Unsplash.com nuotrauka

Kazimiera Kazijevaitė  „Mano sesė ir aš“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. 

Debiutas vaikų literatūroje visada kelia šiokį tokį nerimą. Prisilietus prie knygos apima keleriopi jausmai. Ar pasirodžiusi knyga nustebins menine raiška? O gal reikės padėti į šalį ir bijoti, kad tik tokios knygos vaikas nepaimtų į rankas? Ar ji ras savo skaitytoją, ar nebus labai greitai pamiršta?
 
Pirmoji Kazimieros Kazijevaitės knyga vaikams „Mano sesė ir aš“ vizualiai atrodo labai graži ir šilta. Pirmą įspūdį sukuria išskirtinis dailininkės Linos Kusaitės meninis braižas. Tik kelių rusvai gelsvų spalvų ir atspalvių grakščios, puoštos švelniais žydinčių gėlių ornamentais iliustracijos nė iš tolo neprimena ryškių, akį rėžiančių ir dažnai neskoningų, nors vis dar patrauklių komerciniuose leidiniuose. Nepriekaištinga šrifto kultūra. Iliustracijos atrodo ir žaismingos, ir subtiliai lengvos, ir giliaprasmės.

Perskaičius knygą paaiškėja, kad tekstas prasmingas ir turiningas. Akivaizdu, kad puikaus teksto ir ypatingo emocinio atspalvių santykio dermė lemia knygos meninę vertę. Knygos pavadinimas „Mano sesė ir aš“ labai charakteringas. Panašių pavadinimų tekstų, nors ir ne lietuvių autorių, jau būta. Prisiminkime Dorothy Edwards „Mano išdykėlė sesytė“ (liet. k. 2005 m.), Jürg Schubiger „Mama, tėtė, aš ir ji“ (liet. k. 2010 m.). Nors knygų stilistika skiriasi, tačiau akivaizdu, kad jose visose kalbama apie dviejų vaikų, augančių vienoje šeimoje, tarpusavio santykius. Ir šioje knygoje pasaulis sukasi apie dviejų sesučių – Godos ir Saulės buvimą drauge, žaidimus, vaikiškus džiaugsmus ir rūpesčius. Knygos adresatas – ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojas. Autorė puikiai jaučia adresatą.

Pastaruoju metu vaikų literatūra tarsi užsižaidė itin gilias, sudėtingas, kartais net ir niūrias bei tamsias gyvenimo puses atskleidžiančia problemų literatūra ne tik paaugliams, bet ir jaunesniems skaitytojams. K. Kazijevaitė knygoje nebėga nuo sudėtingesnių klausimų (jų net netrūksta), tačiau nesirenka ir drastiškų sprendimo būdų. Priešingai, labai subtiliai ir žaismingai ieško atsakymų, kviečia susimąstyti, pajusti, į daugelį svarbių dalykų pažvelgti jautriai, šviesiai ir su viltimi. Tokį tikslų adresato pojūtį lėmė ir pačios autorės gyvenimo patirtis.

„Tapusi mama ėmiau užrašinėti įdomesnius dukrų pokalbius, samprotavimus, nuotykius. Tikriausiai nemažai mamų taip daro, ar ne? Tik man nutiko taip, kad iš tų kasdienybės nuotrupų ėmė ir išaugo istorija. Paskui kita ir dar viena. Paskaičiau dukroms ir paklausiau, kaip jos mano, ar kitiems vaikams irgi būtų įdomu jų klausytis? Taip! – atsakė jos. Tikiuosi, taip ir bus“, – teigia autorė.

Stebėti augantį vaiką ir užrašyti jo posakius, mintis vaikų literatūroje nėra naujas dalykas. Ryškiausiai tai buvo įvardijęs dar Eduardas Mieželaitis, jau klasika tapusiame, tiesa, kitokio žanro kūrinyje „Dainos dienoraštis“. Kita vertus, toks pasakojimo būdas, kuris kyla iš kasdienio bendravimo su vaiku, visada gali būti kitoks, įdomus, išryškinantis savitas interpretacijas.

