Rež. Olgos Lapinos ir scenografės Renatos Valčik instaliacijų spektaklis „Apie baimes“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

„Teatro žurnalas“ (Nr. 12–13)

Jau vien tai, kad šiandien Lietuvoje galime kalbėti apie teatro vaikams viziją, idealų jo modelį, liudija teigiamus pokyčius šioje meno srityje. Į „Teatro žurnalo“ anketos klausimus paprašėme atsakyti skirtingų sričių scenos menininkų, kryptingai ir nuosekliai kuriančių vaikams. Požiūrių ir sampratų įvairovė, tikimės, padės susidaryti įspūdį apie kryptis, kuriomis šiandien plėtojasi scenos menas vaikams ir jaunajai auditorijai, ir galbūt atvers naujų raidos perspektyvų.

Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas: „Teatras vaikams savaime yra edukacija“

Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę?

Žilvinas: Būti vaiku ir dūkti su vaikais visuomet patiko. Vaidinimas vaikams yra prasmingas, nes jis ugdo. Tiek vaikus, tiek aktorius. Studijavome Vilniaus universitete aktoriaus ir filologo specialybę, mus rinko „Keistuolių teatras“, tad teatro vaikams kryptis buvo kaip ir suprogramuota.

Dalia: Mane sužavėjo teatro vaikams žaismė. Teatras vaikams turi savo šviesą ir savo ateitį. Tuo tvirtai tikiu. Vaidindamas vaikams negali mąstyti tik apie savo, kaip menininko, ego. Turi mąstyti apie tai, ką vaikas iš to gaus, kaip jis tai supras, kam to reikia. Užtat spektakliai vaikams turi griežtą amžiaus apibrėžimą. Kiekvienai amžiaus grupei tam tikra trukmė, tam tikros temos... To išmokome kurdami vaikams dvidešimt metų.

Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate aktualijų teatrą vaikams?

Dažniausiai užkimbame ant kokio literatūros kabliuko – buvome susižavėję Gianni Rodari, Juozo Erlicko, Martyno Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės kūryba. Tada mąstome, kaip patiems patinkančią literatūrą perteikti vaikams. Juk dramaturgų, ypač – rašančių vaikams, Lietuvoje labai trūksta. Tad dažnai patys dėliojame scenarijų arba renkamės tokį stilių, kuris leistų kūrinį sudėlioti kaip mozaiką iš žaidimų ir mūsų mėgstamų raiškos priemonių – muzikos, tiesioginio bendravimo su publika, pasakojimo, kartais vizualių sprendimų, žaidimų. Bet svarbiausia mums teatre – normalus ir žmogiškas santykis, bendravimas, komunikavimas visomis ląstelėmis. Aktualijų žanras ir kiti žanrai puikūs, nes vaikas mokosi iš visko. Net iš nieko neveikimo. Net iš nepavykusio spektaklio. Būtų labai blogai, jeigu vaikai susidurtų tik su tobulais dalykais – greitai ištiktų psichologinė katastrofa.

Kaip bandote derinti savo, kaip menininkų, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą?

Dalia: Aš tai suprantu kaip savęs dedikavimą tam tikrai publikai ir temai. Tiesiog žinai, ką darai, ir darai tai maksimaliai atsidavęs. Aišku, patirtis labai padeda. Padeda ir kolegos, gelbėja ir tai, kad temos ir raiškos priemonės yra artimos.

Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje?

Dalia: Nesame teatro kritikai, bet, mūsų nuomone, padėtis yra labai dinamiška, visko yra, bet visko galėtų būti dar daugiau. Stengiamės dalyvauti užsienio festivaliuose, bendrauti su kolegomis kitose šalyse, matome, kad pas mus yra daug gerų dalykų, bet nereikia riesti nosies – kai kurių labai paprastų dalykų mums labai sveika pasimokyti. Tarkime, bendravimo su kolegomis kultūros, nesusireikšminimo. Būtų sveika būti savimi ir tuo džiaugtis.

Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu?

Nuolat bendraujame. Ruošiame ir įgyvendiname projektus (2018 m. šimtmečio proga Vilniaus miesto savivaldybė finansavo 46 spektaklius „Žalia gyva“ Vilniaus vaikams. Tai didelis mūsų darbo įvertinimas ir atsakomybė.) Dažnai mus kviečia mokyklų bibliotekos regionuose. Taip pat nuo 2015 m. kartu su partneriais „Acting up! Cliodhna Noonan“ (Airija) ir Airijos ambasada organizuodami tarptautinį festivalį „LABAS!“ patiems mažiausiems, bendradarbiaujame su keliolika tarptautinių, privačių ir valstybinių ugdymo įstaigų – organizuojame užsienio menininkų kūrybines laboratorijas, rodome spektaklius mokyklose, bibliotekose.

Kasmet įtraukiame į programą ir įvairių sutrikimų vaikus ugdančias mokyklas (Vilniaus „Vilties“ spec. mokykla, specialiojo ugdymo centras „Aidas“, Lietuvos kurčiųjų ugdymo centras, Vilniaus kūdikių namai ir pan.). Vedame kūrybines laboratorijas tautinių bendrijų ir tautinių mažumų vaikams – bendradarbiaujame su Romų visuomenės centru Vilniuje, Ruklos pabėgėlių priėmimo centru – ten gyvenantiems vaikams kasmet vežame aktualias programas, įtraukiame į projektus.

Jau penkerius metus veikia „Teatriuko“ vasaros stovykla, kurią lanko kaimo vaikai iš Molėtų rajono mokyklų, su kuriomis glaudžiai bendradarbiaujame. Regiono mokyklose dirba daug puikių pedagogų, yra aktyvių bendruomenės žmonių, kartais taip gaila, kad jų darbas mažai įvertinamas. Norime, kad kaimo vaikai pamatytų, jog menas yra nuostabi, kūrybinga veikla, kad galima pragyventi ir iš šios profesijos, kad visi turime talentų ir esame unikalūs. Kaime kitokie vaikai susiduria su sunkumais, norime padėti jiems atsiskleisti, kviečiame į stovyklą kasmet. Matome, kaip vaikai auga, labiau pasitiki savimi.

Kurios užsienio šalies patirtį laikytumėte sektinu pavyzdžiu teatro vaikams ir jaunimui srityje?

Kadangi daug bendradarbiaujame, šiek tiek geriau žinau Airijos ir Danijos šalių teatrą vaikams. Danijoje dėl „April“ festivalių, kurie visiškai užveža savo geografija, temų bei žanrų įvairove ir visa organizacine struktūra. Airijoje žavi „inclusivity“ idėja – ten viskas žmogui, jo saviraiškai. Yra daugybė teatrų, kur dirba sutrikimų turintys žmones, taip pat įvairių tautybių žmonės. Manau, kad ne veltui daug lietuvių emigravo į Airiją, nes ten tikrai kiekvienas gali rasti sau saviraiškos būdą ir erdvę.

Kaip manote, ar spektaklis vaikams jau savaime yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja edukacinio spektaklio modelis?

Dalia: Man atrodo, kad teatras vaikams savaime yra edukacija. Teatre nereikia nieko mokyti specialiai – vaikas mokosi bendravimo. Santykio. Pajunta atmosferą, jam sukeliamos emocijos, mintys, nebūtinai teigiamos. Vaikas išsineš savo emociją ir nebūtinai tokią, kokios tikėjosi kūrėjai. Tai stebuklas. Mėgstame prie spektaklio rengti trumpus „feedback“ arba šalia spektaklio – kūrybines veiklas. Labai įdomu stebėti, kas vaikui aktualu, ką tame kūrinyje pamatė vaikai.

Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl?

Pats pirmasis studijų laikotarpio darbas „Piemenių išdaigos“ (režisūra – visos kūrybinės grupės, ačiū ilgamečiam kolegai Vaidui Lengvinui) – dėl gyvybingumo. „Kad būtų linksma“ (rež. Žilvinas Ramanauskas, dėkojame už indėlį aktoriui Arturui Varnui ) – dėl poezijos teatre. „Pasaka“ (rež. Žilvinas Ramanauskas, muzikos aranžuočių autorius Gediminas Žilys) – dėl „eko-folk“ kampo teatre. „Žalia gyva“ (rež. Agnė Sunklodaitė, scenografė Giedrė Brazytė) – dėl aktualumo ir šiek tiek labiau tiesioginės edukacijos Lietuvos istorijos tema. Beje, šis spektaklis rugsėjo ir spalio mėnesiais keliavo po JAV ir Kanadą – buvo suvaidinta 12 spektaklių lietuvių bendruomenėse ir mokyklose. „Arbatinukai“ (rež. Karolina Žernytė) – dėl sensorinio bendravimo su mums nauja publika – kūdikiais. Kūrybiniai darbai teatre „Teatriukas“ – tik pusė darbo. Lygiai tokie pat svarbūs meniniai projektai, organizacija. Esame viešoji įstaiga. Išsilaikėme dvidešimt metų – susidūrėme su nemažai sunkumų, mokėmės, keliavome ir nenusivylėme savo pašaukimu, kolegomis, situacija Lietuvoje. Tai mums labai svarbu.

Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui?

Iššūkis – pačiam išlikti jaunam, nepasenti, net kai mažųjų žiūrovų tėvai sako: „Mes patys užaugome su jūsų dainomis.“ Tikėti savimi, nors ir neturi pasikabinęs jokio kryžiaus. Bandyti daug kartų iš įvairių tribūnų pasakyti, kad teatras vaikams yra labai svarbus dalykas kultūrai, visuomenei, ateičiai. Didelis iššūkis kiekvienam septynerių metų etapui surasti naują kryptį, naujų temų ir žmonių.

Kokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams?

Žilvinas: Idealas yra kelias, o idealaus spektaklio nėra.

Dalia: Mes vertiname ir mėgaujamės laiku kartu su publika ir bendravimu. Dalijamės savo talentu ir mokomės vieni iš kitų. Gerbiame savo žiūrovą ir žinome, kad jis – ateities kūrėjas. Mes tik susitikome, kad išmoktume vieno dalyko: būti čia ir dabar, nes „ir šitai praeis...“ Šiemet netekome mūsų kurso vadovės, aktorės Nijolės Gelžinytės. Nijolė teatrą „Teatriukas“ visuomet palaikė nuo pat įkūrimo. Ačiū jai už pamokas ir skrydžio siekimą. Ir už meilę savo profesijai. 

Stalo teatro spektaklis „Sekretai iš būtųjų laikų“. Stalo teatro nuotrauka

SAULĖ DEGUTYTĖ: Spektakliams temas padiktuoja vaikų aktualijos, dominantys literatūros kūriniai, šiuolaikinio meno tendencijos, man pačiai įdomios, nenagrinėtos temos. Spektaklio kūryba – vienas iš pasaulio pažinimo būdų.

Saulė Degutytė: „Idealiam spektakliui sukurti vien teatro nepakanka“

Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę?

„Stalo teatras“ susikūrė 2004 m. rudenį. Spalio 20 d. jam sukako 14 metų – pati paauglystė. Kodėl teatras vaikams? Gal todėl, kad kai teatras kūrėsi, augo mūsų vaikai. Buvo aktuali kasdienybė – juos kuo nors užimti, sudominti. Paduodavai medinį šaukštą, puodo dangtį, lentelę. Vaikas žaisdavo, uosdavo, čiuopdavo formas, medžiagas.

Pati esu senų laikų auklėjimo: mano vaikystė nežibėjo žaislų gausa ar spalvomis – gal tik svajonėse. Todėl susikurdavome su seserimi pačios įvairių žaislų, žaidimų, žaislų trūkumas mums nebuvo kliūtis. Šokdavome su žirklėmis kaip balerinomis, žaisdavome su šachmatų figūrėlėmis rūmus, šaudydavome su šaukštais, pindavome iš dieninių užuolaidų ilgas kasas ir t. t.

Kaime pas senelius praleistų vasarų žaidimai su akmenimis, moliu ir visomis žemės ir natūralios gamtos teikiamomis gėrybėmis paliko gilų įspaudą mano kūryboje. Paaugus vaikams, pradėjau dirbti LVJC teatro mokytoja ir supratau, kad šiuolaikiniams vaikams reikėtų atverti akis, supažindinti juos su paprastais kasdieniais daiktais ir teatriniais žaidimais su jais. Prasmė, matyt, glūdi tame minimalizme – su vienu daiktu sukurti daugelį variantų. Tai ugdo fantaziją, kūrybiškumą, padeda kūrybiškai išsisukti iš keblių gyvenimo situacijų.

Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate aktualijų teatrą vaikams?

Spektakliams temas padiktuoja vaikų aktualijos, dominantys literatūros kūriniai, šiuolaikinio meno tendencijos, man pačiai įdomios, nenagrinėtos temos. Spektaklio kūryba – vienas iš pasaulio pažinimo būdų. Tai man pats įdomiausias, svajingiausias, labiausiai užburiantis kelias. Vaikų aktualijos priklauso nuo jų amžiaus grupės. Kuo jaunesni žiūrovai, tuo jų aktualijos paprastesnės: mama, amam, lialia ir t. t.

Vyresnius sudominti sudėtingiau, čia jau reikalinga ir tėvų, auklėtojų, mokytojų pagalba. Nors pamatinės aktualijos išlieka tos pačios per visus amžius. Keičiasi mados, tačiau tai išoriniai veiksniai, kurie akistatos akimirkoje netenka jokios reikšmės. Čia turbūt ir būtų pagrindinis teatro uždavinys – padėti suprasti, kas svarbu, o kas ne.

Kaip bandote derinti savo, kaip menininkės, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą?

Žodis „tenkinti“ turi vartojimo spalvą. Tai, manau, netinka menui. Geri meno kūriniai kaip geras oras – turėtų būti skirti visiems. Aišku, gal jaunesnis žiūrovas ir nesupras kokio gero tapybos darbo ar muzikos kūrinio taip, kaip supranta suaugęs. Tačiau jis bus jį matęs, o tai jau yra daug! Teatre kiek kitaip: nesėdės kultūringai vaikučiai nieko nesuprasdami – netrukus garsiai pareikš savo nuomonę apie tai. Bet nemanau, kad reikėtų bijoti klausinėjimo spektaklio metu tėvelių ar mokytojų. Paprastai po spektaklių skiriame laiko pokalbiams: klausiame, kas neaišku, atsakome į žiūrovų klausimus.

Visai mažiems vaikams skirti spektakliai yra labai specifiniai. Jų sukūrėme porą. Tai tikrai jautriausias žiūrovas. Rodos, kažkokiomis antenulėmis pagauna net slapčiausias mintis. Turi būti švarus kaip krištolas, jeigu nori, kad spektaklis pavyktų. Dar pastebėjau, kad jeigu su vaikų auditorija vienaip ar kitaip dirbama iki atvedimo į teatrą – vaikai visai kitaip žiūri spektaklį.

Turėjome didelį malonumą vaidinti vyriausiųjų klasių moksleiviams spektaklį „Dvi sesutės per lieptelį“ po to, kai su jais teatro mokytoja išnagrinėjo pasakas, pagal kurias sukurtas spektaklis. Tada kiekvienas surado sau artimų dalykų. Vaidindami jautėme, kad veiksmą tiesiog ryte ryja. Tai pavyzdys, kad kultūrinis jaunų žmonių ugdymas negali apsiriboti vienu spektakliu ar paroda. Tai turi vykti nuolat ir su dideliu valstybės dėmesiu. Tam dabar jau ir mėginama sukurti sąlygas „Kultūros paso“ projektu.

Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje?

Teatras vaikams Lietuvoje po truputį atsigauna. Sukurta daug gerų, aktualių ir įvairių spektaklių. Galėtų vykti daugiau profesionalių teatrų vaikams festivalių įvairiuose miestuose – šiuo metu, rodos, vyksta tik keletas. Puiku, kad kai kurie didieji ne sostinėje vykstantieji profesionalių teatrų festivaliai nesibodi parodyti ir spektaklių vaikams. Mano žiniomis, šiuo metu trūksta spektaklių ar kokių teatru sudominančių veiksmų paaugliams. Kol kas neįsivaizduoju paauglių, sau patiems perkančių bilietų į teatrą (nors kitką perkančius įsivaizduoju).

Ir vėl kartosiuosi: be valstybinio mąstymo apie kultūrinį jaunų žmonių auklėjimą pasikeitimo rezultatų laukti teks ilgai.

Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu?

Ugdymo įstaigoje pati dirbu, tad turiu tiesioginį ryšį su jaunąja auditorija. Kartais pas mus į teatrą pasižiūrėti spektaklio atvyksta darželiai, mokyklos, buvo net iš Kretingos! Mes taip pat vykstame su spektakliais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, edukaciniais užsiėmimais.

Kurios užsienio šalies patirtį laikytumėte sektinu pavyzdžiu teatro vaikams ir jaunimui srityje?

Išsamiai su konkrečiomis užsienio šalių patirtimis nesu susipažinusi. Esame dalyvavę Danijos Karalystės finansuotame projekte Farerų salų vaikams. Jo metu į salų mokyklas atvykdavo menininkų, muzikantų, teatralų iš visos Europos ar net pasaulio. Mes vežėme muzikinį etnologinį veiksmą „Gandro dovana“, po spektaklio surengėme kūrybines gandrų dirbtuvėles. Tai sektinas pavyzdys, kaip šalis suvokia kultūrinio švietimo svarbą, ypač jaunai auditorijai.

Dar girdėjau pasakojimų apie Švedijoje vykdomas programas, kurių metu valstybės nupirktus spektaklius prabangiai gali žiūrėti minimalus žiūrovų skaičius. Tai, manau, geriausias dalykas, kuris gali nutikti teatre vaikams – mažai žiūrovų. Tuomet gali kiekvienam į akis pasižiūrėti, pajausti, pamatyti, ar tave išgirdo, suprato. Štai Latvijoje jau antri metai veikia projektas, panašus į mūsų šalyje dabar bandomą „Kultūros paso“ projektą. Kalbėjau su vienu nevalstybiniu teatru: džiaugiasi, kad spektaklių keliems mėnesiams į priekį priplanuota.

Kaip manote, ar spektaklis vaikams jau savaime yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja edukacinio spektaklio modelis?

Taip, manau, kiekvienas spektaklis turi turėti edukacinį aspektą. Nelygu, kokią temą nagrinėja. Juk žmogaus smegenys formuojasi iki 24 metų. Vadinasi, iki to laiko jaunas žmogus nuolat mokosi, o mūsų uždavinys – padėti jam praplėsti akiratį, emocijų skalę. Po apsilankymų kai kuriuose Lietuvos rajonuose supranti, kad vien atėjimas į spektaklį – jau savaime kultūrinė edukacija.

Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl?

Man visi mano teatro darbai vienaip ar kitaip brangūs – ypač tie, kur mažiau pavykę. Jaučiuosi jiems skolinga. O ir sėkmės apibrėžimas yra labai daugiareikšmis. „Tarmių stalas“ buvo labiausiai išgirtas teatro bendruomenės, tačiau paprasti žiūrovai kažkodėl juo nesidomėdavo ir bilietų neišpirkdavo. Su spektakliu „Pasaka apie karalius“ buvo atvirkščiai: bilietus išpirkdavo tučtuojau, o teatralai nelabai net lankydavosi ir privengdavo. „Tarmės“ žiūrovus, matyt, gąsdina savo liaudiškomis priemonėmis, o „Karaliuose“ visi žiūrovai dalyvauja veiksme. Šiuolaikiniams žiūrovams tai labai svarbu!

Kažkur per vidurį „Vėjų Motė“, nes visus vilioja spektaklio kvapai, „Avinėlio kelionė“, „Gandro dovana“, „Stebuklingas sodas“. Geriausiu spektakliu meno ir poveikio prasme galbūt įvardyčiau mūsų pirmąjį spektaklį pagal senovės lietuvių mitą „Eglė žalčių karalienė“. Šį spektaklį vaidinu iki šiol ir, kaip juokaujame su kompozitore ir atlikėja Snieguole Dikčiūte, galėsime vaidinti, kai jau būsime senos močiutės.

Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui?

Iššūkiai – sudominti publiką. Bet taip, kad tave ne suvartotų, o kad būtum spektaklio vyksmo bendraautorė, kūrėja. Kad jaunasis žiūrovas išeitų kuo nors praturtėjęs, ką nors naują pajautęs. Sunkumai – dažnai vaikų silpnas dėmesio valdymas, persisotinimas įspūdžių, elgesio rėmų nebuvimas.

Kokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams?

Idealus spektaklis vaikams – dialogas tarp spektaklio kūrėjų ir žiūrovų, naudojant teatro priemones. Tarpusavio pasitikėjimas, susikaupimas, akių kontaktas. Tokius matau vaizdus, kai galvoju apie idealų spektaklį vaikams. Spektakliui aktoriai oriai ruošiasi visą dieną, nes nereikia lakstyti per keletą darbų, kad užsidirbtų duonos kąsniui. Žiūrovai ateina jau žinodami, apie ką bus spektaklis, nes mokytojai su jais apie tai kalbėjosi. Prieš ar po spektaklio vyksta kūrybinės dirbtuvės to spektaklio tema. Idealiam spektakliui sukurti vien teatro nepakanka.

Režisierės Olgos Lapinos spektaklis „Apie baimes“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Kai laimingi vaikai – laimingi tėvai, ir atvirkščiai: kai laimingi tėvai – laimingi vaikai. Patirtas džiaugsmas visada grįžta atgal kūrėjams su kaupu. Štai tokia laimės karuselė ir būtų pagrindinė siekiamybė žaidžiant teatrą vaikams.

Ieva Jackevičiūtė: „Judesio teatro kalba prieinama kiekvienam žiūrovui“

Kada ir kodėl pasirinkote teatro vaikams kryptį? Kokią matote prasmę?

Prieš šešerius metus susilaukusi pirmojo vaiko, pirmiausia susidomėjau teatro vaikams edukaciniu aspektu. Aplankiau visas Vilniuje esamas meninio ugdymo studijas kūdikiams ir pasigedau į teatro raišką orientuotų veiklų mamoms su kūdikiais ir vaikais iki šešerių metų. Kadangi pati esu teatro edukologė, parengiau ankstyvojo teatro, o vėliau ir meno pažinimo programą tokiai auditorijai. Nuolat susitikdavau užsiėmimuose su vaikais ir jų mamomis, įsiklausiau į poreikį spektaklių, atitinkančių pačios jauniausios auditorijos raidą. Taip gimė noras savo, kaip mamos, teatro edukologės bei kūrėjos, patirtis sutelkti į teatro kūdikiams ir vaikams iki šešerių metų kūrimą.

Kaip renkatės spektakliams temas, raiškos priemones? Kaip vertinate aktualijų teatrą vaikams?

Didžiąją dalį savo kūrybinio kelio esu paskyrusi šokiui. Pradėjusi režisuoti vaikams, prioritetus atiduodu neverbalinės raiškos, judesio teatrui. Judesio teatro kalba prieinama kiekvienam žiūrovui. Tinkamai parinktu fiziniu veiksmu scenoje galima apeliuoti į vaikų kinestetinio intelekto ugdymą, o tai yra labai svarbus teatro paskirties ir prasmės aspektas. Spektaklyje labai svarbi ir muzika. Keliuose mūsų spektakliuose skamba pačių aktorių kurta ir gyvai atliekama muzika.

Temos spektakliams ateina iš aplinkos, kurioje nuolat yra vaikų. Reikia pažinti auditoriją, su kuria kalbamasi menine raiška. Reikia jausti naujos kartos prigimtinį ir raidos kitoniškumą, tačiau stengtis įtikti, patraukiant dėmesį šiandien populiariais dalykais, – tikrai ne.

Kaip bandote derinti savo, kaip menininkės, saviraišką ir konkrečios auditorijos grupės poreikių tenkinimą?

Į kūrybą vaikams žiūriu kaip į ypač šiuolaikinio meno kūrimą. Vaikas yra tas žiūrovas, kuris pagal pasaulio suvokimą visada bus šiuolaikiškesnis nei mes, suaugusieji. Galimybė per meną rasti bendravimo formą su tokia auditorija yra nemenkas iššūkis kūrėjams. Tai visiškai patenkina mano, kaip šiuolaikinio meno šalininkės, poreikius.

Kalbėdama apie savo kūrybą, negaliu nepaminėti aktorių, su kuriais kuriame. Tai jauni, šiais metais LMTA vaidybos studijas baigsiantys menininkai: Greta Šepliakovaitė, Saulė Sakalauskaitė, Marius Gotbergas, Raimondas Klezys. Pedagoginis aspektas, spektaklio gimimo procesas man yra neatsiejama kūrybinio rezultato dalis. Matau prasmę dirbdama su būsimąja aktorių karta. Kūrimas vaikų auditorijai dažnai netraukia jauno artisto. Tačiau forma, žanras, meninio proceso kitoniškumas užkrėtė ir suviliojo šiuos žmones kurti vaikams. Nuolat juntamas pozityvus grįžtamasis ryšys spektaklių metu ir po jų įkvepia visus toliau ieškoti raiškos šiame žanre.

Kaip vertinate teatro vaikams ir jaunajai auditorijai padėtį Lietuvoje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias problemas? Ar pastebite kokių nors pokyčių šioje srityje?

Lietuvoje atsiranda vis daugiau puikių, šiuolaikiškų, atitinkančių vaikų amžiaus raidą spektaklių. Paminėčiau tokius kūrėjus kaip Birutę Banevičiūtę, Agniją Šeiko, Paulių Tamolę, Laurą Gerasčenko ir kt. Jų darbus pati mielai žiūriu po keletą kartų su savo vaikais ir rekomenduoju draugams.

Kad ir kaip būtų keista, visi šie kūrėjai yra atėję iš šiuolaikinio šokio erdvės. Šio žanro kūrėjai, nevaržomi sienų dėl meninės kalbos tarptautiškumo, turi galimybių išvežti savo darbus į tarptautinius festivalius ir pamatyti, kuo gyvena pasaulio teatrai vaikams. Manau, būtent dėl šios priežasties jaučiamas didelis atotrūkis tarp judesio teatro ir draminio žanro kūrėjų darbų, kuriuose vis dar prioritetai skiriami margaspalviams kostiumams, ryškioms dekoracijoms, infantilioms aktorių intonacijoms, prisirišimui prie literatūrinės medžiagos inscenizavimo ir spektaklių auditorijos amžiaus grupės nediferencijavimui.

Pastarasis aspektas ypač svarbus. Vis dar nemažai pasitaiko spektaklių, kur randame prierašą, jog jis yra skirtas visai šeimai. Bet juk vaiko amžiaus raidos tarpsnių psichologija labai skiriasi. Vienokia raiška reikalinga vaikams iki dvejų metų, dar kitokia vaikams iki šešerių. Dešimtmečiui jau nebeaktuali šešiamečiui skirta meninė kalba.

Norisi pasidžiaugti, kad jau keleri metai Lietuvoje vyksta tarptautinis festivalis vaikams „Kitoks“. Tai puiki galimybė tiek vaikams, tiek kūrėjams pasimėgauti kitokia kūryba ir pasisemti įkvėpimo iš kolegų, kuriančių vaikams kitose šalyse.

Ar bendradarbiaujate su ugdymo įstaigomis? Jei taip, kokiu būdu?

Teatro „Pradžia“, kuriame rodome savo spektaklius, direktorė Aušra Paukštytė nuolat bendradarbiauja su ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigomis. Porą kartų per mėnesį darbo dienomis rytais salė prisipildo mažųjų žiūrovų, kurie turi galimybę ne šiaip pamatyti spektaklį savo darželio salėje, o patirti teatro magiją, atvykdami į jį.

Kurios užsienio šalies patirtį laikytumėte sektinu pavyzdžiu teatro vaikams ir jaunimui srityje?

Italija turi ilgesnę kaip trisdešimties metų teatro kūdikiams ir vaikams iki šešerių metų patirtį. Jie turi užaugintą ne vieną kartą ir mato realų ankstyvojo teatro vaikams poveikį. Jie rengia įvairiausius mokymus kūrėjams, organizuoja festivalius ir seminarus. Pati labai norėčiau kada nuvykti pasistažuoti ten ir pagilinti savo žinias.

