Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi kaip aktyvus Šventojo Sosto ir Lietuvos santykių plėtojimo puoselėtojas apdovanotas apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopezas Quintana.

Prezidentės spaudos tarnybos nuotrauka

Praėjusią savaitę pasklidus naujienai, jog nuo 2014 metų Lietuvoje misiją atlikęs apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana buvo perkeltas į Austriją, daugeliui galėjo kilti klausimas: o ką apskritai daro nuncjus? Ar jis – tik simbolinės reikšmės popiežiaus atstovas? O gal esama kokių nors svarbių, bet daugeliui nežinomų užduočių, kurios gula nuncijui ant pečių?

Apaštališkasis nuncijus yra nuolatinis diplomatinis Šventojo Sosto atstovas kitoje valstybėje, kitaip tariant, popiežiaus ambasadorius. 1691 metų Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių nustatyta, jog apaštališkasis nuncijus yra aukščiausio rango diplomatinis atstovas, lygus bet kurios kitos valstybės ambasadoriams. Vis dėlto daugelyje valstybių, kuriose Katalikų Bažnyčia vaidina svarbų vaidmenį, nuncijus užima šiek tiek svarbesnę vietą diplomatiniame protokole nei kiti ambasadoriai. Apaštališkieji nuncijai yra paskirti daugelyje pasaulio valstybių, išskyrus šešiolika su Šventuoju Sostu diplomatinių santykių neturinčių šalių, tokių kaip Saudo Arabija, Afganistanas, Šiaurės Korėja ir kitos. Baltijos šalys turi bendrą popiežiaus atstovą, kurio nunciatūra yra Vilniuje. Iš viso po nepriklausomybės atgavimo Baltijos šalys yra turėjusios penkis nuncijus, o dabar, misiją pabaigus arkivyskupui Pedro López Quintanai, laukia šeštojo paskyrimo.

Nuncijaus misija apima ir bažnytines, ir diplomatines atsakomybes. Bažnyčios istoriko, Vilniaus universiteto profesoriaus Pauliaus V. Subačiaus teigimu, nuncijus atlieka savotišką „popiežiaus akių ir ausų“ vaidmenį, perduodamas informaciją apie tai, kaip sekasi Bažnyčiai vienoje ar kitoje šalyje. „Žmogus iš šalies visada mato kitaip. Tai nereiškia, kad jis mato geriau, jis tiesiog mato kitaip negu tie, kurie tiesiogiai atsakingi už vienus ar kitus vietinės reikšmės dalykus, kurie čia gyvena, čia gimę ir augę, kurie yra persisunkę konkrečios vietinės bendruomenės rūpesčiais“, – sakė P. V. Subačius.

Taip pat, anot jo, atstovaudamas popiežiui ten esančiai tiek katalikų, tiek sekuliariai bendruomenei, nuncijus perduoda Bažnyčios hierarchams, tikintiesiems, o prireikus ir valstybės vadovams popiežiaus požiūrį į vieną ar kitą klausimą.

Apaštališkasis nuncijus Pedro Lopez Quintana.

Evaldo Lasio nuotrauka

„Kol nebuvo interneto, televizijos ar radijo, popiežiaus žodis pasiekdavo nebent spausdintu pavidalu, bet net ir taip jis kai kuriais atvejais tikinčiuosius ar hierarchus pasiekdavo sunkiai, dėl to nuncijams patikėta informacijos, minčių perdavimo, adaptavimo, vietinei bendruomenei suprantamo pateikimo atsakomybė, žinoma, seniau buvo daug svarbesnė“, – pasakojo Bažnyčios istorikas. Vis dėlto nuncijaus, kaip oficialaus Šventojo Sosto atstovo, vaidmuo, vis dar išlieka labai svarbus.

Viena iš svarbių funkcijų, kurias atlieka nuncijai – stebėdami, kaip sekasi Bažnyčiai vienoje ar kitoje šalyje, jie teikia rekomendacijas Šventajam Tėvui dėl vyskupų paskyrimo. Anot P. V. Subačiaus, kandidatus į naujus vyskupus siūlo jau įšventinti vyskupai, tačiau priimant sprendimą dėl vieno ar kito paskyrimo labai svarbi šalyje misiją atliekančio nuncijaus nuomonė. „Yra du skirtingi dalykai: viena – nuspręsti, koks dvasininkas labiausiai tiktų būti įšventintas vyskupu, ir kita – kur jis labiausiai tiktų. Žmogus gali gyventi labai šventai, būti geras dvasinis vadovas, bet vyskupui tenka ir administracinės, ūkinės atsakomybės. Kur ir kuris dvasininkas labiausiai tiktų, tenka spręsti Bažnyčios hierarchams, ir nuncijus tikrai labai svarbus asmuo, padedantis vyskupų kongregacijai priimti šiuos sprendimus.“

Kaip teigia Bažnyčios istorikas, vienas iš daugelio tikinčiųjų dar gyvai atsimenamų atvejų, kai prie paskyrimo vyskupu daug prisidėjo nuncijus, buvo sprendimas įšventinti vyskupu Liną Vodopjanovą OFM. Pranciškonas tapo jauniausiu pasaulyje vyskupu, kas, anot P. V. Subačiaus, liudija, jog nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi tikrai juo pasitikėjo, nepaisydamas jauno amžiaus ar to, kad jis nebuvo labai žinomas už savo ordino bendruomenės ribų.