Knyga „Mano sesė ir aš“ gali būti laikoma novelių apysaka. Vis dėlto itin lakoniška knygos apimtis įpareigoja tikslinti žanrą ir įvardinti dažnai vaikų literatūros tekstus apibūdinamu mažybiniu terminu „apysakaitė“, tiesa, neapibrėžtu jokiuose teoriniuose vadovėliuose. Į knygą sugula trys novelės „Mūsų abiejų tėtis“, „Gilė iškeliauja“ ir „Širdies kalba“. Trys meniškai išbaigti kasdienybės gyvenimo epizodai gali egzistuoti ir kaip atskiri tekstai, tačiau sudėti į vieną knygą sukuria labai vientiso, organiško pasakojimo įspūdį. Aprašomos situacijos neturi gilesnio dramatizmo, tačiau vaikams yra svarbios. Daugeliui įvykių žavesio suteikia nepagražintas, tikroviškas, šiek tiek su ironijos atspalviu, bet psichologiškai įtaigus seserų tarpusavio bendravimas: „ Goda turi sesę Saulę. Jai penkeri. Ir ji – pati mieliausia mergaitė visame rajone. Taip sako visos kaimynės. Kartais Godai patinka su ja žaisti, o kartais norisi sesės iš viso neturėti... Ypač šitokios mielos.“ (p. 17)

Kiekvieno pasakojimo ašis – įvykis, apie kurį sukasi veiksmas. Novelėje „Mūsų abiejų tėtis“ dėmesys telkiamas į anekdotinę situaciją, mergaičių „pastangas“ tapti tėčio žmona. Toks noras vienai iš mergaičių išauga net iki košmariško sapno: „Viena dukra čiumpa tėčiui už kairės rankos, kita – už dešinės, ir abi ima iš visų jėgų traukti jį į save. Goda tempia net įsiręžusi, kol suvokia, kad tėčio ranka ištįso, it būtų iš kramtomosios gumos. Ji tapo ilga ir plona tarsi siūlas, kuriuo močiutė ado kojines.“ (p. 25–26)

Mergaitės konkuruoja tarpusavyje ir bet kokiomis priemonėmis stengiasi atkreipti tėčio dėmesį bei pasiekti tikslą: sutvarko kambarį, suvalgo net ir nemėgstamus žuvies kotletukus su grikių koše, skubiai nurenka indus su dar nebaigtu valgyti maistu, atneša šlepetes. Visą ši tarpusavio varžytuvių situacija įgauna komišką „dramatizmo“ pobūdį: „ – Atiduok! – šaukia ji ir sugniaužusi kumščius puola sesę.“ (p. 35)

Pastangas tapti vienai už kitą mielesne bei geresne subtiliai išsprendžia tėtis, lyg tarp kitko suteikdamas ir daugiau gyvenimiškos išminties pamokų: „Bet jūs turbūt žinote, kad kartais vedę žmonės skiriasi. Žinoma, tai nereiškia, kad aš ir mama ketiname skirtis. Tikrai ne. Bet štai kas svarbiausia – tėčiai ir dukros išsiskirti tiesiog negali. Aš esu ir visada būsiu jūsų tėtis. Visą gyvenimą. Ir mylėsiu jus, ar būsit geros, ar blogos. Juk myliu judvi ne už tai, ką ir kaip darote. Myliu todėl, kad esate.“ (p. 38) Džiugu, kad tiesmukas pokalbis nevirsta atvirais pamokymais, kurių vis dar apstu knygose jauniesiems skaitytojams. Per žaismingą situaciją, atvirą pokalbį prieinama prie empatinių potyrių.

Pirmojo teksto tema – apie tėčio ir dukterų meilę, o antrajame, jau turinčiame ir elegiško graudulio, susiduriame su liūdesiu ir netektimi. Mirties vaizdinys, kai kalbama ne apie žmogaus, o gyvūno netektį, būdingesnis tradicinei vaikų literatūrai, tačiau vaikui ji yra ne mažiau skaudi. Gilė – šuo, tikras šeimos narys, atsiradęs daug anksčiau už mergaites, todėl akivaizdu, kad vietoj džiugaus lojimo ima girdėtis gailus inkštimas. Šuo nebepajėgia žaisti kieme su mergaitėmis, todėl „vieną dieną Saulė išeina į lauką nešina didžiuliu geltonu pliušiniu meškinu“ (p. 50), kuris iš Tedžio tampa Gile, „einančiu“ su vaikais kartu į lauką ir juos saugančiu. Pliušinio žaislo virsmo „gyvu padaru“ metafora yra skausmingai graži ir jautri, artinanti susidūrimą su neišvengiamu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu saugumo jausmo praradimu. Naivūs, kaip ir būdinga ikimokyklinio amžiaus vaikams egocentriški Godos ir Saulės kivirčai dėl žaislo pripažinimo šunimi perauga į pokalbius su mama apie negalią, senatvę, saugumo jausmą, liūdesį, viduje tūnantį dvasinį skausmą: „Vakarais Saulė pasiguldydavo savo Gilę į lovą, įsikniaubdavo skruostu į jos minkštą, geltoną šoną ir sakydavo: „Nebijok, Gile, aš tave saugau, tau viskas bus gerai!“ (p. 54–55)

