Asociatyvi nuotrauka. Unsplash.com

XFM radijo stoties laidoje „Horizontai“ svečiavosi evangelikų liuteronų kunigas ir reabilitacijos centro „Gabrielius“ vadovas VALDAS MILIAUSKAS. Vanaguose jau daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai gyvuojančios krikščioniškos vaikų ir jaunimo stovyklos „Vanagai“ organizatoriui savanoriui, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos atstovui kunigui šiemet įteikta premija.

Stovykla „Vanagai“

Rašytojos Ievos Simonaitytės 23-oji premija Valdui Miliauskui buvo įteikta už neatlygintiną savanorišką veiklą kasmet organizuojant vaikų ir jaunimo stovyklą „Vanagai“. Liaupsinamas kunigo gebėjimas dirbti su vaikais, juos suburti, įkvėpti, taip pat indėlis prisidedant prie jaunosios kartos auklėjimo Klaipėdos rajone. Stovyklauti į Vanagus atvyksta vaikai iš visos Lietuvos ir netgi užsienio. Užaugę jie patys tampa stovyklautojų vadovais. Tai įkvepia stovyklos organizatorių Valdą Miliauską bei jo jau daugiau kaip 10 metų Amerikoje gyvenantį brolį Liudą nenuleisti rankų: „Stovykla yra skirta kaimo vaikams, kurie neišvažiuoja, kurie neišjuda. Kuriems, kaip vienas vaikas yra pasakęs, be šienavimo vasarą nėra jokių kitų pramogų. Stovyklos tikslas, kad vaikai susipažintų: kad kaimo vaikai atvažiuotų ir susipažintų su miesto vaikais. Vaikai, atvažiavę į stovyklas, kuria santykius, kurie vėliau neretai persikelia ir į socialinius tinklus. Taip pat esama atvejų, kurie, kaip ir maniškis, vėliau išauga į santuoką. Būna, kad stovykloje žmonės suranda ir savo antras puses. Tai iš tikrųjų džiugina.“

Kalbėdamas apie stovyklą pašnekovas pažymi, kad savanorystė taip pat yra neatsiejama tiek stovyklos, tiek gyvenimo dalis:

„Tai ką padarai savanoriškai, tai ką padarai skirdamas savo laiką ne materialiems dalykams, iš tikrųjų suteikia dvasinės stiprybės ir naudos. Kitas dalykas, aš nemanau, kad žmonės savanoriaudami save nusiskriaudžia. Jie kaip tik nenusiskriaudžia, jie auga. Ir ta grąža kitu keliu sugrįžta: sugrįžta sveikata, sugrįžta šeima, sugrįžta vaikais, sugrįžta kažkokia kita laime, sėkme.

Nuo pradžios iki pabaigos

Dvasininko gyvenimas neapsiriboja tik Bažnyčia ir stovyklų organizavimu. Valdas Miliauskas 2010 metais Šilutėje įkūrė ir reabilitacijos centrą „Gabrielius“, kuriam vadovauja. Kaip ir prieš 9-erius metus, Valdas vis dar su tokia pačia aistra trokšta išlaisvinti visus, pasinėrusius į priklausomybes, ir padėti norintiems atrasti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą:

„Mūsų specializacija – priklausomi vyrai: ir nuo alkoholio, ir narkotikų, ir vaistų. Prisideda ir lošimų, ir nepilnamečių problemos dėl priklausomybių. Daugėja ir moterų, turinčių šių problemų. Šiandien įstaiga visiškai licencijuota, jau 9 metus turi konsultacinį kabinetą Klaipėdoje – tai pirmoji dalis iš trijų. Reabilitacija yra antroji, vidurinioji, dalis. Džiaugiamės praeitais metais galėdami atidaryti tokį daugiafunkcinį centrą Garliavoje. Tai ir misijos centras, ir parapijos centras, ir Lietuvos liuteronų diakonijos bazė. Šalia to yra ir integracija, kad žmogus, patekęs į visą šitą struktūrą nuo pat pradžios iki pat pabaigos, būtų išvestas.“

