Mato pašaukimas (1621). Hendrick Jansz ter Brugghen (1588–1629).

Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį prie muitinės stalo, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Tasai, viską palikęs, nusekė paskui jį. 
    Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių. Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“ 
    O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

Skaitiniai KV (119)

Iz 58, 9b–14: Paduok alkaniems savo duonos, tada tamsoje nušvis tavo šviesa

Ps 86, 1–2. 3–4. 6. P.: Mokyk mane, Viešpatie, kad tavojo kelio laikyčiaus, pagal tavo teisingąjį mokslą gyvenčiau.


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Kai Jėzus vaikščiojo ir mokė, niekas nežinojo, kad jis yra Dievo Sūnus, pats Dievas. Kai kas spėliojo, ar jis nėra žadėtasis Mesijas, tačiau niekas negalėjo būti tikras. Jėzaus sekėjai ėjo ne paskui apčiuopiamą instituciją, bet paskui idėją, Jėzaus skelbiamą mintį. Tai buvo išėjimas iš institucijų ginamo gyvenimo į kitokią, niekieno nesaugomą, tačiau šviesią erdvę, kur galima susitikti su Dievu, bet nieko daugiau.

Kurie manė, kad susitikti su Dievu ir būti jo šviesoje ir yra tas „daugiau“, sekė Jėzumi. Tarsi Žydų išvedimas į dykumą, kuris reiškė atėjimą į Dievo prieglobstį, tačiau niekas nei maitino, nei saugojo, o beveik visos aplinkinės tautos buvo nusiteikusios priešiškai. Būtent dykumoje Dievas savajai tautai davė Įstatymą – priemonę, leidžiančią atsitolinti nuo trukdančio pasaulio ir būti su Dievu.

Žydai gerbė ir mylėjo Įstatymą taip labai, kad toji priemonė daugeliui tapo svarbesnė už siekiamą tikslą. Daugelis rūpestingai žiūrėjo, kad viską įvykdytų ir niekuo nesusiteptų, tačiau pamiršdavo pasitikrinti, ar tais Įstatymo darbais priartėjo prie Dievo savo širdimi ir mintimis.

Jėzus mokė siekti tikslo, o ne žavėtis priemonėmis, nors jos dažnai yra tikrai būtinos tikslui pasiekti. Muitininkas Levis ir jo draugai įtikėjo Dievo žodžiu, atsisėdo prie stalo su Dievo Sūnumi, todėl pati bendrystė skaistina tiek Levį, tiek Jėzaus mokinius. Jokių papildomų priemonių, Įstatymo jau nereikėjo. Užuot suteršę, Levis ir jo bendrija jau pradėjo nešti Dievo šviesą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai