„Sveiki atvykę į 97 valandų darbo savaitę. Sveiki atvykę ten, kur priimami gyvenimo arba mirties nuosprendžiai. Sveiki atvykę, kur siaučia kūno skysčių cunamis. Sveiki atvykę į jaunesniojo gydytojo gyvenimą“, – intriguoja knygos anotacija. Veikiausiai įdomiausios tos knygos, kurias įkvepia parašyti asmeninė patirtis. O jei toji patirtis išties neeilinė, tokia knyga tampa tikra dovana skaitytojui.

Šešerius metus šių dienoraščių autorius Adamas Kay dirbo jaunesniuoju gydytoju. Po sukrečiančios patirties gimdykloje jis susimąstė apie savo ateitį. Visos praktikos metu vedė dienoraštį, tad knygoje „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo dienoraščiai“ ir sugulė trumpos istorijos, pasakojančios apie darbą sveikatos sistemoje. Lietuviškai knygą išleido „Jotemos“ leidykla ir pristatė Vilniaus knygų mugėje. Akivaizdu, susidomėjimo jai čia tikrai nestigo.

Perskaičius „Dabar tau skaudės“ nejučia kyla klausimas: o ką jūs žinote apie jus gydantį gydytoją? Greičiausiai visai nedaug. Tad jeigu norite sužinoti daugiau, nieko nelaukdami atsiverskite A. Kay‘aus slapčiausius, kurioziškiausius, dramatiškiausius atsivėrimus. Dienoraščio forma parašytoje knygoje autorius labai jautriai kalba apie savo kaip gydytojo patirtis, pateikia itin asmeniškų įžvalgų, atveriančias, ką iš tikrųjų reiškia būti gydytoju.

Ir ragina nepamiršti, kad kiekvienas sveikatos srities profesionalas padaro tai, kas dažnai būna neįmanoma, atiduodami visas savo jėgas. Nors kartais pacientui gulint ligoninėje ir dejuojant iš skausmo, gydytojui gali skaudėti kur kas labiau:

Kad ir koks būčiau budrus, galiausiai neišvengiamai nutiks dar viena tragedija. Būtinai nutiks, nes negali išvengti neišvengiama. Viena nuostabi konsultantė yra sakiusi savo studentams, kad kol jie išeis į pensiją, mirusių kūdikių ar kūdikių, sergančių cerebriniu paralyžiumi, prisikaups visas autobusas, o ant to autobuso šono bus užrašyta jų pavardė. Pakeliui jų laukia didžiulis skaičius „neigiamų pasekmių“, kaip įprasta sakyti ligoninėse.

„Dabar tau skaudės“ vienu žodžiu neapibūdinsi. Tarpais šis dienoraštis be galo šmaikštus, tarpais bauginamas, o kitąkart ir, atrodytų, nedovanotinai ciniškas. Jaunasis gydytojas čia pasakoja apie viską, apie ką norėjote sužinoti ir apie ką nenorėjote – gyvenimą ligoninės palatose ir už tų palatų sienų. Tiesa, neapkaltinsi A. Kay‘aus vien negatyvu, drabstymusi purvais ar nesibaigiančiais skundais. Anaiptol. Pakrizenimų ar juoko pro ašaras čia irgi netrūksta. Knygoje išties apstu gal kiek kandžių replikų apie pacientus bei jų artimuosius, akivaizdžiai nevengiama autoironijos ir akimirkai sustingti verčiančių situacijų:

Moralinė dilema. Po ilgos pamainos esu gimdyklos persirengimo kambaryje. Užuot baigęs darbą aštuntą valandą vakaro, baigiu dešimtą. Po gimdymo pacientė labai kraujavo, galiausiai teko operuoti. Turėjau eiti į Helovino vakarėlį, bet dabar jau neliko laiko grįžti namo pasiimti šventinio kostiumo. Bet aš jau vilkiu ligoninės drabužius ir nuo galvos iki kojų pirštų esu apsitaškęs krauju. Ar tikrai būtų taip labai blogai?..

Arba:

Nudūręs akis atlieku planinę cezario operaciją. Viskas ganėtinai paprasta, bet visi tylūs, susikaupę, kad tik nekiltų komplikacijų. Na, visi, išskyrus tėtį, kuris pasiryžęs mane linksminti apgailėtinais juokeliais. „Ohohooo, gerai, kad šiaip viskas būna po oda“; „tokie vaizdeliai jus turėtų atbaidyti nuo moterų, daktare“; dar kažkas apie kūdikio varpą ir bambagyslę... žodžiu, klasika. Tariu sau, jog jis taip tauškia tik todėl, kad nervinasi, bet vis tiek tokios kalbos labai erzina ir blaško. Aš tik numykiu atsakydamas į jo šmaikštumus ir leisdamas suprasti, kad tikrai labai stengiuosi susikaupti. Tėtis varo toliau: „Jau geriau negimti juodam, a? Ar kada teko išimti kitokios spalvos kūdikį nei jo tėvai?“ – „O mėlyna skaitosi?“ – klausiu. Juokeliai baigiasi.

Savo dienoraščiuose A. Kay’us be išlygų pasakoja, kas vyksta už uždarų kabineto ar operacinės durų. Kokių iššūkių kiekvieną akimirką tenka patirti personalui. O kadangi ir pats ne vienus metus sėdėjo toje pačioje valtyje, jis labai daug dėmesio skiria gydytojo (nesvarbu, jauno ar su didele patirtimi) dvasinei savijautai. A. Kay’aus patirtys, įžvalgos ir nuostatos nedviprasmiškai išdėstytos ir knygos gale išspausdintame kreipimesi į sveikatos ministrą:

Rodžeris Fišeris buvo Harvardo universiteto teisės profesorius, 1981 metais pasiūlęs į savanorio širdį implantuoti Amerikos branduolinio ginklo kodus. Jeigu prezidentas panorėtų paspausti didįjį raudoną mygtuką ir nužudyti šimtus tūkstančių nekaltų žmonių, pirmiausia jam tektų paimti mėsininko peilį ir tuos kodus išsilupti iš savanorio krūtinės; taip jis suvoktų, ką iš tikrųjų reiškia mirtis, ir suprastų, kokios būtų jo veiksmų pasekmės. Jeigu prezidentui tikrai tektų tai padaryti, jis niekada to mygtuko nespaustų. Lygiai taip pat jūs ir jūsų įpėdinis, ir jūsų įpėdinio įpėdiniai turėtų kelias pamainas padirbėti su jaunesniaisiais gydytojais. Ne, nekalbu apie tai, kuo jūs ir dabar kartais užsiimate – kartu su ligoninės vadovu apsilankote naujutėlaitėje palatoje, blizgančioje kaip kosminė stotis. Ne; jums reikėtų paslaugyti vėžiu sergantį pacientą, stebėti, kaip amputuojama traumą patyrusio žmogaus koja, priimti negyvą kūdikį. Nes aš kviečiu visus ir kiekvieną, net jus, išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia gydytojo darbas, pamąstyti apie kiekvieno gydytojo motyvaciją. Jeigu išties viską žinotumėte, apdovanotumėte juos aplodismentais, jais didžiuotumėtės, jų akivaizdoje pasijustumėte menkas ir amžinai būtumėte jiems dėkingas už viską, ką jie daro.

Sakysite, čia kalbama apie Didžiosios Britanijos problemas? O argi ne tas pat vyksta bet kurios šalies ligoninėse? Argi ne visur dirba ne tik profesionalai, bet visų pirmiausia žmonės. Vadinasi, neverta apsiriboti viena šalimi. Juk skausmas neturi sienų.

A. Kay nuomone, dar vienas nuolat pasikartojantis aspektas, svarbus kiekvieno gydytojo gyvenime, – nepaneigiama tiesa, kad ryškiausiai prisimenami liūdni ir blogi atvejai. Anot jo, smegenys viską įrašo į standųjį diską. Gydytojai jums gali pasakyti kabineto, kuriame tai nutiko, numerį, nurodyti gimdyklą, kurioje lankėsi gal prieš dešimtmetį, papasakoti, kokius batus avėjo pacientės vyras. Pasakojant apie patirtas nelaimes dreba ir vyresniųjų konsultantų balsas – dviejų metrų ūgio žmogus dalijasi savo istorija vos tramdydamas ašaras.

Vienas bičiulis man pasakojo apie mirtimi pasibaigusį cezarį – moteris mirė jo akivaizdoje, ir jam teko išimti kūdikį mamai gulint ant operacinės stalo. Kūdikis išgyveno. „Ne tą išgelbėjai... Ne tą išgelbėjai...“ – tik tiek galėjo pasakyti kūkčiojantis tėtis, – prisimena autorius.

Taigi skaitant šiuos dienoraščius nė akimirkai nepaleidžia viena mintis – gydytojas irgi žmogus. Ir kuo daugiau skaitai, tuo stipriau juntamas autoriaus nusivylimas aplinka, darbu, požiūriu į sveikatos sistemą ir net savimi:

Neminint visų tikėtinų „linksmų“ pastabų, kurių man negailėjo pacientės, viena iš jų pasakė kai ką stebėtinai nuovokaus: „Keista... niekada nepagalvoji, kad gydytojai gali susirgti.“ Teisybė; manyčiau, šie žodžiai slepia ir šį tą daugiau – iš tikrųjų pacientams neatrodo, kad gydytojai irgi žmonės. Todėl jie tokie greiti skųstis, jeigu suklystame arba supykstame. Todėl jie ir taikosi nukąsti mums galvas, kai galiausiai juos pakviečiame į viršvalandžius skaičiuojantį kabinetą septintą vakaro, nepagalvodami, jog ir mes turime namus, kuriuose mielai norėtume kuo greičiau atsidurti. Niekas nenori, kad jo gydytojas suklystų, kad klaidingai nustatytų diagnozę, bet lazda turi du galus. Žmonės nenori sutikti su tuo, kad medicina – tai specialybė, kurios gali išmokti kiekvienas šios žemės gyventojas, karjera, kurią gali rinktis ir koks nors išsižiojėlis tavo pusbrolis.