Svarbiausia – asmeninis apsisprendimas

Beveik du dešimtmečius su reabilitantais dirbantis dvasininkas pažymi, kad didieji pokyčiai prasideda ryžtingai apsisprendus pačiam. Kunigo patirtis byloja ir apie neįtikėtinus atvejus, kai žmonės geba ir savarankiškai išlipti iš įvairiausių priklausomybių:

„Praktikoje yra ne vienas atvejis, kai žmogus sako, vis dėlto tai aš nusprendžiau, ir susitvarko su priklausomybėmis. Tikrai būna tokių atveju. Prieš tai kalbėjome apie tiltelį tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus. Galbūt daryčiau tokią prielaidą, kad tikintis žmogus, pasitikintis savo sprendimais, išaugęs pagal krikščionišką moralę, ir gerbiantis krikščioniškas vertybes, jas savo mintyse, savo širdyje, savo gyvenime iš tikrųjų atstato. Tai gali padaryti savarankiškai per maldą, meditaciją ir tiesiog analizuodamas savo gyvenimą, aiškiai suvokdamas, kodėl jis tapo priklausomas.“

Šio laikmečio neganda – bendravimo stygius

Žvelgdamas iš šalies į reabilituotis atvykstančius žmones, premijos laureatas teigia, kad daugybė priklausomybių užuomazgų slypi kasdienybėje, santykyje su aplinka, santykyje su žmogumi: „Aš manau, kad priklausomybė nėra tik psichiką veikiančių medžiagų vartojimas. Priklausomybė yra bendravimo stoka. Dėl to visos šios priklausomybės vėliau atsiranda žmogaus gyvenime. Dažnai žmogus nemoka gyventi bendruomenėje: neturi įgūdžių, neturi įrankių, neturi bendravimo įgūdžių, neturi visokių kitų reikiamų dalykų. Gyvena baimėje, atsiskyręs nuo bendruomenės, nuo visuomenės, gyvena nesocialų gyvenimą. Dažnai tai yra ne dėl kažkokios ligos, o dėl vidinio pykčio, nepasitenkinimo ar kažkokių kitokių dalykų. Ir ši bendravimo stoka sukelia norą ieškoti kažkokių medžiagų, kaip tuos ledus pralaužti. Todėl, mano supratimu, žmogus privalo būti bendruomenės nariu. O jeigu nemoka, jis privalo mokytis. Būtent vienas iš aspektų, ko mokome ir reabilitacijos centre, tai – gebėjimas bendrauti.“

Nuo ko pradėti?

Pasak Valdo Miliausko, siekdami žmogui padėti išlipti iš priklausomybių duobės, pirmas žingsnis yra pradėti su juo kalbėtis, bendrauti ir po truputį traukti jį iš atsiskyrėlio kelio į bendruomenę: „Dažnai reikia bendruomenės pakvietimo. Teko girdėti tokį atvejį, kai žmogus gyvena užsidaręs savo trobelėje prie apmusijusių langų. Mums reikia ateiti, atitraukti užuolaidas, kad žmogus pamatytų šviesą, pamatytų apmusijusius langus, pamatytų, kokia netvarka jo namuose, pamatytų nudžiūvusią gėlę. Kartais reikia atidaryti tą langą, nes žmonės bijo išeiti į lauką, bijo parodyti visuomenei, kad pas juos yra netvarka. Todėl tai turi padaryti bendruomenė. Tiesiog ateiti, atidaryti langus ir įleisti šviesą į jų namus.“

Jeigu norite daugiau sužinoti apie vaikų ir jaunimo vasaros stovyklą „Vanagai“ arba reabilitacijos centrą „Gabrielius“, kviečiame susisiekti elektroniniu paštu lelbdiakonija@gmail.com

Parengė Deividas Koncius