Arkivyskupas Luigi Bonazzi, buvęs apaštališkasis nuncijus Baltijos šalyse.

Evgenios Levin nuotrauka

Viena sunkiausių užduočių tarp visų Baltijos šalyse misiją atlikusių nuncijų teko arkivyskupui Justo Mullor Garcia, čia dirbusiam nuo 1992 iki 1997 metų. Jam ne tik teko rūpintis sutartimi, nustatančia teisinius Romos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos santykius, tačiau ir daug prisidėti rengiantis popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui 1993 metais. Taip pat jis aktyviai dalyvavo vidinėse diskusijose tarp vyskupų dėl tolesnių Bažnyčios Lietuvoje veiklos prioritetų.

Paklaustas apie šį nuncijų, Paulius V. Subačius sakė, kad arkivyskupui J. Mullor Garcia prireikė daug jėgų ir kūrybiškumo atliekant savo misiją, nes, pasikeitus santvarkai ir Lietuvai išsivadavus iš sovietinio režimo, nauja demokratinė valdžia dar nebuvo radusi būdo, kaip reikia sugyventi su Bažnyčia. „Tarp Bažnyčios ir valstybės buvo revoliucinės situacijos bendradarbiavimas, bet ne normalios, standartinės rutininės valdžios“, – sakė Bažnyčios istorikas. Sutartį, nustatančią Lietuvos ir Bažnyčios santykius, pavyko pasirašyti tik 2000 metais. Nors sutartį pasirašė kitas nuncijus, arkivyskupas Erwinas Josephas Enderis, arkivyskupas J. Mullor Garcia įdėjo daug darbo, kad šią sutartį pavyktų sėkmingai parengti.

Be to, anot jo, pirmaisiais nepriklausomybės metais ir pati Bažnyčia dar neturėjo vizijos, kaip būtų galima gyventi naujomis sąlygomis. „Bažnyčia, iš dalies išėjusi iš pogrindžio, iš dalies atgavusi normalias veiklos sąlygas, irgi ilgai svarstė ir netgi galbūt blaškėsi tarp skirtingų prioritetų. Be to, ji buvo labai atskirta nuo Šventojo Sosto visus okupacijos metus. Kontaktai buvo palaikomi, bet, išskyrus kai kuriuos liturginius pertvarkymus, savo veikla ir savimone ji daugiausia buvo iki-antra-vatikaninė“, – teigė Paulius V. Subačius. Tik paskirtas nuncijumi, J. Mullor Garcia ėmėsi veiksmų, pirmiausia diskutuodamas su vyskupais, norėdamas priartinti Lietuvą prie to, kuo gyveno Bažnyčia visame pasaulyje, siūlydamas pergalvoti prioritetus, daugiau dėmesio skirti sielovadai, miesto parapijoms. Anot P. V. Subačiaus, nors kartais abiem pusėms prireikdavo kantrybės, iš to, kaip Bažnyčios gyvenimas Lietuvoje klostėsi vėliau, matyti, kad šios diskusijos buvo labai reikalingos ir davė gerų rezultatų.

Kaip išskirtinę asmenybę P. V. Subačius atsiminė arkivyskupą Luigi Bonazzi, Baltijos šalyse misiją atlikusį nuo 2009 iki 2014 metų. „Manau, daugelis prisimena jį galbūt dėl to, kad jis gal daugiausia iš visų čia rezidavusių nuncijų susitikinėjo su vietos bendruomene. Dažnai dalyvavo įvairiuose mažų bendruomenių, grupelių susitikimuose, noriai aukojo Mišias ne tik iškilmingomis progomis, bet ir mažai jį kvietusiai žmonių grupei, stengėsi tokiu labai asmenišku kontaktu žmones įkvėpti, paskatinti, padėti“, – pasakojo Bažnyčios istorikas ir pridūrė: – „Teko girdėti iš tokių solidesnių organizacijų beveik priekaištų, kad pas juos nuncijus neateina, o susitikinėja su kažin kokiomis šeimų grupelėmis, kur vos aštuoni žmonės.“

Šiuo metu nėra Baltijos šalims paskirto nuncijaus. Arkivyskupas Pedro López Quintana, čia misiją atlikęs nuo 2014 metų, neseniai buvo paskirtas į Austriją. Laukiame naujo nuncijaus atvykimo. Arkivyskupas Gintaras Grušas paragino tikinčiuosius jau dabar pradėti melstis už Šventojo Sosto atstovą, kurio mums dar reikės palaukti.