„Kino pavasario“ programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė. Festivalio nuotrauka

Kinas atspindi supantį pasaulį ir geba veikti labai dideles mases. Rodydamas tam tikrus filmus tu atneši poveikį“, – įsitikinusi festivalio „Kino pavasaris“ atsinaujinusios programos sudarytojų komandos narė MANTĖ VALIŪNAITĖ. 

Geras kinas, gerai papasakota istorija, jos nuomone, savo ypatinga kalba geba pažadinti didesnei refleksijai: „Viena vertus, kritiškas žiūrovas, atėjęs į kiną, iš jo pasiima tam tikrų idėjų, jas permąsto, ir jam kiekvienas filmas praplečia suvokimą, ko nors išmoko. Kita vertus – yra žmonių, kurie linkę vartoti tai, kas jiems pateikiama. Pamatę tam tikras istorijas jie persiima elgesio modelius, to netgi nepastebėdami.“ 

M. Valiūnaitės teigimu, iš kino mes išmokome labai daug, ir tai, kad iš jo mokomės elgesio – natūralu. Žinoma, kiekvienas žiūrovas renkasi pagal savo interesus: vieni – mąstyti skatinančius filmus, kiti tiesiog nori pramogos. Kinas mums dažnai atsuka veidrodį, jeigu nebijome pasižiūrėti atvirai, teigė kino kuratorė. 

„Kodėl Holivudo kine slypi didžiausias pavojus? – svarstė Mantė. – Nes jį pamato daugiausia žmonių. Ir jeigu Holivude nesukuriamas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka juodaodis, didžioji dalis visuomenės tokių filmų ir nemato. Svarbus sąmoningumas, ką ir kiek tu reprezentuoji, nes visa tai daro įtaką tam, kaip mes suvokiame visuomenę. Kai viena yra labiau reprezentuojama nei kita, tam tikri dalykai mums ima atrodyti įprastesni.“

Kadras iš rež. Wojciecho Smarzowskio filmo „Kleras“ („Clergy“, 2018 m., Lenkija).
Kadras iš rež. Leonardo Guerros Seragnoli filmo „Palaikink mane“ („Likemeback“, 2018 m., Italija, Kroatija).

„Kino pavasaryje“ – galimybė pamatyti kuo įvairesnį kiną

Kas nuo šiol „Kino pavasaryje“ bus kitaip? Mantės teigimu, kine taip jau yra – kiekvienas žmogus atsineša savo žvilgsnį į kiną. Taip ir atsinaujinusi festivalio programos sudarytojų komanda atsineša kažką nauja. Anksčiau žvilgsnis buvo vienoks, dabar kažkas keisis, vis dėlto, pasak M. Valiūnaitės, „Kino pavasaris“ turi gilias savo tradicijas. Jos išlieka ir pasipildo naujomis idėjomis. 

„Norėjosi didesnio dėmesio eksperimentiniam kinui, nors ir anksčiau stengdavomės parodyti kuo įvairesnę programą. Tiesiog buvo svarbu tai apibrėžti konceptualiai. Šiais metais tai tik mažas žingsnis, tikiuosi, mums pavyks plėtoti šią idėją“, – sakė filmų programos sudarytoja. 

Ji viliasi, kad šių metų festivalio naujovės – 9 salės, kurioje ir bus rodomi eksperimentiniai filmai – atsiradimas sukurs savo atmosferą, nes kartais tam tikri filmai, uždaryti į atskiras sekcijas, ar dėl pavadinimo, ar dėl kitų priežasčių nepatraukia žiūrovų dėmesio. 

Vienas didžiausių asmeninių iššūkių M. Valiūnaitei buvo sudėlioti festivalio repertuarą taip, kad jis būtų kuo patogesnis žiūrovui, kad kiekvieno filmo laikas būtų kuo geresnis, kad būtų patogu pasižiūrėti ir retrospektyvas, kad žmonės galėtų pamatyti kuo įvairesnį kiną. 

Jai atrodo labai svarbu, kad „Kino pavasaris“ yra toks festivalis, kuris rodo viso pasaulio kiną, nesusikoncentravęs, tarkime, vien į europietišką. Galima pasižiūrėti filmų ir iš Azijos, ir iš Afrikos, ir iš Lotynų Amerikos – nors kartais tokia programa gali pasirodyti eklektiška, labai plati, bet kartu ji suteikia unikalios patirties galimybę.

