„XIV a. antroje pusėje parašyta nežinomo autoriaus knyga „Nežinojimo debesis“ išplito kaip gaisras ir tapo bestseleriu XV–XVI a. Remiantis Bažnyčios tėvų mokymu, ypač šv. Augustinu ir šv. Tomu, joje nauja gan paprasta kalba atskleidžiama dvasinio-mistinio gyvenimo viršūnė“,  apie neseniai „Katalikų pasaulio leidinių“ išleistą veikalą Vilniaus knygų mugėje kalbėjo kunigas Kazimieras Milaševičius, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras. Džiaugiamės galėdami skaityti vertingą dvasinę literatūrą lietuviškai ir kviečiame sužinoti apie ją daugiau, skaitant tėvo benediktino įžvalgas. 

Skaitydami knygą galime pajausti, jog anuo laikmečiu kontempliatyvus gyvenimas buvo nemažai kritikuojamas. Pradedant XII a. vis didesnis dėmesys skiriamas aktyviam, išoriniam gyvenimui (pranciškonai, dominikonai). Menas, liturgija, literatūra, muzika, architektūra, misijos užima vis daugiau vietos vienuoliškame gyvenime. Iš to kyla naujos pamaldumo formos. Kai kurie net pradėjo kovoti su senuoju dvasingumu, nes jis tapo sunkiai suprantamas ir priimtinas, siūlydami savo askezės formas ir maldos metodus (plg. 19 sk. 56 p.). Knygos autorius gan stipriai reaguoja į šias naujoves, kviesdamas sugrįžti prie laiko išbandyto, Bažnyčios patvirtinto maldos būdo (plg. 8 sk. p. 34 ir 21 sk. p. 60).

Autorius grįžta prie klasikinės perskyros, remdamasis evangeliniu pasakojimu apie Mortą ir Mariją, tarp kontempliatyvaus gyvenimo būdo, kuriam atstovauja Marija, ir aktyvaus, kurio modelis yra Morta (Prologas, 74 sk.). Abu gyvenimo būdai yra geri. Abu veda Dievo link, į tobulą meilę, abu yra gerbtini ir sektini. Dievas vienus kviečia rinktis aktyvų gyvenimo būdą, kitus – kontempliatyvų. Svarbu tų dviejų gyvenimo būdų nemaišyti. Autorius, sekdamas Bažnyčios tėvais ir Tradicija, teigia, kad kontempliatyvus gyvenimo būdas yra aukštesnis, tobulesnis. Jei juo gyvenama su įkarščiu ir uolumu, jis veda į asmenybės vientisumą (paprastumą), širdies ramybę ir džiaugsmą. Jau šiame pasaulyje galime patirti dangiškojo gyvenimo džiaugsmo, nes toks gyvenimo būdas leidžia tiesiogiai įeiti į santykį su Dievu, bet kartu jis sunkesnis, nes reikalauja daugiau didžiadvasiškumo, išsižadėjimo bei atsitraukimo nuo pasaulio šurmulio.

Kun. Kazimieras Milaševičius OSB

Evgenios Levin nuotrauka

Autorius ir knygos destinatorius

Ši knyga išlieka gan slėpininga. Mes nežinome nei autoriaus vardo, nei jo gyvenimo detalių. Atsižvelgiant į jo naudojamus šaltinius, manoma, kad jis gyveno XIV a. centrinėje Anglijoje. Jis yra amžininkas mums labiau žinomų flamandų mistikų: Taulerio († 1361), Siuzo († 1365), Ruusbroeco († 1381), Tomo Kempiečio (gimęs 1380 Pareinėje).

Knygos „Nežinojimo debesis“ autorius priklauso anglų mistikams, prie kurių galime priskirti Ričardą Rolle, Walterį Hiltoną, Juliją iš Norvičio. Knyga parašyta XIV viduryje. Neaišku, ar autorius buvo vienuolis, galbūt kunigas, nes knygos pabaigoje suteikia palaiminimą savo dvasiniam draugui, kuriam pirmiausia ir skirta ši knyga.

4 skyriuje jis rašo: Girdžiu sielvartingą tavo balsą: „Ką man daryti? Kaip man išnaudoti kiekvieną akimirką? Juk man jau dvidešimt ketveri metai ir laiku niekada nesirūpinau? (p. 25). Atrodo, kad šis 24 metų jaunuolis pradžioje gyveno pasaulietiškai, vėliau įstojo į vienuolyną ir galiausiai pasišventė atsiskyrėlio gyvenimui. 

Tačiau personažas gali būti ir fiktyvus. Tuomet autorius galėjo rašyti naudodamas epistoliarinį žanrą, norėdamas pabrėžti, kokiai žmonių grupei skiriama ši knyga.

