanicą", – knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ pratarmėje rašo žurnalistė ir istorikė dr. Gražina Sviderskytė. Prieš aštuonerius metus palikusi puikią televizijos žurnalistės karjerą, ji pasinėrė į seniai įvykusio ir tragiškai pasibaigusio transatlantinio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio istorijos užkulisių tyrimą, kuris nugulė į sėkmingai apgintą daktaro disertaciją ir pagal ją parengtą knygą, pristatytą šių metų Knygų mugėje.

Lietuviai viską žino apie Žalgirį, krepšinį ir ypač apie S. Darių ir S. Girėną. Iki šių dienų sklando naratyvas apie du drąsius žemaičius, kuriuos, mažu lėktuvėliu perskridusius Atlantą, Soldine pasitiko nacių ugnis. Bent tokią skrydžio istoriją perša sovietmečiu sukurptas naratyvas, kuriuo esame linkę tikėti ir šiandien. Bet nutinka taip, kad kas nors nepasitenkina mistifikuotu pasakojimu ir pasigenda išsamaus mokslinio tyrimo. O pasirodo, kad jo nėra...

„Mitas žaidžia, apžavi, traukia dalele tikrovės. Bet vien mite ankšta, per trošku gyventi...“– savo knygoje rašo G. Sviderskytė. Tačiau besikasantieji po mito pamatais rizikuoja būti „išsviesti iš mito sūkurio.“ „Tirkite, jei neturite, ką veikti...“ – sukrizens profesorius Vytautas Landsbergis. „Istorikai tokių dalykų vengia“, – vienoje konferencijoje mestelės repliką profesorius Alfredas Bumblauskas. Tačiau 2016 m. rugsėjo 28 d. jis atskubės į disertacijos gynimą.

„Tyrėjas ar mokslininkas negriauna mito, nes griaudamas mitą sukuri pakaitalą. Mokslininkas aiškinasi ir aiškina. Man rūpėjo ištirti mito prigimtį, jo kūrėjus, funkcijas“, – į knygos pristatymą susirinkusiai gausiai publikai kalbėjo G. Sviderskytė. Ji dėkinga istorikui Nerijui Šepečiui, kuris ją drąsino ir rėmė: „Tau, Gražina, reikia formalizuotis, nes tu jau darai tą darbą, kurį dirba istorikai.“ Po šio pokalbio buvo suformuluotas mokslinio tyrimo objektas ir prasidėjo darbas daugiau kaip dvidešimtyje archyvų JAV, Vokietijoje ir Lietuvoje.

Tai atsispindi trijuose skirtinguose pasakojimuose: vokiečių, lietuvių ir amerikiečių. Apie tragišką skrydžio baigtį Vokietijos spauda rašė jau iškart. Apie Lituanicos skrydžio planą Vokietijos institucijos nieko nežinojo: lėktuvas pakilo iš Niujorko ir dingo. Nutikus nelaimei, iš pradžių kilęs aliarmas vėliau greitai išgaravo. Vokietija žuvusių lakūnų atminimui parodė didelę pagarbą, padėjo atgabenti jų palaikus ir lėktuvo nuolaužas į Kauną. Pasak tyrėjos, vokiečiai buvo suinteresuoti kuo greičiau atsikratyti tos istorijos. Vėlesni lietuvių lakūnų skrydžiai vyko per Vokietiją, ir tai galutinai paneigia Lituanicos pašovimo versiją.

Fotografija iš knygos "Lituanica. Nematomoji pusė" (autorė Gražina K.Sviderskytė)

„JAV lietuviams buvo skaudu, jie patikėjo vizija padėti Steponui Dariui įkvėpti jauną Lietuvą, jie aukojo tai, kas jiems buvo brangu, – o buvo krizė, kas ketvirtas buvo bedarbis...“– sakė G. Sviderskytė. JAV neatliko jokio Lituanicos žūties tyrimo, viską į savo rankas perėmė Kaunas, kuriame rezidavusi Lietuvos vyriausybė neturėjo jokių tiesioginių reikalų su Lituanicos istorija. Nepaisant visuotinio gedulo ir tautinės euforijos, iki 1940 m. Dariui ir Girėnui joks paminklas neiškilo, monografija nebuvo parašyta. Palaikų vieta ne kartą buvo keičiama, tą nulėmė prasidėjęs karas.