Kadras iš rež. Radu Jude filmo „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ („I Do Not Care If We Go Down in History as Barbarians“, 2018 m., Rumunija, Čekija, Prancūzija, Bulgarija, Vokietija).
Kadras iš rež. Markuso Schleinzerio filmo „Andželo istorija“ („Angelo“, 2018 m., Austrija, Liuksemburgas).

„Kino pavasario“ temos ir rekomendacijos 

Festivalio repertuare esantis rumunų režisieriaus Radu Jude filmas Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ įdomus svarstymu, kaip mes kuriame savo šalies istoriją ir gebame ją reflektuoti. Jauna režisierė miesto aikštėje kuria inscenizaciją apie 1941 m. įvykusias Odesos žudynes. „Tai labai intelektualus filmas, kuriame ši jauna mergina, remdamasi įvairiais filosofais, istorikais, diskutuoja su miesto patarėju, besipriešinančiu jos iniciatyvai, apie tai, kad tam tikrus dalykus reikia kvestionuoti. Man jis – vienas geriausių programos filmų“, – sakė M. Valiūnaitė. 

Socialiniai tinklai, socialinės medijos kine, anot programos sudarytojos – labai svarbi tema. Apie tai šių metų „Kino festivalyje“ kalba italų režisieriaus Leonardo Guerros Seràgnoli filmas „Palaikink mane“. Jis atskleidžia dabartinę tendenciją, kas tampa svarbiausia merginoms, ką tik baigusioms mokyklą ir jachta išplaukusioms atostogauti – savęs viešinimas ir „laikų“ rinkimas, o ne pačios atostogos. „Mano kolegė labai gerai pastebėjo, kad šiame filme kamera neištrūksta iš jachtos, nes herojės mato tik savo kūną joje, o ne nuostabų grožį aplink“, – filmą jaunimui rekomendavo M. Valiūnaitė.

Ji pastebėjo, kad pastaruoju metu kino režisieriams rūpi tyrinėti persidirbimo ir profesinio kelio iššūkių temą: „Manau, tai labai susiję su ekonomine sistema, kurioje gyvename, žmonės turi nuolat gaminti, nors dabar tai gražiau vadiname – kad visi viską kuriame. Ypač jauni žmonės jaučia spaudimą pateisinti lūkesčius.“

Šia tema festivalyje – du filmai: vienas iš vyro perspektyvos, kitas – iš moters. Režisieriaus iš Šveicarijos Antoine'o Russbacho darbe „Tie, kurie dirba“ vyrui, dirbančiam didžiulėje logistikos kompanijoje, reikia greitai priimti sprendimą, nuo kurio priklauso vos ne žmogaus likimas. Nors jis pasielgia taip, kaip, atrodo, ir daugelis būtų padarę, vėliau aplinkybės atsigręžia kita puse. „Labai svarbius klausimus keliantis filmas apie įsivaizdavimą, kaip nuolatiniame strese, kuris padidina nejautrą, turėtume elgtis spręsdami svarbius dalykus“, – teigė M. Valiūnaitė.

Kitas filmas – neseniai parodytas Berlyno festivalio konkursinėje programoje austrų režisierės „Žemė po mano kojomis“. Jo centre – verslo konsultantė, dirbanti įtemptu režimu ir kartu globojanti psichologinių problemų turinčią seserį. „Tema – tarp atsakomybės šeimai ir besaikio požiūrio į darbą. Labai stiprus filmas apie tai, kiek žmonės nusiteikę psichologiškai aukotis ir dėl ko“, – dėmesio vertą filmą apibūdino kino kuratorė.

Kadras iš rež. Djibrilo Diopo Mambéty filmo „Hienos“ („Hyenas“, 1992 m., Šveicarija, Prancūzija, Senegalas).
Kadras iš rež. Claire Denis filmo „Šokoladas“ („Chocolate“, 1988 m., Prancūzija, Vokietija, Kamerūnas).