Autorius nenori, kad ši knyga papultų į bet kieno rankas. Tai jis pabrėžia jau pačioje Įžangoje (plg. 5–6 p.). Paskutiniame skyriuje autorius užbaigia: Nemažai žmonių, perskaitę šią knygą, išgirdę ją skaitant ar apie ją kalbant, pamanys, kad tai gera ir graži knyga, bet tai dar nereiškia, kad visi jie yra Dievo šaukiami tokiai maldai. Tas potraukis gali kilti ne iš malonės, bet iš prigimtinio smalsumo (75 sk. p. 158).

Unsplash.com nuotrauka

Nežinojimo ar nepažinimo debesis?

Pavadinimas „Nežinojimo debesis“ paimtas šv. Dionyzo traktato „Mistinė teologija“. Pats autorius apie tai kalba 70 skyriuje: šv. Dionizas sako, kad geriausiai Dievas pažįstamas per nežinojimą (gnofos tes agnosias). Tikrai, kas skaito šv. Dionizo knygas, įsitikins, kad jis nuo pradžios iki galo patvirtina viską, ką sakau ar dar pasakysiu. Todėl šiuo metu leisk man daugiau nebecituoti nei jo, nei jokio kito Bažnyčios daktaro. Dionizo tekste yra žodžių žaismas tarp pažinti ir nepažinti. Ar nebūtų buvę tiksliau versti ne „Nežinojimo“, bet „Nepažinimo debesis“?

Ketvirtame skyriuje autorius rašo: Atkuriančios Jo malonės galia siela per meilę gali suprasti tą, kurio negali suvokti jokia sukurtoji protinga galia, – nei angelas, nei žmogus; tai yra negali apimti pažinimu, bet gali meile. Todėl ir vadinu juos protingomis galiomis. Štai kiekviena protinga būtybė, angelas ar žmogus, pasižymi ir galia pažinti, ir galia mylėti. Nors šias abi galias sukūrė Dievas, bet pirmoji, pažinimo galia, Jo suvokti negali, o antroji, meilės galia, gali Jį pažinti iki galo. Todėl tik mylinti siela pajėgia pažinti tą, kuris ją pripildo... (4 sk. p. 24). Taigi, skverbtis pro šį „nepažinimo debesį“, pažinti Dievą įmanoma ne proto, o meilės galia.

Autorius, įkvėptas šv. Dionisijaus, taip pat ir Klemenso Aleksandriečio (II a.), kalbės apie Tą, kuris pranoksta bet kokį suvokimą (pažinimą), kuris yra aukščiau už bet kokį neigimą ar teigimą, ir kurio šviesa taip apakina visus, trokštančius patirti Jo šlovę, kad jie tai vadina tamsybėmis. Klemensas Aleksandrietis pirmas pasakė, jog mes labiau pažįstame tai, kas Dievas nėra, nei tai, kas Jis yra. Autoriaus mintis taip pat yra įkvėpė šv. Augustino, šv. Grigaliaus Nazianziečio, Grigaliaus Nysiečio (Mozės gyvenimas) veikalai.

Pats autorius taip paaiškina knygos pavadinimą: Debesis – tai vidinė tamsa. Kai sakau tamsa, kalbu apie žinojimo (pažinimo) trūkumą, dalykai, apie kuriuos nieko nežinai (kurių tu nepažinai) ar kuriuos esi užmiršęs, yra tau tamsūs, nes savo dvasine akimi jų nematai. Dėl šios priežasties tai vadinama ne debesiu danguje, bet nežinojimo (nepažinimo) debesiu, kuris tvyro tarp tavęs ir Dievo. (plg. 4 sk. p. 25). 9 skyriuje jis pratęsia savo mintį: Šiame gyvenime niekada negalėsi regėti aiškiai, bet gali neabejoti, kad malonės padedamas ir Dievui leidus galėsi apčiuopti širdimi. Todėl veržkis meile į šį debesį, tai yra – leisk Dievui traukti tavo meilę aukštyn prie savęs ir Jo malonės padedamas stenkis pamiršti visa kita (9 sk. p. 38). Galiausiai 26 skyriuje jis ragina: Ryžtingai darbuokis skverbdamasis pro šį milžinišką nežinojimo debesį (26 sk. p. 70).

Autorius taip pat kalba ir apie „užmaršties debesį“, kuris turi atskirti kontempliacijai pasišventusį asmenį nuo kūrinijos (plg. 5 sk. p. 28). 26 skyriuje jis papildo: Tai koks gi tas darbas, klausiu tavęs? Tai nuslopinti visas mintis apie kūrinius ir laikyti jas pridengtas užmaršties debesimi, apie kurį jau kalbėjome. Šis darbas pats sunkiausias, nes žmogus turi jį atlikti pats, žinoma, malonės padedamas. O meilės postūmį tegali sukelti vienas Dievas (26 sk. p. 70).