Viena vertus, atrodo, kad knygos veiksmo tėkmė lėta, kita vertus, net ir ramus pasakojimas kupinas įvykių ir intrigos: „Vis dėlto po kiek laiko pliušiniam meškinui, vardu Gilė, teko išsikraustyti iš Saulės lovos. Mat kartą Saulė žaidė lauke per lietų, o Gilė buvo su ja kaip visada. Saulė susirado nuošalų kampelį ir iškasė gilų baseiną, į kurį galiausiai paguldė ir pačią Gilę, kad paplaukiotų. Tiesa, baseino vanduo kaip mat susigerdavo į žemę, kad ir kiek kibirėlių ji atnešdavo ... ji gulėjo sau žemių pilnoje duobėje, o Saulė ją iš viršaus laistė lietaus vandeniu...“ (p. 56)

Tekstą pagyvina įsiterpiantys vaikiški filosofavimai, kurių apstu kiekviename pasakojime. Išskalbtas ir susiraukšlėjęs meškinas leidžia Saulei padaryti „rimtą“ išvadą „ir tu Gile, pasenai“, o skaitytoją priverčia nusišypsoti. Tekstui lengvumo, žaismės suteikia ir šmaikštus, švelniai ironiškas rašytojos žvilgsnis į įprastas kasdienybės situacijas: „Jaunesnioji sesė šitą meškiną gavo dovanų nuo senelių per praėjusias Kalėdas ir jo tuojau pat neišmetė tik todėl, kad neleido mama. Mat močiutė kaskart atėjusi į svečius vis kyštelėdavo galvą pro vaikų kambario duris pažiūrėti, kaip gyvena Tedis.“ (p. 50)

Lengvas stilius nėra kliūtis K. Kazijevaitei kalbėti su vaikais apie skausmingus dalykus. Mirties alsavimą stiprina netikėtai prieš išneštos į lauką tikrosios Gilės nosį nutūpęs paukščiukas. „Paukšteliai vis tiek išskris, kai jiems ateis laikas“, – samprotauja mergaičių draugė Milda. Pasinaudojus artimu vaiko suvokimui paukštelio įvaizdžiu, jo skrydžiu iš gimtojo lizdo pereinama prie netekties „skrydžio“. Tam, kad mergaitės lengviau išgyventų gyvūno mirtį, mama ir tėtis papasakoja šviesią, tikėjimą ir viltį paliekančia Gilės susitikimo su savo broliais ir seserimis istoriją, kurios pabaiga laiminga: „O dabar pagaliau jie visi kartu, laimingi bėgioja ir žaidžia.“ (p. 70)

Tėvų buvimas šalia vaikų akivaizdžiai orientuotas į dvasinį bendravimą. „Atsisveikinti yra be galo liūdna“ (p. 71), – sako tėtis. O tam, kad nebūtų taip sunku, „galima verkti O dar galima apsikabinti tuos, kuriuos myli“ (p. 71). Novelę „Gilė iškeliauja“ visiškai pagrįstai galėtume laikyti vienu gražiausių pasakojimų apie gyvūno netektį lietuvių vaikų prozoje. 

K. Kazijevaitės kūryboje išnyksta riba tarp gana atviro, aiškaus, lengvai suvokiamo teksto ir potekstėje užkoduotų minčių, subtiliai atsiveriančių filosofinių klodų. Tai, kad su imigrante (dar vienas probleminis akcentas kūrinyje) mergaite Naja negalima susikalbėti lietuviškai pasakojime „Širdies kalba“, iš tiesų nieko nereiškia. Tereikia pasitelkti širdies kalbą, kurią, pasak Godos ir Saulės mamos, moka visi. Atsakymai į kartais sunkiau suvokiamus klausimus herojėms (o ir adresatui) ateina ir per tiesioginį pasaulio pažinimą, ir per intuityvius potyrius, kuriuos paskatina suaugusieji. Kazijevaitės teksto paslapties grožis veriasi per žaismingos kasdienybės netikėtumų ir paslapties prizmę. Netoliese gyvenanti ir vaikus bauginanti ragana pasirodo esanti netikra, visiškai miela senolė, leidžianti aplankyti ką tik gimusius kačiukus ir pavaišinanti ryte iškeptomis bandelėmis. Net ir nedidelis melas mamai (pievoje pamestas plaukų segtukas) tam, kad pamatytų ir paglostytų kačiukus, turbūt nėra toks jau blogas dalykas, jei suvoki ir sugebi prisipažinti, jei jauti ir myli pasaulį.

Knyga „Mano sesė ir aš“ yra ne tik apie mažyčius dviejų mergaičių džiaugsmus ir šviesų liūdesį.

Pirmiausia tai yra knyga apie meilę, kurią patirti lemta visiems, jei tik girdi širdies kalbą...