Lenkų režisieriaus Wojciecho Smarzowskio filmas „Kleras“ – apie neliečiamus tam tikrai grupei žmonių klausimus. „Man šis filmas pirmiausia apie Bažnyčios, kaip institucijos, uždarumą, negebėjimą atvirai komunikuoti ir spręsti kartu su savo bendruomene tam tikras problemas. Taip kuriamas išrinktųjų luomas, ir dėl to atsiranda kontrastas tarp to, kaip nekviestionuojamai priimama kunigų moralė, ir tikrų jų pasirinkimų. Pagrindinė filmo tema – pedofilijos. Režisierius ir scenaristas rinko suaugusių žmonių, patyrusių išnaudojimą, liudijimus ir juos panaudojo kurdami filmą. Taip pat jie konsultavosi ir su kunigais ar buvusiais kunigais. Kita filmo tema – korupcija, – pasakojo M. Valiūnaitė. – Šį filmą atsivežti į festivalį buvo labai sunku, jis mums brangiai atsiėjo, bet mums buvo labai svarbu jį parodyti. W. Smarzowskis yra pagarsėjęs kaip režisierius, kuris provokuoja, bet tai, mano nuomone, daro ne tuščiai, ne dėl savęs. Šis filmas nėra patogus, manau, jis sulauks daug pasipriešinimo.“

Iš didžiųjų ekranų – ir Europos, ir Amerikos – neišnyksta kitoniškumo baimės, rasizmo tema. Apie tai kalba JAV režisieriaus Spike'o Lee filmas „Juodaodis iš Kukluksklano“, kuris, nors atsigręžia į praeitį, vis dėlto labai aktualiai kalba ir apie dabartį – apie rasizmą Amerikoje ir Donaldo Trumpo vykdomą politiką. Tikrai puikus filmas, rekomenduoja Mantė. 

Kitoniškumo temą nagrinėja ir austrų režisieriaus Markuso Schleinzerio „Andželo istorija“, pasakojanti apie vienos grafienės globojamą juodaodį berniuką iš Afrikos. „Nors berniuką ji stengiasi įvesti į visuomenę, šiam padarius baltiesiems nepatogų sprendimą iš tikrųjų pasimato visa tiesa, kiek berniuką norėta priimti ir kiek – juo pasinaudoti“, – pasakojo M. Valiūnaitė.

Apie kitoniškumo baimes Kanadoje svarsto režisierius Denisas Côté. Jo filmas „Vaiduoklių miestelio antologija“, turintis siaubo, mistinių elementų, pasakoja apie mažo miestelio bendruomenę ir jos reakcijas į nepažįstamus dalykus. „Tai ir Lietuvai aktuali tema. Miestelyje mistiškai atsiranda nepažįstamųjų, kurie tiesiog stovi gatvėje ir nieko nedaro, ir gyventojams kyla klausimas, kas čia vyksta, – kalbėjo M. Valiūnaitė. – Man įdomus šiame filme laiko aspektas. Apskritai daug režisierių kvestionuoja pažangos naratyvą mūsų civilizacijoje, tarsi sakydami: nors viskas tobulėja, situacija nėra jau tokia gera.“ 

Kine atsiranda vis daugiau skirtingų moterų veikėjų: ir teigiamų, ir neigiamų personažių, ir aukštą karjerą pasiekusių moterų, ir draugių, sprendžiančių įvairius klausimus, ir moterų, galvojančių apie savo socialinį statusą. 

Režisierės iš Austrijos Sudabeh Mortezai filmas „Džoja“ kalba apie prostituciją, juodaodžių moterų išnaudojimą ir kartu apie rasizmą. Darbas įdomus tuo, kad režisierė dirbo su moterimis, kurios iš tiesų tai patyrė, dalis jų vaidina filme ir dalijasi savo istorijomis. „Šio filmo režisierė atvyksta į Lietuvą“, – sakė „Kino pavasario“ programos sudarytoja. 

Kadras iš rež. Jennifer Baichwal, Nicholas De Pencier, Edwardo Burtynsky filmo „Antropocenas: žmogaus era“ („Anthropocene: The Human Epoch“, 2018 m., Kanada).

„Geros mergaitės“ – meksikietės režisierės Alejandros Márquez Abellos filmas apie šeimą: turtinga moteris, į kurią visos lygiuojasi, patiria krizę, jos šeimos kapitalas nušluojamas, ir moteris bando susitaikyti su pasikeitusia padėtimi. „Dažnai atsidūrusius panašioje situacijoje filmuose matome vyrus, o čia situacija parodoma iš moters pozicijos“, – filmo išskirtinumą pateikė M. Valiūnaitė.

Dokumentinis filmas „Antropocenas: žmogaus era“ labai populiariai ir lengvai pasakoja apie naująjį mokslininkų sugalvotą, bet dar neįtvirtintą terminą. „Nors vizualiai filmas stulbinantis, bet kartu parodantis purvinąjį žmonijos poveikį mūsų planetai“, – kalbėjo programos sudarytoja. 