Cathopic.com nuotrauka

Keletas raktinių žodžių

Kontempliacija

Teksto pagrindinė mintis pateikiama antraštėje: „Čia prasideda knyga apie kontempliaciją „Nežinojimo debesis“, kuri padės sielai susivienyti su Dievu“. Šioje knygoje autorius mums kalba apie slėpinį kontempliatyvios maldos, kuri padeda pasiekti aukščiausią mistinio gyvenimo laipsnį, tai yra vienybę su Dievu. 4 skyriuje jis taip apibūdina kontempliaciją: Nuoširdi kontempliacija tėra ūmus sielos judesys, netikėtas skrydis Dievo link, kaip skrieja nuo laužo pakilusi žiežirba (4 sk. p. 26). Šio darbo esmė yra ne kas kita, kaip tyras Dievo troškimas dėl Jo paties (24 sk. p. 66)

„Nežinojimo debesies“ autorius pateikia puikių patarimų, kaip gyventi kontempliatyvų gyvenimą: apibrėždamas, kas yra tobulumo esmė (plg. 49 sk. p. 111), prašydamas aukotis, neatsipalaiduoti nei kančioje, nei džiaugsme, ieškoti tik vieno Dievo (plg. 24 sk. p. 66). Bet tai jis pasako trumpai ir nedaugiažodžiaudamas.

„Nežinojimos debesies“ autorius siūlo 3 priemones, kurios padės kontempliacijai: dvasinį skaitymą, mąstymą ir maldą. Pradedantieji ir pažengusieji (išskyrus tobuluosius) pirma turi skaityti arba klausyti, paskui mąstyti, o jau tuomet melstis (plg. 35 sk.). Pradedantieji, pažengusieji, tobulieji; kitur tai vadinama apsivalymo, nušvitimo ir suvienijimo keliu.

Malonė

Dievas šaukia žmogų atsiduoti šiai kontempliatyviai maldai savo malone. Malonė atpažįstama iš užsidegimo, meilės, troškimo dirbti šį darbą, tai yra atsiduoti kontempliatyviai maldai. Autorius pabrėžia, jog maldos metu, į kurią mus ragina Dievo malonė, nereikia mąstyti jokiomis temomis: Jei kokia nors mintis nuolat mėgintų įsiterpti tarp tavęs ir tos tamsos klausdama: „Ko ieškai ir ką nori gauti?“, atsakyk, kad gausi Dievą. „Tik Jo tetrokštu, tik Jo teieškau ir nieko daugiau.“ O jei ji paklaustų: „Kas yra Dievas?“, atsakyk, kad Dievas tave sukūrė, atpirko ir maloningai suteikė pašaukimą. „Tu neturi, – sakyk, – jokio Jo pažinimo.“ Todėl liepk jai pasitraukti ir kuo greičiau sužadinęs meilę sutrypk ją, nors ji atrodytų kuo švenčiausia ir žadėtų padėti ieškoti Dievo (7 sk. p. 31).

Meilė

Rinktis kontempliatyvų gyvenimo būdą mus skatina begalinė Jėzaus meilė: be galo gailestingas Viešpats per širdies troškimus šaukia ir tave savęsp. Truputį toliau: Jis nenorėjo tavęs čia palikti, nes pamilo tave, kai tavęs dar nė nebuvo (1 sk. p. 18). Žmogus, patyręs Dievo meilę, atsiliepia į ją meile: Glauskis prie Jo tikėdamas, su meile, ir per šį ryšį tapsi visų Jį mylinčiųjų draugu (4 sk. p. 25). 8 skyriuje autorius rašo: Ne žinojimas šiame gyvenime gali pasiekti Dievą, bet meilė (8 sk. p. 36). Meilės polėkis mus kviečia aukai, garbinti, išsižadėti, kaip ir pažinti, ir šlovinti Dievą, kurį pažįstame kaip Meilę.

Raginu tave palenkti širdį nuolankiai meilei, nes ji ves tave per šį gyvenimą į amžinojo gyvenimo šlovę. Ji yra viso gėrio esmė, be jos neįmanoma pradėti nei baigti jokio gero darbo. Tai ne kas kita, kaip gera valia darnoje su Dievo valia, kuri randa džiaugsmo ir pasitenkinimo visame, ką tik Jis daro (49 sk. p. 111; plg. 51 sk.).

Apibendrinimas

Ši nežinomo anglų mistiko knyga yra puikus vadovėlis norintiems siekti dvasinių aukštumų. Į jas kviečia Dievas savo malone uždegdamas mūsų širdyse troškimą ieškoti To, kuris gali vienintelis pasotinti mūsų alkstančias širdis. Kelias į Dievą yra meilė, kurios dėka po truputėlį galime prasiskverbti per tą „nepažinimo debesį“, kad regėtume Tą, kurio alksta mūsų siela.