Pasak knygos pristatyme dalyvavusio istoriko Norberto Černiausko, Darius ir Girėnas pamažu tapo mitu: pagal tuščią istoriją pradėtas kurti mitas baigtas kitais laikais ir kitomis priemonėmis. Nuo 1940 iki 1956 m. Lituanicos istorija buvo sustabdyta. 1956 m., mirus Stalinui, buvo atsigręžta į tam tikrus tarpukario Lietuvos buržuazinius vaizdinius ir pasakojimus, mąstant, kaip juos pritaikyti visuomenei. Pradėtas kurti sovietinis Lituanicos istorijos modelis.

1933 m. liepos 15 d. žuvę lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas nusipelno teisingo žvilgsnio į savo istoriją.

Šį modelį G. Sviderskytė vadina pačia baisiausia ir šiurkščiausia Lituanicos tragedijos panauda, kurios reliktai gajūs ir šiandien. „Yra išlikusi medžiaga apie LKP CK biuro posėdžius ir nutarimus: kaip bus su tuo Dariumi ir Girėnu. Reikėjo užgniaužti reakcingą išeiviją, kuriai parūpo, kaip ten viskas vyksta, – sakė knygos autorė. – Tad turime stereotipinį pasakojimą: du lietuviai žemaičiai mažu lėktuvėliu skrido per vandenyną. O iš tiesų skrido du natūralizuoti Amerikos piliečiai Stephen W. Darius ir Stanley Girch. Ir ne mažu lėktuvėliu, ir ne tūkstantį valandų. Ir nebuvo 100 dolerių, kurių pritrūko... Taigi, du lietuviai skrenda, o ten pikti teutonai, kurie visada kovojo prieš liaudį...“

Kažin, ar „Lituanica. Nematomoji pusė“ sukels didžiulę sensaciją. Norintieji sužinoti tikslią lėktuvo katastrofos priežastį gaus nusivilti: tam reikalingas didžiulis išsamus tarptautinis tyrimas, kurio metu būtų atkurta skrydžio dinamika, lėktuvo rekonstrukcija ir kt. Pasak knygos autorės, ištyrus hidrometeorologinį „archyvą“– susistemintų istorinių duomenų bazes – įmanoma iš dalies rekonstruoti atmosferos struktūrą skrydžio dienomis. O ji nebuvo palanki skrydžiui, tad galima prielaida, jog „audringi dariniai nuvijo lėktuvą į katastrofos vietą, bet tiesiogiai jos nesukėlė“. Bandydami įveikti vėjo gūsius, žemai skrisdami lakūnai dėl rūko galėjo neįžiūrėti (skrido be naktinių šviesų) medžių viršūnių ir kliudyti jas.

Tikėkimės, kad atsakymai glūdi ateityje – gal į juos atsakys mokslininkai ir biografai. Tačiau, pasak G. Sviderskytės, reikšminga suvokti, jog mitas be istorinių studijų neišvengiamai tampa manipuliacijų objektu. 1933 m. liepos 15 d. žuvę lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas nusipelno teisingo žvilgsnio į savo istoriją.

***

Nuo šiol greta „Lituanicos“ atminties ritualų turėtų dažniau pasitaikyti prielaidų ir progų istorijos pasvarstymams, dokumentaliam pažinimui. Tai – tik pradžia, reikėtų dar daug ką nuveikti. Bet atsargiai jau gal ir galima tikėtis, kad e-herojai, istorinių žaidimų avatarai ir kiti tradicinių didvyrių pakaitai visai neatitrūks nuo praeities tikrovės, ir bent beviltiškai neklaidžios jų kūrėjai bei gerbėjai. O jeigu ypač pasisektų, jei pagyvėję svarstymai nebūtų vienadieniai ir jei pakurstytų kitų tyrėjų, nebūtinai istorikų, vaizduotę bei veiklas – tuomet šis visas darbas, ši kelionė, kiekvienas žingsnis ne tik pasiteisintų, bet ir įgytų tvaresnės prasmės. Taip, pažinimas esamuoju laiku visada ribotas. Užtat, priešingai negu nežinojimas, jis visada perspektyvus“ (Gražina K. Sviderskytė, „Lituanica. Nematoma pusė“, 2019, leidykla „Aukso žuvys“).