Panašią temą gvildena vokiečių režisieriaus Ulricho Köhlerio distopinis filmas „Mano kambaryje“. Vakarietišką, lengvabūdišką gyvenimą gyvenantis vyras vieną dieną atsibunda ir supranta, kad visi žmonės žemėje išnyko. „Tai filmas apie grįžimą į gamtą, kritikuojantis aštrų individualizmą, kalbantis apie galimus ateities scenarijus“, – aiškino M. Valiūnaitė. 

„Kvantifikacijos trilogija“ – trys menininko Jeremy Shaw trumpametražiai filmai (festivalyje jie bus parodyti kartu) eksperimentinio kino mėgėjams. Visi jie žvelgia į ateitį ir kalba apie žmones, tampančius mašinomis. „Tai labai įdomūs režisieriaus siūlymai galvoti apie mus pačius, žmogiškumą, kartu apie norą patirti ekstazines būsenas, pakeisti įprastą laiko ir erdvės suvokimą“, – tvirtino M. Valiūnaitė. 

Tikra magija, žada ji, įvyks žiūrint šių metų „Kino pavasario“ retrospektyvas. 7 iš 9 prancūzų režisierės Claire Denis retrospektyvos filmų bus parodyti iš originalios 35 mm juostos. „Šios kūrėjos darbai pasakoja apie imigrantus, žmones, kurie dažnai atsiduria užribyje. Filme „Aš nenoriu miego“ bus galima pamatyti aktorę Kateriną Golubevą, vaidinančią lietuvę, kuri atvažiuoja į Paryžių ir nori būti jauna aktorė. Ypač įdomūs tie C. Denis filmai, kuriuose yra autobiografinių motyvų. Režisierė užaugo Kamerūne, ir pirmasis jos filmas „Šokoladas“ – apie jos vaikystės atsiminimus. Nuostabus filmas, nors ir keliantis sudėtingus klausimus. Dėmesio verta ir „Balta medžiaga“ su aktore Isabelle Huppert apie moters kovą iki paskutinio už savo įsitikinimus“, – apie retai kur rodomą C. Denis filmų retrospektyvą pasakojo M. Valiūnaitė.

Du režisieriaus iš Senegalo Djibrilpo Diopo Mambéty retrospektyvos filmai „Touki Bouki“ ir „Hienos“ parodys, kad kino istorija egzistuoja ne tik mūsų vakarietiškame pasaulyje. „Juolab kad D. D. Mambéty kūrė artima mums kino kalba. Jo pirmasis filmas „Touki Bouki“ turi ryškių nuorodų į prancūzų naująją bangą – labai veržlus, energingas filmas apie jaunus žmones, norinčius ištrūkti iš Senegalo. O „Hienos“ – labai universalus, paliečiantis moralinius bendruomenės klausimus: išdavystės, solidarumo, materialinės gerovės“, – nepraleisti retrospektyvų pro akis kviečia M. Valiūnaitė.

Kadras iš rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva).

Šviesaus atminimo Jono Meko gyvenimą švenčia jo darbas Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“. „Ryškus ir ilgas filmas, kuris bus parodytas iš juostos. Juo norisi pakviesti visus atšvęsti J. Meko gyvenimą ir kartu susikaupus pabūti penkias valandas. Tai bus unikali patirtis“, – žada festivalio atstovė.

Svarbus Lietuvos kontekste filmas – režisieriaus Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“, nagrinėjantis įsivaikinimo temą. „Labai gražus filmas apie šeimos sąvoką ir atsakomybę tam, kurį pasikvieti į savo šeimą“, – teigė M. Valiūnaitė. 

Festivalį uždarys režisierės Rugilės Barzdžiukaitės dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“, susisiejantis su pernai „Kino pavasarį“ uždariusia Mindaugo Survilos „Sengire“. „Labai geras dialogas. „Sengirėje“ žiūrėjome į žvėrelius, o čia atsiranda perspektyvos iš paukščio žvilgsnio į žmones. Ką tie kormoranai mato skraidydami, kaip jie stebi mus. O žmonių pasakojimai apie juos, stovint apžvalgos aikštelėje – ir juokingi, ir graudūs, ir kartais taiklūs. Šis filmas kelia klausimus apie žmogaus sąmoningumą, kiek esame linkę pasitikėti nuogirdomis ir kiek kalbame patikrinę informaciją. Kviečiantis diskutuoti filmas“, – festivalio filmą rekomendavo programos sudarytoja.