Kaip manote, ar spektaklis vaikams jau savaime yra kultūrinė edukacija, ar vis dėlto egzistuoja edukacinio spektaklio modelis?

Kurdami vaikams su savo aktorių komanda, kurie, beje, visi yra ne tik aktoriai, bet ir pedagogai, pagrindinius akcentus dėliojame būtent edukaciniams aspektams. Kadangi auditorija, su kuria bendraujame, yra labai jauna, tai spektaklio moralas, paprastai reikalingas vyresnio amžiaus vaikams skirtoje kūryboje, šiai amžiaus grupei nėra svarbus. Jie dar nemanipuliuoja kritinio mąstymo galiomis. Tačiau pagrindinis edukacinis aspektas, į ką orientuojamės, yra kūrybinio mąstymo puoselėjimas.

Nežinau, ar egzistuoja koks nors vienas edukacinio spektaklio modelis. Norėčiau manyti, kad teatras plačiąja prasme jau savaime yra kultūrinė edukacija. Susiruošimas, vykimas į jį, tam tikras kitoniškas elgesio modelis teatre nei namie savaime vaikui praplečia akiratį ir tampa tam tikra prasme kultūrinės edukacijos forma.

Kokius savo darbus paminėtumėte kaip labiausiai pavykusius ir kodėl?

Esu visai naujokė šioje srityje. Tesu sukūrus vos tris darbus – muzikinį judesio spektaklį „Tuku tuku“ ir koncertą „Aštuntadienis“ 3–6 metų vaikams bei šokio spektaklį „Upė“ vaikams nuo šešių mėnesių iki trejų metų amžiaus. Visi jie labai skirtingi ir tuo pačiu panašūs savo braižu. Kurdami vaikams, vengiame verbališkai pasakojamos siužetinės linijos. Naratyvas, nuoseklūs loginiai įvykiai, personažų kūrimas – nėra prioritetas mūsų spektakliuose. Čia aktoriai prisistato savo tikrais vardais ir pasitinka ateinančius vaikus tarsi svečius savo namuose. Taip užmezgamas kontaktas su kiekvienu vaiku asmeniškai ir jau paskui kviečiama keliauti drauge su viena ar kita pasakojama istorija.

Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai, kuriant vaikams ir jaunimui?

Pagrindinė užduotis, kuriant vaikams – gerai išsianalizuoti vaikų, kuriems skirtas spektaklis, amžiaus poreikius. Taip pat labai svarbu atitinkamai parengti aktorius susitikimui su vaikais spektaklių metu. Tarkim, mūsų spektaklyje „Upė“, skirtame vaikams iki trejų metų, mažieji žiūrovai didžiąją laiko dalį veikia drauge su aktoriais. Tad aktoriai spektaklio metu turi veikti ir kaip režisieriai, ir kaip choreografai. Čia reikia dabar pat pagal vaikų siūlomas aplinkybes kurti sceninį veiksmą, žaidimą, meninį komunikavimą su visais dalyviais. Tam nepakanka tik gerai išmanyti savo vaidmenį.Tai tikrai nemenkas iššūkis ir man kaip režisierei, ir aktoriams kaip atlikėjams.

Kokia yra jūsų teatro vaikams ir jaunimui vizija? Kaip įsivaizduotumėte idealų spektaklį vaikams?

Kurdama vaikams koncentruojuosi ne į istorijos papasakojimą, o į paieškas, kaip žiūrovą panardinti į tam tikrą būseną, į galimybes sukurti nekasdienišką, tik teatre prieinamą išgyventi patirtį tiek vaikams, tiek jų tėvams. Kai laimingi vaikai – laimingi tėvai, ir atvirkščiai: kai laimingi tėvai – laimingi vaikai. Patirtas džiaugsmas visada grįžta atgal kūrėjams su kaupu. Štai tokia laimės karuselė ir būtų pagrindinė siekiamybė žaidžiant teatrą vaikams.

Bus daugiau.